Šiuolaikinio Jungtinės Karalystės meno istorija neatsiejama nuo jaunųjų britų menininkų grupės. Be vienišių, autsaiderių, alkoholikų menininkų, buriasi kitokie, kitomis akimis matantys pasaulį jauni, padūkę menininkai. Jie transformavo meno sampratą, pakeitė istoriją ir grąžino šalį į pasaulinę meno areną.
V. Kinčinaičio teigimu, jaunieji britų menininkai transformavo meno sampratą, pakeitė istoriją ir grąžino Jungtinę Karalystę į pasaulinę meno areną. U. Mikaliūno nuotr.
Sudėliojo naujus akcentus
Dailės teoretikas ir kritikas Virginijus Kinčinaitis paskaitoje „Šiuolaikinis Jungtinės Karalystės menas“ panevėžiečiams atskleidė jaunųjų britų menininkų indėlį į pasaulinę šiuolaikinio meno raidą, novatorišką šių kūrėjų ikonografiją bei žymiausių ir turtingiausių menininkų biografijas.
„Tai žmonės, priklausantys didmiesčio kultūrai. Jaunųjų britų meno srovė per pastaruosius dvidešimt penkerius metus Didžiojoje Britanijoje yra įtakingiausia, madingiausia ir geriausiai žinoma. Gilinausi į šio meninio judėjimo specifiką, į autorius ir jų aplinką. Neverta gaišti laiko prie storo meno istorijos vadovėlio. Geriausia pasiimti vieną menininko biografiją, ją pastudijuoti, pasirinkti vieną judėjimą ir stebėti, kaip jis bręsta, kinta, kokias prasmes jis pagaliau suformuoja ir ką praneša visuomenei. Taip susidaro labai iškalbingas meno pasaulio modelis“, – sakė V. Kinčinaitis.
Kaip pasakojo kritikas, svarbiausiu Jungtinės Karalystės meno lūžiu laikomi 1990 metai, kai nedidelė pašėlusių jaunųjų menininkų grupelė kūryboje visiškai naujai sudėliojo akcentus. Taip nutraukdami tradicinę, mums gerai žinomą modernistinę britų meno tendenciją.
Interviu viskio bare
Dar prieš atsirandant jaunųjų britų menininkų judėjimui, kūrėjai, radikalaus modernizmo atstovai, savo paskirtį suprato visiškai kitaip. Jie buvo atsiskyrę nuo visuomenės, rūstūs, užsidarę dirbtuvėse mąstė apie pasaulio blogybes piktnaudžiaudami svaigalais. Šie menininkai atgailavo ne prieš visuomenę, bet prieš pačius save. O kurdami galvojo tik apie saviraišką, bet ne apie galimybę užmegzti vienokius ar kitokius ryšius su visuomene, išoriniu pasauliu.
„Tradicinis modernistas menininkas įdomiausias pats sau. Pati visuomenė jam nėra įdomi, dar daugiau – jis gali būti pasmerktas, niekinamas, atmetamas, ignoruojamas. Jis tiesiog sėdi dramblio kaulo bokšte“, – aiškino V. Kinčinaitis.
Pasaulis neįdomus buvo ir vienam iš garsiausių menininkų Frensiui Bekonui. Jis šiurpino Londoną, labai gėrė, savo studiją buvo pavertęs savotišku sujauktu meno kūriniu, nes, jo įsitikinimu, menininkas negali būti tvarkingas ir viską sudėlioti į savo vietas. Jis – totali bohema, kuria aplink save visuomenę gąsdinantį chaosą, bauginančias kompozicijas.
F. Bekonas turėjo didžiulę įtaką ne tik britų, bet ir pasauliniam menui. Nors jis nepriklausė jokiam judėjimui, buvo vienišas menininkas, tačiau jo kūryba itin įtaigi.
„Nors jis nebuvo turtingas, visada turėjo už ką išgerti. Paskutiniais gyvenimo metais F. Bekonas jau niekuomet nebebūdavo blaivus. Žurnalistai buvo jau įpratę interviu iš jo imti viskio baruose. Menininkas nuėjo susinaikinimo keliu. Toks modernisto menininko likimas. Nuosmukis, pasiaukojimas, prisikėlimas po mirties brangių kūrinių pavidalu“, – pasakojo kritikas.
