Praėjusių metų vasarą viename iš Marijonų gatvėje
esančių bendrabučių apsigyvenus 1937 metais gimusiam Antanui Graužiniui trečio aukšto gyventojai tvirtina nebegalintys apsikęsti iš neįgalaus ir alkoholio nevengiančio vyriškio kambario sklindančios smarvės.
Be to, jis irgi naudojasi bendra virtuve ir bendru tualetu, o parkritęs koridoriuje šaukiasi kaimynų pagalbos, kad šie parvestų arba parneštų jį į kambarį. Pastarosiomis dienomis vyriškis savo kambaryje būna ir koridoriuje pasirodo mūvėdamas tik pėdkelnėmis, o po jomis apatinių drabužių nėra.
Iš kambario – nepakeliama smarvė
Marijonų g. 49-asis namas nėra pats tvarkingiausias bendrabutis mieste. Ant prie jo augančių medžių šakų kabo pro langus išmesti skudurai, ant durų stogelio – šiukšlių maišai, laiptinė šiukšlina, sienos išmargintos įvairiausiais užrašais.
Trečias bendrabučio aukštas palyginti tvarkingas, tačiau priėjus prie vieno kambario durų iš vidaus trenkia šlapimo, išmatų ir dar kažkokia smarvė. Tie, kurie suka nosį įėję į tvartą ar fermą, vos įkėlę koją į A.Graužinio kambarį pasakytų, kad gyvuliai taip neprismardina.
Apgyvendino bendrabutyje
A.Graužinio kaimynės Stanislavos Kežienės teigimu, vyriškis į Marijonų gatvę atsikraustė prieš keturis ar penkis mėnesius. Pasak jos, žmogus anksčiau gyveno dviejų kambarių bute F.Vaitkaus gatvėje, tačiau giminaičiai pardavė butą ir jį įkurdino buvusio bendrabučio viename kambaryje. “Jis labai netvarkingas, iš kambario sklinda nepakeliama smarvė,- tvirtino S.Kežienė.- Kreipėmės į Socialinės paramos centrą, tačiau niekas nepasikeitė. Nuo aludės greitoji medicinos pagalba buvo jį parvežusi apsidirbusį.
Neseniai jis buvo patekęs į blaivyklą, iš jos vėl greitoji į bendrabutį parvežė. Mums gaila žmogaus, bet tokia kaimynystė atsibodo. Jis nesiprausia, neprižiūri savęs, tačiau eina ir naudojasi bendra virtuve, bendru tualetu. Kreipėmės į giminaičius, bet jie atsakė, kad trisdešimt metų juo rūpinęsi, kol galiausiai atsibodo. Teko ir mums kviesti greitąją pagalbą, nes jis kelias dienas nesirodė. Buvome išspyrę duris: manėme, kad žmogui reikalinga pagalba”.
Į pagalbą kviečiasi kaimynus
S.Kežienė sakė, kad kaimynas yra nuolatinis aludžių lankytojas, tačiau ne vien dėl alkoholio žmogus tai vienur, tai kitur nukrinta. Moteris aiškino, kad jis ne kartą buvo parkritęs koridoriuje, šaukėsi kaimynų pagalbos ir teko dvokiantį vyrą nešti į jo kambarį. Negana to, pasak kaimynės, aludėse sugėrovams jis pasako adresą, o šie jau buvo apšvarinę butą.
Antradienio vakarą A.Graužinis vėl mūvėjo pėdkelnėmis. Tokia apranga jis buvo išėjęs į koridorių, paskui apsikabinęs dviejų litrų plastikinį stipraus alaus butelį įsitaisė savo lovoje. Tiesa, išmatomis suteptą lovą ir patalynę be užvalkalų labiau tiktų vadinti migiu.
Apkaltino Mariją
Vakar įdienojus minėtame bendrabutyje dar kartą apsilankę “Sekundės” korespondentai A.Graužinį rado tebegulintį. Išvakarėse turėtas alaus butelis mėtėsi ant grindų. Ten buvo ir daugiau tuščių alaus bei vyno butelių. Nors akivaizdu, kad kambarys gana neseniai buvo remontuotas ir atrodo palyginti padoriai, jame tvyrojo nepakeliama smarvė. Drebančiomis rankomis tiesęs stiklinį puodelį ir prašęs paduoti vandens A.Graužinis tvirtino išgeriantis tik retkarčiais. Vyriškis sakė, kad anksčiau gyveno F.Vaitkaus gatvėje. Pasiteiravus, ar reikėtų kokios nors pagalbos, pareiškė: “Gerai būtų”. Matant drebančias rankas, po pėdkelnėmis nubrozdintus kelius, kraujosruvomis nusėtas rankas ir paklausus, gal serga kokia nors liga, A.Graužinis atsakė: “Marija meta”.
