Kai kurios Krekenavos gyventojos tvirtina esančios
sunerimusios dėl jau daug metų miestelyje gyvenančios vienišos 74 metų senolės
Valės Staniulytės. Moterims susirūpinimą kelią tai, kad kone miestelio centre
varganoje lūšnoje įsikūrusią beveik aklą ir keistokai besielgiančią senutę,
gyvenančią be šviesos, vandens, normalaus guolio, bet kada gali ištikti nelaimė
– jos trobelė įlūžusiu stogu gali visai įgriūti ar nuo senos bei primityvios
krosnies užsidegti. Be to, anot moterų, dienos švieson retai teišlendančiai ir
kitų pagalbos nepriimančiai senolei pravartu būtų ir išsimaudyti, ir pas
gydytoją apsilankyti, ir naują lovą bei patalynę įsigyti, nes esamas guolis –
visai suniokotas kartu su šeimininke gyvenančių graužikų.
Nei į žmogų, nei į velnią
Kaip pasakoja viena iš artimesnių kaimynių Janina Lukoševičienė, kuria senolė šiek tiek pasitiki, įsileidžia į namus ir priima jos atnešamas daržoves ar nupirktą maistą, anksčiau V.Staniulytė žiemai išvykdavo gyventi pas brolį, o kai geriau matė, pati nuo upės parsiveždavo karučiais vandens, pasirūpindavo savimi. Dabar, kaimynės tvirtinimu, moteris yra priklausoma nuo kitų malonės, kurią dar ir ne iš bet ko priima. Atsiranda ir tokių, kurie jos liga naudojasi.
J.Lukoševičienė, V.Staniulytės paprašyta, sako nuperkanti jai parduotuvėje maisto, tačiau tvirtina niekada nemačiusi, kaip kaimynė gaminasi valgį. Per beveik 30 metų, kai ji čia gyvena, J.Lukoševičienė teigia nepastebėjusi nė karto, kad senolė būtų nusipraususi: ji nuolat vaikšto suodina, nei į žmogų, nei į velnią, anot krekenavietės, panaši ir vis žada praustis ar apsilankyti pas gydytojus tada, kai pasitaisys sveikata. “Brolio, kuris sunkiai serga ir yra paralyžiuotas, vaikai retkarčiais senutę aplanko, ateina ir seniūnijos socialinės darbuotojos, parūpina malkų, prieš Kalėdas atnešė dovanėlę, bet niekas nedrįsta ryžtingai imtis kokių nors priemonių, kad kaip nors pakeistų tokį gyvenimą”, – stebisi pašnekovė.
Būtų gerai, jei ne žiurkės
V.Staniulytei pasiskundus, kad ją labai apniko žiurkės, kaimynė sako nupirkusi joms nuodų ir taip gelbėjusi senolę nuo įkyrių lūšnos viešnių. Labiausiai J.Lukoševičienei baugu, kad vienišės neužgriūtų iš vidaus įlinkęs stogą prilaikantis rąstas, virš kurio yra ir vargana moters lova.
“Sekundės” korespondentams apsilankyti pas vienišą moteriškę, galima sakyti, tiesiog pasisekė – į svečius įsiprašėme kartu su jai bulvių atnešusia kaimyne. Iš karto perspėjusi, kad laikraščių dėl pablogėjusio regėjimo nebeskaito, V.Staniulytė pirmiausia pasiguodė, kad gyventi būtų gerai, jei per daug namuose nešeimininkautų žiurkės. Jos, anot pašnekovės, ir patalynę sugraužė, ir pagalvę pūkais paleido, ir čiužinį sudraskė. “Gerai, kad dabar manęs nors nebetampo kaip anksčiau”, – kalbėjo aprūkusios, skurdžiai primityvios, iš lauko pusės apiplyšusiu ruberoidu, o iš vidaus visokiais skudurais uždangstytais langais trobos šeimininkė.
Buvo apšalusi rankas
Moteris pasakoja anksčiau turėjusi prie Palinkuvės mūrinį namą, tačiau jo teigia netekusi. Šitoje troboje sako gyvenanti beveik 30 metų ir niekur kitur kraustytis nenorinti. “Yra kas blogiau gyvena”, – tikino senolė. Jos pasakojimas apie savo buitį vietomis pasirodė sunkiai suprantamas, nerišlus, vietomis aiškus. Iš senosios kalbos buvo galima suprasti, kad gyventi pas giminaičius, kur žiemą anksčiau vykdavo, jai nepatiko – geriau savoje lūšnoje. Pasidomėjus, kaip žiemą nesušąla, V.Staniulytė paaiškino, kad paprastai krosnį ji kūrena tik rytais, bet kai “bliūdai” užšąla ar rankos labai sužvarbsta, pasikuria ir vakare. “Buvau čia kada ir rankas apšalusi”, – neslepia krekenavietė.