Sumušė milijoninį rekordą
F. Bekono darbai pradėjo brangti tik po jo mirties. Prieš keletą metų jo triptikas sumušė vieną iš didžiausių rekordų ir buvo parduotas už 86 milijonus dolerių.
Tokio pat likimo sulaukė ir kitas iki jaunųjų britų menininkų srovės kūryboje aktyviai dalyvavęs menininkas Lusianas Froidas.
„Jis – autsaideris, vienišius, gyveno studijoje, visiškai nemokėjo skaičiuoti pinigų. Gyvenimo pabaigoje tapo labai turtingas, bet apie tai nežinojo, nes darbus pardavinėdavo jo atstovai. L. Froidas pasižymėjo tuo, kad vienas iš nedaugelio pasaulyje rekonstravo ir atkūrė realistinės, natūralistinės tapybos tradiciją, sugrąžino fiziškumą, kūniškumą į tapybą. Nebijojo būti nemadingas“, – kalbėjo V. Kinčinaitis.
Po mirties L. Froido darbų kaina taip pat stipriai šoktelėjo. Pavyzdžiui, apkūnios nuogos moters paveikslą už 33 milijonus dolerių nusipirko garsus rusų milijardierius Romanas Abramovičius.
Eilės prie parodos
Priešingai nei ankstesnių menininkų, jaunųjų britų meno srovės atstovai priklauso postmodernistų kartai. Kūrėjai su didžiuliu susidomėjimu stebi ne tik savo aplinką, bet ir save. Jie klausia, ar mes genijai, ar vis dėlto tokie pat kaip ir šitie žmonės. Ar mes popsinės asmenybės, mėgstančios tą patį greitąjį maistą ir blizgučius, ar mes kažkuo ypatingi?
Gyvenamoji aplinka – namai, giminės, miestas, gatvė – pasidaro įdomūs, nes kūrėjai suvokia, kad iš tikrųjų yra integrali visuomenės dalis. Jie mato, kaip parduotuvėje išdėstytos prekės, kaip žmonės eina gatve, kokios autobusu važiuojančių žmonių veido išraiškos.
„Tokiems kūrėjams viskas įdomu. Tai kaip tekstas, kurį reikia skaityti“, – pabrėžė kritikas.
V. Kinčinaitis sako, kad labai keistai atrodė 1997 metais Londone prie Karališkosios akademijos nusidriekusi didžiulė žmonių eilė. Jie rinkosi į šiuolaikinio meno parodą, pavadintą „Sensacija“. Parodoje buvo eksponuojami tuo metu garsios Londono asmenybės, šiuolaikinio meno kolekcininko, šio meno mados diktatoriaus Šarlio Saačio kolekcijos.
„Buvo neįtikėtina, vadinasi, Londone kažkas pasikeitė, atsirado kitas menas, kitas kvėpavimas. Jaunasis britų menas suklestėjo todėl, kad Š. Saačis visų pirma visus jaunus menininkus supirko, išsuko, padarė labai puikią pasaulinę reklamą. Atsirado viltis, kad Londonas vėl atsigauna“, – sakė V. Kinčinaitis.
Anot kritiko, Š. Saačis – tai žmogus, apie kurį kiekvieną dieną rašo Londono spauda, persekioja paparaciai. Jis skandalingas, provokuojantis, nuolat įsiveliantis į visokiausias keistas istorijas. Jį visada supa gražios moterys. Jo veiklos rezultatas – didžiulė Saačio galerija, kurioje surinkta didžiausia jaunųjų britų menininkų kolekcija.
Meno kūriniai fabrikuose
Jaunieji britų menininkai – dvidešimtmečiai studentai, jaučiantys, kaip keičiasi pasaulis. Jie pradėjo kitaip žiūrėti net ir į senąsias institucijas – meno akademiją, kurią reikia baigti, kritikus, žurnalus, galerijas. Jie pamatė, kad paprasčiausiai nebegauna to, ko nori iš gyvenimo.