Į senelių namus nenori
Kaimynai aiškino, kad vyriškis veikiausiai serga epilepsija, todėl neretai griūna, nekontroliuoja savo veiksmų. Be to, jis išgėręs nebesuvokia, kur ir kaip atlieka gamtinius reikalus. “Neįsivaizduojame, ką toliau daryti, nes gyventi tokioje smarvėje neįmanoma,- tvirtino bendrabučio trečio aukšto gyventojos.- Kai jį atkraustė į bendrabutį, koridorius buvo pilnas giminaičių, bet nuo kitos dienos jų nebeliko. Viena dukterėčia dirba ligoninėje, tačiau bendrabutyje nesirodo. Giminaičiai atsako: trisdešimt metų rūpinomės, o dabar žinokitės”. Gyventojų teigimu, pas A.Graužinį du kartus buvo atėjusios Savivaldybės darbuotojos ir siūlė jam vietą senelių namuose, tačiau vyriškis nesutikęs.
Buvo tvarkingas kambarys
Nors ir tvyro nepakeliama smarvė, A.Graužinio kambarys landynės neprimena. Jame stovi kuklūs baldai, šaldytuve yra šiek tiek maisto, sienos išklijuotos šviesiais tapetais, išbaltintos lubos. Tačiau ant grindų mėtosi tušti alaus ir vyno buteliai, sulamdyti prekybos centrų reklaminiai lankstinukai, drabužiai, ant sekcijos stovi neplauti indai. Apie patalynę neverta ir kalbėti. Kambaryje išbuvus keletą minučių dėl nepakeliamos smarvės tolesnis pokalbis su kambario šeimininku tapo neįmanomas. Moterys koridoriuje smarvę bandė vaikyti smilkalais, tačiau ir jie mažai ką gelbėjo.
Išmatų nekuops
Kaimynų minėtos “rožyne” gyvenančios ir neva ligoninėje dirbančios ponios Vidos “Sekundei” pakalbinti nepavyko. Telefonu atsiliepęs jos vyras Alfonsas sakė, kad jo žmona A.Graužiniui tolima giminaitė. Pasiteiravus, kodėl nesirūpina žmogumi, kuriam reikalinga pagalba, ponas Alfonsas atkirto: “Kiek begalima tuo “dustininku” rūpintis. Taip, jis ligonis, gydėsi Rokiškyje. Negi turėtume kiekvieną kartą apiplauti, kai prisišika? Yra valdžia, slaugos institucijos, tegul ir rūpinasi”.
Dar nespėjo įsiskolinti
Bendrabučius eksploatuojančios UAB “Panevėžio būstas” direktorius Vitalijus Satkevičius, pasikonsultavęs su minėto bendrabučio meistre, sakė, kad A.Graužinis už suteiktas paslaugas skolingas labai mažai. Pasak jo, vyriškis šį kambarį įsigijo praėjusių metų spalio pradžioje. Apie šį žmogų bendrovės administracija sakė žinanti, apie kaimynų nepasitenkinimą buvo informuotas Socialinės paramos centras. V.Satkevičius apgailestavo, kad A.Graužinis yra ne vienintelis, kuriam reikia pagalbos.
Reikalingas sutikimas
Socialinės paramos centro Transporto ir socialinių paslaugų skyriaus vedėja Skaidrė Jočienė “Sekundei” sakė, kad centro darbuotojai A.Graužinio nelanko, jam paslaugų neteikia, tačiau apie jį žino. Moteris sakė, kad pas minėtą vyriškį pirmą kartą buvo apsilankyta dar prieš Naujuosius metus, jam buvo pasiūlytos mokamos paslaugos, tačiau jis atsisakė.
“Praėjusią savaitę iš kaimynų išgirdome, kad jis norėtų į slaugos ligoninę arba į globos namus,- pasakojo S.Jočienė.- Tačiau tada buvo prieš pensijos gavimą, žmogus buvo pasijutęs blogai, bet galiausiai pareiškė iki birželio niekur nevažiuosiantis. Jei bute lankosi asocialūs asmenys, savininkui centras paslaugų teikti negali”.
S.Jočienė sakė suprantanti, kad dėl tokių gyventojų kenčia kaimynai, tačiau norint neįgalų žmogų apgyvendinti pensione būtinas jo paties sutikimas. Darbuotoja patikino, kad bus dar kartą bandoma A.Graužinį prikalbinti apsigyventi slaugos arba globos įstaigoje.
Gintautas Subačius
tel. (8-655) 04726, gintas@sekunde.com
