Į „Židinio“ biblioteką sugužėjo gausus panevėžiečių būrys. Čia vyko susitikimas su farmacininku, žolininku, liaudies medicinos ekspertu, dukart išrinktu Lietuvos šviesuoliu – Virgilijumi Skirkevičiumi. Pats Virgilijus šviesuolio vardu nesididžiuoja, net prašė neminėti šio titulo. Tai laikini, praeinantys dalykai, o puikybė viena didžiausių nuodėmių – teigė vyras.
Paskaitoje „Vaistažolių joga“ išgirdome žinomo žolininko mintis ir patarimus apie vaistinių augalų savybes ir jų pritaikymą gydymui, sveikesnei gyvensenai, vaistažolių rinkinius ir vartojimo subtilybes bei savęs pažinimą.
Bėgant metams neįmanoma būti visiškai sveikam. „Kūnas dėvisi, irsta, bet siela nesensta. Kai atsibundi ir nieko neskauda – reikia pažiūrėti, ar žvakė neuždegta šalia tavęs“, – pokštavo vyras.
Tibete mokęsis pažinti augalų galias, remdamasis Rytų medicinos išmintimi, farmacininkas akcentavo, kad tam tikras ligas prišaukia pavydas, pyktis, baimės jausmas. Tad, visų pirma, norint pagyti, reikia išspręsti konfliktą dvasinėje sferoje.
Dauguma žmonių į gydytojus kreipiasi tikėdamiesi kuo greičiau gauti vaistų, malšinančių skausmus bei išvaduojančių iš ligos gniaužtų. Mūsų gydytojai tampa tarsi greitai reaguojančiais „gaisrininkais“. Vaistininko įsitikinimu, augalai taip pat turi pakankamai jėgos padėti ligoje. Tačiau žmonės neturi kantrybės, nori greito poveikio, o augalams reikia duoti laiko: vartoti 21 dieną, daryti 21 dienos pauzę ir taip tris mėnesius. Be to, reikia mokėti ir tinkamai juos surinkti, paruošti. Ne visi žmonės sugeba tinkamai tai padaryti ir mano, jog žolelės nepadeda.
Svarbu ir tai, jog ligos gydymo galimybės labai priklauso nuo individualių žmogaus kūno savybių ir temperamento. Augalas turi būti parenkamas ne tik pagal ligą, bet ir pagal žmogų. Gali būti, kad dviem ta pačia liga sergantiems žmonėms reikės vartoti skirtingus augalus. Pavyzdžiui, ežiuolė netinka „šaltakraujams“, turintiems žemą kraujo spaudimą, smulkaus sudėjimo žmonėms – per daug išvalys kraują.
Žolininkas ragino nepamiršti ir mitybos. Kiauliena – viena geriausių mėsų, kad iškęstum šaltį, drėgmę. Tačiau dažnai valgydami šią mėsą mes po truputį „kiaulėjam“ – teigė Virgilijus. Mūsų valgomi patiekalai turi būti ne tik maistingi, sveiki, bet ir skanūs, nes „jei susirauki veidu, susirauks ir pilvas“.
Svečias pateikė renginio dalyviams daug sveikatai naudingų patarimų. Sužinojome, jog virškinimą gerina čiobreliai, raudonėliai, kiaulpienės, nuo mažo kraujo spaudimo, cholesterolio tinka gudobelės, serbentų pumpurai mažina jautrumą, pipirai, morkų sėklos, krapai, kiaulpienės – ramina, gerina miegą, valo akmenis, keptas obuolys su cinamonu labai tinka širdžiai, česnakas, svogūnas – didina aistras…
Žolelių ūkio neturintis, retkarčiais augalų pasirenkantis farmacininkas tikina – ne tik tabletės, bet ir patys žmonės gali daryti stebuklus. „Mus gydo ne tik tie, kurie dirba poliklinikose, bet ir tie, kurie gyvena šalia mūsų: gydomai veikia jų apkabinimas, prisilietimas“, – sako žolininkas.
Renginys užsitęsė iki sutemų. Po paskaitos visi neskubėjo skirstytis, apspito žolininką, pasakojo apie savo negalavimus, o jis patarinėjo, kokių žolelių arbatėlių ar užpilo reikėtų pagerti, ar kokiais tepaliukais pasitepti.
Indrė Lašinytė, Panevėžio m. savivaldybės viešosios bibliotekos vyresnioji metodininkė projektų valdymui ir ryšiams su visuomene
