Beveik pusantro šimto metų stūksanti Radviliškio geležinkelio stotis tūkstančiams šio krašto žmonių visais laikais buvo didžiojo kelio pradžia, o tragiškaisiais tremties metais – atsisveikinimo su tėvyne vieta.
Daug puškavęs garvežys sustojo vietoje, kad primintų radviliškiečiams praeities įvykius. U.Mikaliūno nuotr.
Visų geležinkelis
Buvęs Radviliškio rajono meras Vytautas Simelis, šias pareigas ėjęs tris kadencijas, nuo 1995 iki 2003 metų, nesudvejoja paklaustas, kuo Radviliškiui yra svarbus geležinkelis. „Viskuo. Geležinkelis radviliškiečių duona ir druska“, – sako jis.
Kartą garbingi miesto svečiai mero klausė: „Kiek Radviliškyje gyvena geležinkelininkų?“ Išgirdo atsakymą, kad dvidešimt tūkstančių, – tiek, kiek tuo metu mieste iš viso gyveno žmonių. Ir tegul ne kiekvienas iš jų dirbo ar dirba su geležinkeliu susijusiose įmonėse, vis tiek kiekvienoje šeimoje ar giminėje sąsajos su geležinkeliu buvo ir yra labai glaudžios.
„Mano tėvelis taip pat dirbo geležinkelio įmonėje. Kai jis pakeitė darbą ir į miestą jau išeidavo ne su geležinkelininko, o su paprasta kepure, man, vaikui, buvo nesmagu. Kažkas atrodė ne taip“, – sako Radviliškyje gimęs ir šiame mieste visą gyvenimą dirbantis vyras.
Anot V. Simelio, Radviliškis nuo geležinkelių – neatsiejamas. Šio miesto geležinkelio mazgas po Vilniaus yra didžiausias Lietuvoje, iš čia kontroliuojamas tranzitinis judėjimas visoje Šiaurės Lietuvos dalyje.
Miesto simboliai
Vienoje iš centrinių Radviliškio gatvių – Gedimino – pastatyta skulptūra, kurios net trys dalys savo simboliais pasakoja apie šį miestą.
Vytautas Simelis sako, kad Radviliškis ir geležinkelis yra neatsiejami.
Skulptūroje suvienyti tikri geležinkelio bėgiai, iš metalo nukaldinti vilko uodegomis vadinami augalai ir mažas žvirbliukas.
„Žvirblis čia atsirado ne šiaip sau“, – sako dabar Radviliškio savivaldybėje Paveldosaugos skyriui vadovaujantis V. Simelis. Esą kai garvežiai būdavo varomi kūrenant anglis, iš kaminų verždavosi tiršti juodi dūmai ir visos apylinkės, pro kurias pravažiuodavo traukiniai, skendėdavo tuose dūmuose. Viskas aplinkui nuo tokios jų gausybės pajuoduodavo – net ir žvirbliai.
„Radviliškyje ir žvirbliai suodini“, – sakydavo žmonės anksčiau. Tad skulptūroje prie bėgių pritaikyta šio paukštelio, jau seniai tapusio geležinkelininkų miesto simboliu, figūra. O aukštos, prie vandens augančias vilko uodegas primenančios detalės byloja, kad Radviliškis pastatytas pelkėtoje vietovėje.
Priešais Radviliškio geležinkelio stotį stovi dar vienas svarbus paminklas – tikras, kadaise bėgiais į tolimas šalis riedėdavęs restauruotas garvežys.
Matė skaudžių metų
V. Simelis pasakoja, kad Radviliškio geležinkelio mazgą sudaro trys struktūros: lokomotyvų depas, kur remontuojami šilumvežiai, remontuojantis vagonus vagonų depas ir geležinkelio stotis, besirūpinanti gabenimais, ešelonų formavimu.
Ant geležinkelio stoties pastato sienos pritvirtina memorialinė lenta, skirta prisiminti čia vykusiems tragiškiems įvykiams.
Tūkstančiams radviliškiečių ši vieta – didžiojo kelio pradžia.
„Atminti Lietuvos žmonėms, 1941–1952 metais ištremtiems iš Tėvynės“, – skelbia žodžiai, įrašyti atminimo lentoje. Iš šios geležinkelio stoties į Sibirą buvo išvežta daugiau kaip trys tūkstančiai žmonių. Radviliškio, kaip ir visos Lietuvos, neaplenkė tremties tragedija.
