Bažnyčios traukia tyrinėtojus savo išskirtine architektūra, interjeru. Jose išsaugoti XVIII–XIX a. menančios puošybos ansambliai, dailės kūriniai. Jų sukūrimo, atsiradimo mįslės dar ne iki galo įmintos, kai kurie tiesiog nurašyti užmarštin kaip neverti išsaugoti.
Puošė ornamentai
Bažnyčių sienų tapyba – ne tik puikus būdas pagyvinti maldos namus. Vienas svarbiausių šventų vietų puošybos tikslų – suteikti visiškai kitokią aurą. Ne veltui iš bažnyčių sienų, langų į parapijiečius žvelgia tikintiesiems gerai žinomi šventieji.
Lietuvos bažnyčiose nedaug kur išliko sienų tapyba. Tačiau anuomet daugelio maldos namų skliautai ir sienos buvo puošiamos ornamentiniais, siužetiniais tapiniais, daug kur buvo atnaujinama ankstesniais amžiais statytų bažnyčių polichromija.
Rekonstruojant bažnyčias neretai unikalus dekoras bei dekoratyvinės sienų tapybos fragmentai buvo užglaistyti akriliniu glaistu ir uždažyti akriliniais dažais, todėl, bandant restauruoti, jie išnyko.
Veikiausiai nerasime nė vienos bažnyčios, kurioje nebūtų buvę tapybos darbų.
Paskendę savo mintyse vienuoliai medituodavo celėse ir ant sienų perteikdavo savo jausmus, statant naujas bažnyčias ir turint pinigų, dekanatai kviesdavosi žymiausius dailininkus.
Vėliau liaudies dailininkai savo darbams siužetus perimdavo iš bažnyčiose matytų paveikslų, statulų, maldaknygių, raižinėlių.
Jų prototipai – oficialaus bažnytinio meno pavyzdžiai, tik liaudies tapytojo atkurti pagal kūrėjo fantaziją ir skonį.
Pasakoja istoriją
Menotyrininkai sako, kad per sienų tapybą galime pasauliui papasakoti Lietuvos istoriją. Šventuose namuose vieni piešiniai pasakoja Kaino ir Abelio istoriją, kiti byloja apie mūšius ar kada nors turėjusius nustebinti įvykius. Šventųjų paveikslai bažnyčiose buvo laikomi kaip nešantys sėkmę, pasimeldusieji prie jų galėjo tikėtis stebuklo.
Menotyrininkė Dalia Klajumienė, ilgus metus tyrinėjusi sienų tapybą Lietuvoje, atkreipia dėmesį į šios paveldo rūšies vertingumą tiek istorine, tiek menine, tiek kitomis prasmėmis. Todėl pasirinko aktualizuoti sienų tapybą, supažindinti su ja visuomenę, paaiškinti, kodėl taip svarbu ją išsaugoti.
Pasak specialistės, daugiausia buvo tapoma ant medinių skydų ar ant medžiagos, vėliau ji būdavo nuleidžiama kaip vėliava, uždanga.
Sienoje buvo vaizduojamas didingas instrumentas, sienų šonuose pratęsiama tapyba. Didelį įspūdį darė antkapiniai paminklai.
Adomynės (Kupiškio rajonas) dvaro gyvenamajame pastate įrengtoje koplyčioje, pasak D.Klajumienės, buvo spalvinga dekoracija su pergalės motyvu. Sudėtingo plano dviaukštis Adomynės dvaras – gražus ir retas medinio klasicizmo pavyzdys. Manoma, kad pastatytas vietinių meistrų rankomis.
Iki rekonstrukcijos, atliktos Jono Žurauskio, pastatas galėjo būti stačiakampis, simetriškas, su centrinėje dalyje esančiomis dviem priemenėmis ir didžiuoju kaminu bei kambariais galuose. Po rekonstrukcijos namas tapo stambaus dvaro rezidencija. Statiniui buvo suteiktos klasicistinės proporcijos ir puošnus interjero dekoras.
Dabar esantis skardinis stogas kadaise buvo dengtas malksnomis. Galima pasigrožėti vietomis išlikusiais senais langais su langinėmis, sveikos ir filinginės durys su gražiais metaliniais apkaustais. Viduje liko seno ornamentuoto parketo fragmentai, kelios koklinės krosnys, padabintos puošniais karnizais. Kai kurių kambarių lubos ir sienos papuoštos tapytais piešiniais.
Informacijos mažai
Menotyrininkė dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė sako, kad apie Panevėžio krašto bažnyčių sienų tapybą nedaug kas žinoma, nes ji tyrinėta fragmentiškai. Bažnyčiose dažniausiai būdavo dekoruojami frizai, rozetės, langų apvadai, keletas siužetinių scenų būdavo įkomponuojamos presbiterijos ar navų skliautuose, lubose, sienose.
„Daugiau informacijos yra žinoma apie Merkinės, Kristaus Karaliaus katedrą, bendra situacija – sudėtingesnė. Mes net nežinome, kaip atrodė autentiška bažnyčių puošyba iki Pirmojo pasaulinio karo, kaip ji kito, kokia buvo dinamika“, – sako S.Smilingytė-Žeimienė.
Menotyrininkė bažnyčių puošybą lygina su veido raudoniu – maldos namai taip buvo gražinami. Ji mini Pabiržės bažnyčios, esančios Biržų rajone, Panemunėlio (Rokiškio r.) bažnyčios išmargintą vidų. Pabiržės bažnyčią dekoravo Vladas Čirauskas, jis naudojosi skysčio technologija.