Keli studentai, kurių vedlys buvo Damienas Hirstas, nesikreipė į dėstytojus ar vadybininkus. Nusprendę, kad gali apsieiti be jokių institucijų pagalbos, apie save pranešė fabrike, kur atidarė savo darbų parodą. Ten apsilankė ir darbus nebrangiai pirko naujovėms pasiruošęs pats Š. Saačis.
„Tuo metu jis buvo nusprendęs, kad bus kitos kartos kolekcininkas. Nebepirks brangių ir žinomų meno kūrinių. Jis nusprendė rizikuoti pirkdamas gabių studentų meno kūrinius“, – sakė V. Kinčinaitis.
Per kelerius metus studentai šitaip atidarė dar ne vieną parodą. Anot kritiko, tai tipiškas britiškas pavyzdys.
„Menininkai susiranda apleistus fabrikus, juose rengia parodas, triukšmauja, tos vietos tampa žinomos, bohemiškai apgyvendinamos įgyja vertę, iš pradžių simbolinę, vėliau ekonominę, ateina investuotojai, tvarko fabrikus, lygiai taip pat rengia parodas, bet po truputį jas mažina, tada įsikuria biurai, plėtojasi verslas, o galiausiai įsikuria loftai turtingiausiai klasei. Išryškėja menininkų svarba“, – pasakojo V. Kinčinaitis.
Kaukolę papuošė deimantais
Naujam, kitokiam kultiniam judėjimui priklausantis D. Hirstas yra ryškiausia šio judėjimo figūra. D. Hirstas vienas iš žinomiausių ir turtingiausių menininkų pasaulyje. Jo meninė kūryba – skandalinga. Jeigu jis imasi šokiruoti ar provokuoti, tai daro iki galo.
Labiausiai visame pasaulyje jį išgarsino darbai mirties tematika: formaldehido talpyklose užkonservuoti gyvūnai, nukryžiuotos avys, veršiai paauksuotais ragais ir kanopomis, skandalingai pagarsėjusi žmogaus kaukolė, kurią menininkas inkrustavo daugiau nei 8600 deimantų. Papuošta aštuonioliktojo amžiaus mergaitės kaukolė parduota už 200 milijonų dolerių. Tai brangiausiai kada nors parduotas meno kūrinys.
Šešiolikos sulaukęs D. Hirstas tūnodavo lavoninėse, fotografuodavosi su numirėlių galvomis. Būdamas paauglys jis jau iš esmės tyrė visas įmanomas gyvenimo paslaptis.
V. Kinčinaitis pripažįsta, kad jo kūriniai nelengvi, visų pirma labai techniškai sudėtingi. Menininkas turi fabriką-studiją, kurią tiesiog norėtųsi vadinti skerdykla, dirba keli šimtai pagalbininkų, mokslininkų su šiuolaikiškiausia įranga.
Visuomenei pristatyta nulupta musių ėdama karvės galva – tai tik vienas iš šokiruojančių jo darbų.
„Tai nykimo, destrukcijos procesas, tiesmukiškas, šlykštus, brutalus. Kita vertus, tai vyksta už storo stiklo, mes galime irimo procesą stebėti kaip reginį, jis nuo mūsų izoliuotas. Žiūrint į jo darbus pojūtis yra psichosomatinis, reaguoji ir kūnu, ir vizualiai, jauti visomis savo juslėmis. Kai patiri belaikiškumą, užkonservuotą vakuumo erdvėje, gera proga susimąstyti apie autoriaus siūlomas temas“, – sakė V. Kinčinaitis.
D. Hirsto darbai taip pat populiarūs ir brangūs. Juos užsako aristokratų šeimos. Menininko stilius neįprastas – anatomijos dermė ir lakoniška poetinė forma.
Šiuolaikinio jaunųjų britų meno srovei priklauso ir kiti žinomi D. Hirsto bičiuliai, tokie kaip Treisis Eminas, Markas Volingeris, Karlas Fridmanas ir kiti.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