Kai 1940 metais Lietuva neteko valstybingumo ir laisvės, prasidėjo juodžiausias periodas ir geležinkelininkams.
Antrojo pasaulinio karo metais Radviliškio geležinkelio stotis ir garvežių depas smarkiai nukentėjo, išvežta daug pramonės bei geležinkelio įrenginių.
Kol buvo formuojama pokario Geležinkelių valdyba, kelius valdė fronto geležinkelių daliniai. Geležinkelių valdyba 1945 metais turėjo 15 garvežių.
Pirmaisiais pokario metais garvežių depo veikla pagyvėjo. Radviliškio geležinkelio mazgo metraštyje pasakojama, kad 1953 metų pavasarį Lietuvos, Latvijos ir Estijos geležinkeliai buvo sujungti į vieną Baltijos geležinkelio valdybą, kuri įkurta Rygoje.
Buvo pirmasis
Prie geležinkelio stoties pastato sienos yra pritvirtinta dar viena atminimo lenta. Joje parašyta: „1919 metų liepos 6 dieną į šią stotį iš Kaišiadorių atvyko pirmasis Nepriklausomos Lietuvos traukinys.“
Tai buvo ypatingas įvykis. Tačiau Radviliškio geležinkelio mazgas mena dar senesnius laikus.
Niekas nesuskaičiavo, kiek per šimtmečius šiais bėgiais nudundėjo traukinių.
Radviliškio garvežių depas pastatytas 1870 metais. Pirmasis jo pastatas – mūrinis, raudonų plytų, jo pamatai akmeniniai, stogas sutvirtintas medžio sijomis.
Tuo metu, kaip byloja istorijos šaltiniai, Radviliškis buvo mažas miestelis, kuriame gyveno 485 gyventojai. Čia buvo medinė bažnyčia, dviejų lovų ligoninė, pašto stotis, nedidelė liaudies mokykla, valsčiaus valdyba.
Pirmieji šeši prekiniai garvežiai, pagaminti Paryžiuje, į Radviliškį atgabenti 1870-ųjų liepą.
Per dvidešimt metų Radviliškio garvežių parkas išsiplėtė – jį jau sudarė dešimt keleivinių ir daugiau kaip keturiasdešimt prekinių garvežių. Radviliškio garvežių depas tapo didžiausiu visame tuomečiame Liepojos geležinkelyje. Iki 1913 metų depas jau turėjo 67 garvežius.
Gyvėjant geležinkelio magistralei, plečiantis garvežių depui ir stočiai, gausėjo ir geležinkelininkų, bet darbo žmonių gyvenimas negerėjo. Garvežių depe bei geležinkelio stotyje darbo diena trukdavo nuo 12 iki 17 valandų, uždarbis buvo labai mažas.
Rašoma, kad tarpukario Lietuvos geležinkeliai atitiko tuomečius Europos standartus. Plieno keliais iš Radviliškio važiavo 36 keleiviniai, 107 prekiniai ir 15 manevrinių garvežių, daugiau negu 4 tūkstančiai vagonų.
Žaisminga detalė
Daug apie Radviliškio geležinkelį ir jo istoriją galima sužinoti paskaičius 2005 metais Radviliškio lokomotyvų depo išleistą knygą „Nudundėjo metai traukiniais…“
Radviliškio lokomotyvų depo 135 metų sukakčiai skirtą leidinį sudarė kraštotyrininkai, jame panaudota daug archyvo nuotraukų. Tais pačiais metais, minint garbingą sukaktį, Radviliškio geležinkelio stoties kompleksas įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Vaikštinėjant po geležinkelio stoties peroną, būtinai kils minčių apie tolimas keliones, malonius įspūdžius, naujus reginius. Į tolį nuvingiuojančios bėgių eilės šias mintis dar labiau stiprina ir, regis, nelieka nieko kito, kaip tik sulaukti savojo vagono ir leistis į tolius.
Radviliškio geležinkelio stoties perone žaisminga akcentas – tvirtas, tolimoms kelionėms skirtas apavas.
