Prieš 27-erius metus, rugpjūčio 23-iosios vakarą, kas ketvirtas trijų Baltijos šalių gyventojas susikibo rankomis į nenutrūkstamą daugiau nei 600 kilometrų grandinę.
Lietuvoje Baltijos kelias nusidriekė tik per du miestus – Vilnių ir Panevėžį. Kraštotyros muziejaus nuotr.
Lietuvos, Latvijos, Estijos žmonės rankomis susikibo minint 50 metų, kai Sovietų Sąjunga ir Vokietija slapta pasidalijo Vidurio ir Rytų Europą. Taip gyventojai parodė norintys būti laisvi ir simboliškai gyva grandine atskyrė Baltijos šalis nuo Sovietų Sąjungos.
1939 metų rugpjūčio 23 dieną Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas pasirašė dvišalę nepuolimo sutartį. Be to, slaptais protokolais pasidalijo Vidurio ir Rytų Europa. Taip buvo panaikinta Baltijos šalių nepriklausomybė. Po pusės amžiaus, Lietuvai atgimstant, buvo svarbu paneigti šias sutartis, nes jų pagrindu prasidėjo okupacija ir aneksija.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniosios muziejininkės Emilijos Juškienės teigimu, pripažinus slaptųjų protokolų egzistavimą ir paskelbus juos niekiniais, buvo galima rengti tolesnę valstybingumo atkūrimo strategiją. Sąjūdžio iniciatyva Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai buvo analizuojami, valdžia buvo spaudžiama pripažinti juos neteisėtais. 1984 metų vasarą buvo paskelbta parašų rinkimo akcija dėl pakto pasekmių likvidavimo. Protesto peticiją pasirašė daugiau kaip pusantro milijono lietuvių, tarp jų ir daugiau nei 64 tūkst. panevėžiečių.
Muziejininkės teigimu, Panevėžio sąjūdininkai 1989 metų pavasarį dalyvavo Taline vykusioje Baltijos asamblėjoje, kurioje svarstyti teisiniai Baltijos valstybių nepriklausomybės atgavimo keliai.
Paskelbus Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos išvadas, kuriose buvo pripažintas neteisėtas Lietuvos prijungimas prie Sovietų Sąjungos, Sąjūdis sukvietė visus žmonės į solidarumo akciją „Baltijos kelias“. Tai buvo trijų šalių renginys. 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją 19 valandą, minint 50 metų neteisėtų susitarimų sukaktį,
„Baltijos kelyje“ dalyvavo daugiau nei du milijonai Latvijos, Estijos, Lietuvos gyventojų. Susikibę rankomis žmonės sudarė gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Panevėžys buvo išskirtinis. Tai buvo iš vienas iš dviejų šalies miestų, per kuriuos nusidriekė gyvoji grandinė. Pasak E. Juškienės, masinei akcijai kruopščiai rengtasi, buvo sudaryta organizacinė komisija. Panevėžio sąjūdininkai prižiūrėjo 11 kilometrų atkarpą nuo Velžio iki Piniavos. Vakare Laisvės aikštėje vyko mitingas. Planuota, kad vietose, kur neužteks žmonių, bus panaudoti juodi kaspinai, bet jų neprireikė.
Panevėžio aviatoriai, padėdami žurnalistams fiksuoti įvykius, galėjo iš paukščio skrydžio matyti nusidriekusią gyvąją grandinę. Eltos nuotr.
Sunku nupasakoti
Legendine tapusi akcija jos dalyviams, ir ne tik jiems, kelia šiltus prisiminimus. G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos bibliotekininkė Albina Saladūnaitė sako, kad šios įstaigos darbuotojams buvo numatyta vieta prie Piniavos.
„Prisimenu, kad be galo gražiai švietė saulė, bet buvo galingas vėjas. Mes vargais negalais nusigavome ten. Net negaliu papasakoti, kaip ten buvo. Norėjosi visą laiką sau įsižnybti – čia tikra ar sapnuoju“, – bibliotekininkė sako, kad net praėjus tiek metų sunku žodžiais nusakyti to meto įspūdžius.
A. Saladūnaitė pamena, kad likus metams iki Baltijos kelio – 1988-ųjų rugpjūčio 23-iąją – dalyvavo mitinge Vingio parke. Jos teigimu, įvyko tai, ko laukta. Dar tų metų birželį žygyje Antano Mackevičiaus keliais vakare prie laužo kalbėta apie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrimą.
