Ilgus metus grūdus malę malūnai nyksta, tačiau žmones vis dar vilioja vėjo žaismas jų sparnuose, romantiški pasakojimai apie naktį senuose statiniuose atgims-tančius vaiduoklius. Savo akimis įsitikinti, ar pasakojimai ne iš piršto laužti, į vieną seniausių – Balsių vandens malūną traukia ne tik vestuvininkai, bet ir smalsuoliai iš visos Lietuvos.
Pamėgo turistai
Senieji malūnai – vieni restauruoti, prikelti naujam gyvenimui, kiti – apleisti. Dažniausiai jie nebeatlieka pagrindinės savo funkcijos. Šiandien dauguma jų miltų nemala, tačiau yra mėgstama turistų, vestuvininkų vieta.
Retas kuris važiuodamas pro šalį ir matantis apleistus malūnus susimąsto, kad jie turi ne tik savo istoriją, bet ir likimus.
Panevėžio apskrityje yra ne vienas senas ir apgriuvęs malūnas, į kurį įžengus būtų puiku pasukti laiko ratą tarsi filmo juostą ir pamatyti, kas čia buvo per pastaruosius kelis šimtus metų.
Senųjų malūnų statytojai vargu ar įsivaizdavo, kad bėgant metams statinių paskirtis kardinaliai pasikeis. Jeigu jie prisikeltų iš mirusiųjų ir sužinotų, kas buvo po jų, veikiausiai sunkiai patikėtų.
Nuo seno Aukštaitijos lygumose sparnais mojavo daugybė malūnų.
Manoma, kad malūnai Lietuvoje buvo pradėti statyti dar iki XII amžiaus.
Vėlesnių amžių rašytiniai šaltiniai mini malūnus, sukamus ne tik vėjo ar vandens. Malūnų girnas suko ir jaučiai, ir arkliai.
Augant poreikiui malti grūdus, daugėjo ir malūnų. Tvirtinama, kad tarpukario Lietuvoje buvo beveik tūkstantis vėjo malūnų. Jie buvo ketursparniai.
Vaidenasi
Vėjo malūnai buvo paplitę lygumose, ypač ten, kur derlingos žemės brandino gausų derlių. Jie statyti šalia kaimų, miesteliuose ir didesniuose miestuose. Daugiausia būta medinių malūnų, nors statydavo ir iš akmens, plytų.
Padavimais ir legendomis apipinti malūnai savo aukščiu kartais net konkuruodavo su bažnyčiomis.
Dabar daugelio malūnų nebelikę, kiti stovi apgriuvę, o kai kurie restauruojami ir prikeliami naujam gyvenimui. Tačiau jų paskirtis jau kitokia – dažniausiai pritaikyta poilsiui ir pramogoms. Ne vienas malūnas virto muziejumi.
Seno malūno romantikos ar net mistikos dvelksmą galima pajausti geriant kavos ar arbatos puodelį restauruotame Balsių vandens malūne.
Prieš beveik 250 metų pastatytas, vėliau nugriuvęs ir atstatytas malūnas savo istorija veikiausiai smalsuolių taip ir nesujaudintų, jei apie jį nesklandytų įvairios kalbos. Kalbama, kad malūne sutemus prasideda linksmybės – pradeda šėlti velniai.
Kaip ir daugelis išlikusių tokių statinių, Balsių vandens malūnas nemala miltų, neišsaugoti seni jo įrengimai. Tačiau restauruotose patalpose galima maloniai praleisti laiką: papietauti, pasižvalgyti po malūno vidų, peržvelgti nuotraukas, kaip malūnas atrodė anksčiau, taip pat pasivaikščioti po išpuoselėtą kiemą, kur gausu senovinių įrankių, kitų rakandų.
Kultūros paminklas
Balsių vandens malūnas statytas 1764 metais – tai vienas seniausių vandens malūnų šalyje, saugomas istorinis paminklas. Jo įrengimų neišliko, restauruotose patalpose įrengta svetainė, poilsiavietė. Malūne ir jo kieme gausi dabartinio malūno savininko Rimo Želvio surinkta įrankių ir rakandų kolekcija, primenanti XIX a. pradžios žmonių buitį. Gražiai sutvarkyta aplinka, kurioje gausu gamtos ir etnografinės atributikos.