Žaisminga perono detalė – skulptūra, vaizduojanti bene tiksliausiai keliones apibūdinantį simbolį – tvirtus batus. Tarsi netyčia ant suolelio palikti skubančiojo batai dar labiau žadina norą, metus viską, ir pačiam iškeliauti.
Tačiau dar laukia pažintis su senąja geležinkelio stoties istorija. Ji įrašyta ir Radviliškio miesto, ir geležinkelių metraščiuose.
Pasakojama, kad prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Lietuva turėjo nemažai geležinkelio linijų, tačiau stokojo įrenginių. Iš Lietuvos pasitraukdama Rusijos armija išsigabeno garvežius, vagonus ir persikėlė dirbtuves. Tačiau geležinkelis nežlugo – nutiesus Radviliškio–Tilžės ir Šiaulių–Jelgavos geležinkelius, Radviliškis tapo dideliu geležinkelio mazgu.
Nelengvas, bet intensyvus darbas vyko šalies Nepriklausomybės laikotarpiu 1920–1940 metais. Per dvidešimtmetį geležinkelio sistemoje daug kas pasikeitė, daug kas pertvarkyta.
Kasmetė kaita
Vartant knygą „Nudundėjo metai traukiniais….“ galima sužinoti ir apie daugelį Radviliškio geležinkelio mazge dirbusių žmonių.
Vienas iš jų – prieš karą garvežių depo viršininku buvęs Antanas Dobrovolskis, šviesaus atminimo dvasininko tėvo Stanislovo – Algirdo Mykolo Dobrovolskio, tėvas.
Ankstį išmokęs šaltkalvystės amato, A. Dobrovolskis visą gyvenimą buvo geležinkelininkas. Palengva kilo karjeros laiptais ir prieš karą tapo Radviliškio garvežių depo viršininku. Jam vadovaujant Radviliškio geležinkelio mazgas buvo vienas svarbiausių Lietuvoje.
Per ilgus gyvavimo metus geležinkelio kaip ir žmonių gyvenime būta visko: pakilimų, permainų, sustojimų ir naujų žingsnių į priekį.
Radviliškio traukinių stotis.
Vartydamas pranešimus randi informacijos apie tai, kad 1961 metais čia buvo įrengta skystojo kuro bazė, atstatytas garvežių cechas. 1965-aisiais rekonstruotas dyzelinių traukinių cechas.
Nuolat kilo techninis lygis, plėtėsi specialistų ratas. 1976 metais riedmenų parką papildė 19 lokomotyvų, po gero dešimtmečio įsigyta manevrinių šilumvežių.
Nuo 1990-ųjų sumažėjo per Radviliškį važiuojančių traukinių. Pirmieji šalies nepriklausomų geležinkelių darbo metai nelengvi buvo ir Radviliškio lokomotyvų depui, tačiau jau buvo regimi teigiami pokyčiai.
Laikas bėgo, padėtis keitėsi, teigiama, labai geri depui buvo 2005-ieji. Vežtas rekordinis kiekis krovinių, labai pagerinti visi depo veiklos kokybiniai ir kiekybiniai geležinkelių transporto rodikliai.
Radviliškis
Šis miestas istorijoje minimas nuo XVI amžiaus pradžios – Radviliškio įkūrimo metai laikomi 1567-ieji, nors kai kurie šaltiniai nurodo dar 1529 metus. Yra raštas, kuriame skelbiama, kad vienas žemės valdytojas iš radviliškiečio (z Radziwiliszek) skolinosi 100 kapų grašių.
XVI amžiaus viduryje vietovė priklausė Šiaulių ekonomijai, kurią valdė Radvilos. 1667 metais Radviliškio dvaras priklausė Vilniaus vaivadai kunigaikščiui Jonušui Radvilai. 1687 metais miestas gavo turgaus privilegiją, 1710-aisiais – miesto teises.
XVIII amžiuje Radviliškis pamažu atsigavo, o ypač sparčiai ėmė augti 1868–1870 metais, nutiesus geležinkelio atšaką Daugpilis–Radviliškis.
Per Pirmąjį pasaulinį karą nutiesus Radviliškio–Tilžės ir Šiaulių–Jelgavos geležinkelius, Radviliškis tapo svarbiu geležinkelio mazgu.
1924–1926 m. suteiktos miesto teisės, 1932 metais patvirtintas kaip II eilės miestas.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