Kad neturi nei vandentiekio, nei elektros, senoji nesijaudina – jai užtenka to žiburėlio, kuris į vidų patenka pro neuždengtą siaurą vieno lango plyšį. Vandens maistui ir nusiprausti, pašnekovės tikinimu, jai atneša žmonės. Pabandžius užsiminti apie galimybę gyventi globos namuose, kur švaru, šilta ir patogu, V.Staniulytė nė girdėti apie tai nenorėjo. Ji ėmė kalbėti apie jos kąsnio tykančius žmones, jų nedraugiškumą.
Nepriėmė ir maisto produktų
Krekenavos seniūnijos vyriausiosios socialinės darbuotojos Aldonos Vorienės tvirtinimu, V.Staniulytės problema yra lyg šešėlis, krintantis ant seniūnijos, tačiau pakeisti įprastą keistuolės gyvenimą vargu ar yra kokia galimybė: ji pati atsisako bet kokios pagalbos ir bet kokių permainų. “Per prievartą ką nors daryti mes neturime teisės. Ji, ko gero, gal susirgtų, jei prieš jos valią ko nors imtumėmės”, – įsitikinusi A.Vorienė.
Anot socialinės darbuotojos, kad būtų galima sekti situaciją, seniūnija palaiko ryšį su moters kaimynais, buvo paprašyta vienos pašto darbuotojos, kad jai parūpintų maisto produktų, nes lankomosios priežiūros darbuotojos paslaugų V.Staniulytė kategoriškai atsisako. “Ji net labdaros nepriima. Sako, kad yra tokių, kurie sunkiau gyvena”, – nesupranta krekenavietės užsispyrimo A.Vorienė. Seniūnijos darbuotoja tvirtina girdėjusi žmonių pasakojimų, kad yra žmonių, mėgstančių apgauti vargšę neregę senutę, todėl sako perspėjusi juos nesilankyti pas V.Staniulytę. Su kituose rajonuose gyvenančiais senolės artimaisiais socialinė darbuotoja teigia nesvarsčiusi galimybės apgyvendinti jos kur nors kitur.
Žadėjo nuvykti dar kartą
Pasak Panevėžio rajono savivaldybės Globos ir rūpybos skyriaus vedėjos Aldonos Paškevičienės, pas V.Staniulytę buvo lankytasi ne kartą, jai siūlyta ir lankomosios priežiūros darbuotoja, ir galimybė pagyventi valdiškuose namuose, ir maisto talonai, tačiau visko pensininkė atsisakė bei paprašė nesikišti į jos reikalus. “Žinoma, problema yra didžiulė, bet moteris neprisileidžia, kad galėtume ją spręsti”, – aiškina A.Paškevičienė.
Anksčiau, anot skyriaus vedėjos, krekenavietę retkarčiais pas save pasiimdavo giminaičiai, o dabar ji nuolat gyvena viena. Galimybė be vienišos moters sutikimo ją apgyvendinti kur nors kitur, kaip teigia A.Paškevičienė, įmanoma tik vieninteliu atveju: V.Staniulytės artimieji turėtų kreiptis į Globos ir rūpybos skyrių ir prašyti, kad jis arba prokuratūra kreiptųsi į teismą dėl moters pripažinimo neveiksnia. Deja, pašnekovės tvirtinimu, V.Staniulytei net invalidumo grupė nėra suteikta, o giminaičiai tokio prašymo nepateikė. “Dar nebuvo atvejo, kad be giminaičių iniciatyvos rajono Savivaldybė pati kreiptųsi į teismą”, – kalbėjo A.Paškevičienė.
Globos ir rūpybos skyriaus vedėja artimiausiu metu pažadėjo nuvykti į Krekenavą ir dar kartą pasidomėti šia problema, pabandyti įtikinti moterį priimti kokią nors siūlomą pagalbą.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Regėjimą praradusi V.Staniulytė niekaip nenori pripažinti, kad vienai savo troboje jai gyventi ir sunku, ir nesaugu.