Balsių vandens malūnas įsikūręs tik už 4 km nuo Pasvalio, Lėvens upės vingyje. Jam pradėjus veikti, čia sukosi trejos girnos, veikė vilnų karšykla. Pastatas kvadrato formos, pamatai ir sienos sumūryti iš skirtingo dydžio lauko akmenų. Vandens malūną statė vietiniai meistrai. Šiaurinėje sienoje, kampe, akmenyje iškalta data – 1898 m., tais metais atstatyta rytinė malūno siena, nugriuvusi į Lėvens upės pusę.
Malūną restauravo
R.Želvys malūną ir aplink jį esančią teritoriją puoselėja jau keturiolika metų. Nesitikėjęs kada nors įsigyti tokį statinį, vyras dabar džiaugiasi ir deda pastangas, kad aplink malūną esanti teritorija virstu gražiu poilsio kampeliu. Malūno savininkas neslepia, kad pirkinio dabar nebūtų, jei nebūtų draugei pažadėjęs jo nupirkti.
Jei anksčiau malūnas stovėjo vienas, o šalia jo dvarininkui buvo įrengtas namelis, kur jis atvykęs pernakvodavo, tai dabar malūną supa rūpestingai prižiūrėta aplinka: per upelį į malūną veda keli tilteliai, kurių vieno modelį sugalvojo pats malūno šeimininkas, poilsiautojams įrengta pirtis, šalia stovi laikrodžių muziejus, įspūdingai atrodo iš viso Pasvalio rajono suvežtos girnos: vienos jų atstoja stalą, kitos panaudotos kaip puošybos elementai. Iš girnų R.Želvys sugalvojo įrengti tūkstantmečiui skirtą poilsio kampelį.
Dabartinis malūno šeimininkas pasakoja, kad kitoje užtvankos pusėje taip pat kadaise stovėjęs malūnas, tačiau šiuo metu iš jo likę tik pamatai.
Pasak R.Želvio, Balsių vandens malūną pastatė vienas turtingiausių Karpių giminės dvarininkas. Vėliau jis malūną pardavė vienam iš savo darbuotojų – eiguliui, kuris statinį išnuomojo.
1969 m. malūnas sustojo ir kurį laiką atliko sandėlio funkciją. Po dešimties metų Balsių malūnas sugriuvo: kaminas išvertė stogą iki pusės pastato. 1997 m. apgriuvusį pastatą nupirko R.Želvys. Jis suremontavo malūne esančius poilsio kambarius, kurie anksčiau buvo be langų, dalį pastato restauravo, pritaikė pokyliams ir banketams.
Malūnas autentiškas, tačiau po to, kai jis buvo sugriuvęs, nebeliko ratkambario – vienos iš pagrindinių detalių, dėl kurios malūnas atliko pagrindinę savo funkciją. Šiuo metu senovinėmis 1936 m. čerpėmis, kurios atvežtos iš Palemono, pakeistas malūno stogas.
„Tarybinės čerpės atlaikė vos dešimt metų, tikiuosi, kad šios čerpės, jei jau atlaikė 70 metų, atlaikys ir dar kurį laiką“, – viliasi pašnekovas.
Nukentėjo nuo vaiduoklių
Bene labiausiai vandens malūnas traukia smalsius poilsiautojus, kurie, prisiklausę pasakojimų apie senuose statiniuose naktimis šėliojančius vaiduoklius, nori savo akimis įsitikinti, ar pasakojimai ne iš piršto laužti.
„Aplinkiniai gyventojai mažus vaikus gąsdindavo, kad neitų prie malūno, nes jame neva gyvena vaiduokliai. Kadangi malūnas buvo sugriuvęs, kaimo močiutės apie tai sekdavo pasakas. Jos sakydavo, kad ten besiblaškantys vaiduokliai gali ir vėl stogą nuversti. Taip pat gąsdindavo, kad gali pagauti malūne įstrigusi vietos nerandanti vokiečio dvasia“, – sklindančias kalbas apie Balsių malūną atskleidė R.Želvys.
