Panevėžys rengiasi miesto teritorijai priklausančiam Berčiūnų miško parkui sugrąžinti tarpukariu turėtą populiarumą, kai čia pailsėti ir pakvėpuoti pušų aromatu važiuodavo ne tik miestiečiai, bet ir atgaivos ieškantys turistai.
Į 50 ha parko, unikalaus ne tik gamta, bet ir III amžių siekiančiais istoriniais paminklais, atnaujinimą planuojama investuoti apie 9 mln. eurų.
Išrinko laimėtoją
Panevėžio savivaldybės skelbtas Berčiūnų miško parko atgaivinimo architektūrinių idėjų konkursas baigėsi.
Išrinkta vizija, kaip galėtų būti atnaujinta paskutinė dar nesutvarkyta miesto žalioji zona prie Nevėžio upės.
Pirmąją vietą laimėjo Vilniuje registruotos bendrovės „Conceptus group“ projektas „Dvyli.KA“. Nugalėtojui atiteks 5 000 eurų premija.
Antroje vietoje likusio projekto „Kurortas“ autorei – mažajai bendrijai MB „Pupa – strateginė urbanistika“ skirta 3 000 eurų premija.
Konkursui pateiktus šių dviejų dalyvių projektus vertino komisija – laikinoji Savivaldybės administracijos direktorė Gintautė Atkočienė, vyriausiasis miesto architektas Saulius Glinskis, vyriausiasis miesto dizaineris Alvydas Narkevičius, Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyriaus narys architektas Gintautas Diržys, kraštovaizdžio architektė Elė Kalvelė. O konkurso recenzentė Vaiva Marozienė, Vilniaus miesto savivaldybės vyriausioji sodininkė, kraštovaizdžio dizainerė ir projektuotoja.
Startas duotas
Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo pavaduotojo Augusto Makricko teigimu, su konkurso laimėtojais – „Conceptus group“– neskelbiamų derybų būdu bus tariamasi dėl projektavimo ir projekto vykdymo priežiūros sutarties pasirašymo.
Pasak A. Makricko, manoma, kad iki metų galo projektas jau galėtų būti parengtas, o kitąmet galėtų startuoti ir matomi Berčiūnų miško parko atnaujinimo darbai.
Berčiūnų miško parko teritorija užima apie 50 hektarų, o planuojamos investicijos į jos sutvarkymą gali siekti apie 9 mln. eurų. Didžiąją dalį lėšų Savivaldybė tikisi gauti iš Europos Sąjungos fondų.
Ir pušyne, ir ant vandens
A. Makricko teigimu, pirmąją vietą pelnęs projektas „Dvyli.KA“ pasiūlė darnų ir subtilų parko atgaivinimą.
„Pagrindinė projekto idėja – per artimą gamtai patirtį atskleisti visas vietovės gijas, suformuojant šiuolaikinius poreikius atitinkančias funkcines zonas. Veiklos ne vienoje vietoje sukoncentruotos, bet išskaidytos po parką – skirtingos veiklos zonos prie Sanžilės kanalo, prie Nevėžio, objektai formuojami ir ant vandens, pabrėžiamas ir pilkapynas. Išraiškinga, žalio charakterio stovėjimo aikštelė – žalia su mediniais elementais, mažoji architektūra iš natūralių medžiagų. Projekte išsaugotas vietos unikalumas, galvojama apie ramią aplinką, miško garsus, nors tai yra miesto teritorija, bet joje galima pajusti gamtą“, – sako A. Makrickas.
Anot jo, matyti, kad autoriai kruopščiai įsigilino į teritorijos specifiką ir smulkmeniškai išnagrinėjo parką, ieškojo būdų išryškinti jo savitumą.
Palei Nevėžį – per gražiausius Panevėžio parkus
Berčiūnų miško parkas yra savotiška Panevėžio pradžia važiuojant nuo Šiaulių pusės.
Nors pati gyvenvietė nuo miesto nutolusi 8 km, jos pietinėje pusėje esantis pušynas su jame 1997-aisiais pastatyta Lietuvos kankinių bažnyčia priklauso Panevėžiui. Jo ribą savotiškai sudaro Nevėžio upės ir Sanžilės kanalo vingiai.