„Mes visi manėme, kad to negali būti, tai nerealu. Paskui prasidėjo jau toks laiko pojūčio nebejautimas ir kartu baimė. Atrodė, kad tai gali būti netikra“, – pamena A. Saladūnaitė.
A. Saladūnaitė
Aviatorius Bronius Zaronskis Baltijos kelią matė iš viršaus. Jam teko skraidinti žurnalistus, operatorius, fotografus, norinčius įamžinti akciją. Dauguma jų buvo atvykę iš Vilniaus. Skraidyta praktiškai per visą šalį.
B. Zaronskis mena, kad tais metais dar ne visai buvo išardyta DOSAAF (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti). Tuometis draugijos vadas generolas Ginutis Taurinskas, pasak aviatoriaus, uždraudė skristi bet kokiu lėktuvu, tačiau panevėžiečiai aviatoriai turėjo tris ne draugijai priklausius lėktuvus, jais ir pakilo. Didelė dalis to meto nuotraukų, fotografuotų iš viršaus, vaizdo reportažai daryti iš panevėžiečių lėktuvų.
„Buvo bendras tautinis pakilimas, norėjosi prie to prisidėti. Daug kam reikėjo pagalbos, ypač žurnalistams, nes jie norėjo kuo daugiau aprėpti šio kelio, viską pamatyti ir užfiksuoti“, – „Sekundei“ teigė B. Zaronskis.
Jo tvirtinimu, netoli Ukmergės teko leistis autostradoje. Aviatorius sako tuo metu buvęs reikalingesnis ore nei ant žemės. Be to, ir pačiam buvo įdomu pamatyti viską iš viršaus, tad jautėsi tikru Baltijos kelio dalyviu.
„Matėme tą grožį – ir žmones susikabinusius, ir automobilių pristatytas pilnas pakeles“, – dalijasi prisiminimais B. Zaronskis.
Neprasibrovė
Kauno Juozo Urbšio katalikiškos mokyklos direktorius Paulius Martinaitis juokauja, kad jo prisiminimai iš Baltijos kelio liūdni. Tuo metu dirbo Energetikos institute ir su bendradarbiais sumanė važiuoti.
„Mes iš Kauno pajudėjome apie pietus. Iki Baltijos kelio neįmanoma buvo prasimušti. Už Turžėnų prieš Jonavą įstrigome ir mūsų Baltijos kelias buvo tik jo nuotaika. Ten visi susikabinome – buvome atšaka nuo Baltijos kelio. Bet ta visuotinė nuotaika buvo nepakartojama. Tai man buvo įsimintinas įvykis. Dabar anūkams bandau pasakoti, bet beviltiška nupasakoti. Dabar mūsų nuotaikos labai diferencijuotos, susiskaidžiusios. Visuotinumo, tokios vienybės itin trūksta. To meto tikslas buvo vienybė. Lietuva, laisvė – tie žodžiai buvo visų širdyse. Ir visa tai vienijo“, – kalbėjo mokyklos vadovas.
Panevėžio vyskupui emeritui Jonui Kauneckui Baltijos kelyje irgi neteko stovėti.
„Man tuo laiku reikėjo rūpintis Skaudvilės parapija. Mes tą dieną pastatėme Molotovo-Ribentropo pakto 50-mečiui didžiulį koplytstulpį. Išsiunčiau savo delegatus į Baltijos kelią, o pats pasilikau su didžiule minia. Visi negalėjo išvažiuoti“, – pamena vyskupas emeritas.
Faktai
2003 metais kilo mintis parengti bendrą trijų Baltijos valstybių paraišką, siekiant „Baltijos kelio“ akciją įtraukti į UNESCO tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“.
Galutinis sprendimas buvo priimtas 2005 m. rudenį Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos nacionalinių komitetų „Pasaulio atmintis“ atstovams susirinkus Vilniuje.
2009 m. liepos 30 d. vykusiame Tarptautinio patariamojo komiteto posėdyje Bridžtaune (Barbadosas) „Baltijos kelią“ liudijančių dokumentų kolekcija buvo įtraukta į Tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“.
Daiva SAVICKIENĖ