Vyras pasakojo, kad 1942 metais įsiveržę vokiečiai vandens malūną pritaikė savo reikmėms. O atėjus rusams, pasak pasakojimo, vienas vokiečių buvo uždarytas į Balsių malūne esantį rūsį.
„Sakoma, kad atėję rusai tame kalėjime užmūrijo gyvą vokietį. Nerandantis ramybės jis dabar ir vaidenasi“, – pasakojo pašnekovas. Tie, kuriems neva pavyko pamatyti vokiečio dvasią, bandė nupasakoti jo išvaizdą. Iš pasakojimų vokiečio portretą nupiešė dailininkas Balys Tuskėnas. Piešinys dabar kabo Balsių malūne.
„Man pačiam teko tą vaiduoklį vaikytis, – juokiasi R.Želvys. – Tikrai buvau blaivus. Teko kartą miegoti malūne, tai girdėjau viršuje kažką vaikštant. Tačiau, kai atsikėliau ir apžiūrėjau, nieko nemačiau.“ Kitą kartą pašnekovas mistinėmis aplinkybėmis gavo į akį. Tąkart malūno savininkas, priėjęs prie durų, virš kurių kabėjo žvakidė, nutarė į ją pažvelgti, nors anksčiau taip nedarydavo. Tačiau vos tik pakėlė galvą, ši nukrito ir sutrenkė vyrui akį.
Perteikia senąją Lietuvos dvasią
R.Želvys neslepia, kad daugiau istorijų apie vaiduoklius galėtų papasakoti Balsių vandens malūne apsistoję svečiai. Vieni, nepavykus išgirsti keistų garsų, atvyksta vaiduoklių gaudyti kitą kartą, kiti net nebenori ten nakvoti.
„Žmonės pasakojo, kad naktimis visokių nuotykių būna. Sakė, daugiau čia nebemiegos“, – prasitarė pašnekovas.
Balsių malūne taip pat saugoma viena keista nuotrauka, daryta šalia pastato. Nuotraukos, kur stovi keli vyrai, šešėlyje matosi vaiko siluetas.
Iki šiol niekas nežino ir spėlioja, ar darant nuotrauką tiesiog pro šalį prabėgo vaikas ir išėjo tik jo siluetas, ar užfiksuota vaiko vėlė. Balsių malūne, siekdamas, kad jis dvelktų istorija, R.Želvys eksponuoja savo surinktą medalių, durklų, ginklų kolekciją.
„Gausu veteranų Antrojo pasaulinio karo medalių, visokio amžiaus ginklų. Norisi, kad malūne atsispindėtų to amžiaus lietuvių dvasia“, – pažymi vyras. Šalia Balsių malūno įkurtas tūkstančio laikrodžių muziejus. Kad įspūdis būtų dar vaizdingesnis, prie Balsių malūno įkurtas Girnų parkelis, taip pat pastatytas paminklas Žalgirio mūšiui.
„Parkelyje galima pasigrožėti skulptūromis, pirktomis miesto švenčių metu. Žodžiu, stengiuosi rinkti viską, kas susiję su Lietuva“, – pabrėžia R.Želvys. Netgi fontanas padarytas iš girnų. Poilsiautojams įrengta pirtelė. Pastatyti meilės stalai ir Valentino skulptūra. „Kadangi turistai pamėgo spyneles kabinti ant vadinamojo prezidentinio tilto, nutarėme įrengti meilės stalus ir pastatyti Valentino skulptūrą, kur jie galėtų tas spyneles kabinti“, – aiškina Balsių malūno savininkas.
Netoli Balsių malūno taip pat stovi valstiečius vaizduojanti skulptūra, sukurta skulptoriaus Antano Dimžlio 1957 m. 1957–1991 ji stovėjo Šiauliuose, Sukilėlių kalnelyje. Nukentėjo nuo metalo vagių, atiduota į Grūto parką. Skulptūrą įsigijo ir į Pasvalio kraštą atvežė R.Želvys.
Apžiūrėjus vandens malūną, Lėvens upe galima paplaukioti jachta.
Vaida REPOVIENĖ
A.Repšio nuotr. Balsių vandens malūnas restauruotas ir saugomas kaip istorinis paminklas.
Rubriką remia spaudos, radijo ir
televizijos rėmimo fondas.