Šią unikalią vietą galima pasiekti ne tik keliu Panevėžys–Šiauliai, bet ir dviračių taku, besidriekiančiu palei Nevėžį.
Atnaujinus Berčiūnų miško parką, gerokai prasitęstų vaizdinga trasa palei Nevėžio upę – dviračiu ar pėsčiomis būtų galima nuo Berčiūnų pasiekti Dembavą, pakeliui aplankant tai, ką Panevėžys turi gražiausio – Kultūros ir poilsio parką, Senvagę, Marijonų sodą, Skaistakalnio parką, „Ekrano“ marių pakrantę.
Berčiūnų parkas unikalus ir pušyne, į šiaurės rytus nuo Nevėžio dešinio kranto stūksančiu pilkapynu, dar vadinamu Švedkapiais. Jame išlikę 73 pilkapiai arba jų dalys – palaidojimo vietos. Per šio pilkapyno tyrimus iš suardytų kapų surinkti III–VII amžių siekiantys radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune ir Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Inteligentijos poilsiavietė
Berčiūnai tarpukariu garsėjo kaip populiarus kurortinis miestelis, kuriame mėgo poilsiauti tuometės įžymybės, miesto inteligentai turėjo vilas.
1933 metais Lietuvos Vyriausybės sprendimu Berčiūnams suteiktas kurorto statusas, mat ten esantis pušynas buvo laikomas labai palankiu sveikatai.
Berčiūnų kurorte mėgdavo ilsėtis Panevėžio inteligentija. Visuomenės veikėja, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė vasaromis čia nuomodavosi patalpas ir leisdavo laiką po pušimis, išdidžiai sėdėdama savo krėsle.
Berčiūnuose poilsiaudavo ir poetė Salomėja Nėris su vyru Bernardu Buču.
1933 metais vieną prabangiausių kurorto vilų Berčiūnuose įsigijo Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas. Tačiau šiuo turtu jis naudojosi tik kelerius metus – 1938 metų balandį vasarnamį, įkainotą 20 tūkst. litų, pardavė Panevėžio vyskupijai.
Vyskupija vilą paskyrė sergančių kunigų sveikatinimui. Šiame vasarnamyje kartais ilsėdavosi ir Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vėliau viloje įrengta koplyčia, joje buvo laikomos pamaldos.
Berčiūnuose vasarnamius turėjo daugelio Panevėžio miesto organizacijų ir įstaigų atstovai.
Vilą čia buvo įsigijęs ir Seimo vicepirmininkas Alfonsas Gilvydis.
Būta planų kurorte įrengti netgi baseiną, nes Sanžilės upės maudyklose poilsiautojai nebetilpdavo.
Vilose įsikūrė kareiviai
Berčiūnuose iš pradžių vilų skaičius sparčiai augo, bet vėliau augimui ypač pakenkė užsitęsusi pasaulinė ekonominė krizė.
Kiek iš tiesų kurorte buvo vasarnamių, tikslios informacijos nėra. Vieni šaltiniai teigia, kad 1938-aisiais Berčiūnų kurorte buvo 27 vilos, kitais duomenimis – jų būta net 80.
1938 metais kurorte vasarojo 414 asmenų. Tarp poilsiautojų būta ir 10 užsieniečių: 4 iš Palestinos, 4 užsienio lietuviai, po vieną latvį ir prancūzą.
Kurorte netrūkdavo linksmybių, būdavo rengiami šokiai, grodavo orkestras. 1939-ųjų vasarą atidarytas kurhauzas su poilsio namais, šokių aikštele ir bufetu. Veikė 10 vietų viešbutis.
Nacių okupacijos metais vokiečiai Berčiūnuose laikė karo belaisvius.
Juos saugantys kareiviai gyveno vilose.
Po karo kai kuriose vilose apsigyveno rusų kareiviai, dalį apleistų pastatų sukūrenę būstų apšildymui.
Išlikusios vilos 1951 m. perėjo Panevėžio Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus Butų ūkio valdybos žinion. Nuo to laiko dauguma buvusio kurorto vilų tapo Panevėžio miesto nuosavybe. Nutarta čia įsteigti pionierių stovyklą.
P. Židonio nuotraukose – pavasaris Berčiūnuose.