Panemunėlio bažnyčia panaši į neogotikinę, bazilikinė, su trisiene apside ir dvilypiu bokštu. Vidus – trijų navų, turi tris altorius. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Neįprastas ir originalus yra 52 metrų aukščio bažnyčios bokštas.
Raguvėlė Šv. diakono Stepono bažnyčią apie 1930 m. dekoravo panevėžietis Jonas Kazlauskas. Iš pradžių klasicizmo stiliaus bažnyčios buvo nutapyta tik apačia, vėliau jos lubose įkūnyta aktuali ikonografija. Altoriaus centre – gerasis ganytojas, tapyboje vyrauja mėlyna spalva.
Daugiausia autentikos
Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra – bene vienintelė Panevėžyje, kurios dekoras išlikęs iki šiol. Jos fasadą puošia trimetrinės popiežiaus Pijaus XI ir arkivyskupo J.Matulevičiaus, Panevėžio vyskupijos steigėjų skulptūros.
Katedros varpai nuliedinti Vokietijoje. Pats didžiausias, sveriantis 1628 kg, skirtas Kristaus Karaliaus garbei, kiti – Švč. Panelei, šv.
Kazimierui ir šv. Stanislovui. Didžiajame altoriuje stovi Kristaus Karaliaus statula, ją sukūrė Juozas Zikaras.
Visa katedros puošyba – šv. Kazimiero atvaizdai, nes puošybos programą sudaręs K.Paltarokas garsėjo kaip Lietuvos šventojo gerbėjas.
Skliaute virš altoriaus baldakimo yra scena, vaizduojanti šv. Kazimiero pasirodymą Lietuvos kariuomenei ties Polocku.
„Anksčiau ši bažnyčia priklausė dvarininkams, todėl šie ją puoselėjo. Katedra – vienintelė bažnyčia Panevėžyje, kuri išlaikė dekoracijas“, – sako dailininkas restauratorius Gintaras Palemonas Janonis. Pasak jo, altorinė bažnyčios dalis buvo kuriama iš naujo, visa kita – originalu. Restauravęs katedrą G.P.Janonis pažymi, kad ji yra eklektinės architektūros su klasicizmo ir baroko elementais.
Plytines sienas dengia dekoratyvinės tinkuotos cemento plokštės. Katedra dvelkia turtingu puošnumu.
Kaip rašo Bronius Kviklys, „portiko frontonas papuoštas reljefiniais kartušais: viršutinis su karališka karūna, o apatinis – su vyskupo herbu. Sienų kampuose sugrupuotos apskritų kolonų poros, o kiti sienų paviršiai išsklaidyti plokščiais piliastrais“.
Pilioriai sujungti puslankių arkomis. Durys ąžuolinės, raižytos.
Restauravo pusantrų metų
Katedros interjerą praturtino dailininko Povilo Puzino dekoracijos. Jomis dailininkas išreiškia žmogaus kilimą nuo žemės į dangų. Dėl to sienų apačia tapyta tamsesnėmis spalvomis, kylant į viršų spalvos šviesėja, kol lubose pereina į švelniai melsvą. P.Puzinas nupiešė 8 dideles freskas, jų tematika paimta iš Šventojo Rašto.
Virš centrinio altoriaus lubose J.Mackevičiaus freska „Stebuklas ties Polocku“ pagauna kiekvieno maldininko akį. Jos siužeto pagrindas, pasak G.P.Janonio, – švento Kazimiero pasirodymas Lietuvos kariuomenei, kovojusiai su gausesnėmis rusų pajėgomis prie Polocko tvirtovės, ir pagalba jas nugalint. Apačioje, po šiuo 22×14 m apimties paveikslu, Panevėžio vyskupijos dešimties dekanatų bažnyčių vaizdai, simbolizuojantys katedrą kaip vyskupijos bažnyčių motiną.
Ilgamečio klebono monsinjoro J.Antanavičiaus rūpesčiu UAB „Vilniaus restauratorius“, vadovaujamas direktoriaus Sakalo Matuizos,
2002 m. pradėjo restauravimo darbus: dailininkai G.P.Janonis, Česlovas Polonskis, Nijolė Būraitė ir Aistė Petravičiūtė per pusantrų metų atnaujino freską.
Restauratorius sako, kad kai kurie pigmentai lengvai trynėsi, kai kuriuos reikėjo pasistengti panaikinti.
„Tuos, kurie įleidę šaknis, reikėjo nuskusti, nustatyti pigmentą, cheminius dažus. Iš pradžių teptuku nuvalėme dulkes, kitose vietose išpurškėme. Pakeitimų sąlyginai buvo nedaug“, – kalbėjo G.P.Janonis. Pasak jo, dekoracijoms įtakos turėjo per ilgą laiką šilumos pokyčiai.
„Buvo aptikta suplonėjimų, suodžių. Juk negalėjo stovėti pastatas pusiau luptas, pusiau skustas – reikėjo restauruoti“, – teigė specialistas.
Kelia susižavėjimą
Minint būdingiausius sakralinės architektūros pavyzdžius mūsų krašte, nereikėtų pamiršti šiuo metu išlikusio vieno autentiškiausių barokinės architektūros ansamblių Lietuvoje.
Dešiniajame Lėvens krante išsidėstęs Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis – iškiliausias sakralinės architektūros statinys krašte. Jis – vienas iš autentiškiausių iki šiol išlikusių baroko architektūros ansamblių Lietuvoje.
Vienuolynas traukia ne tik savo įspūdinga architektūra, bet ir tapyba. Jį dekoruoti buvo atvykę ir užsienio menininkų.
| Įdomu |
|
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
