Panevėžietis Jonas Januškevičius, nuo pat vaikystės
tikėjęsis pakilti į padanges, savo svajonės išsipildymo laukė 50 metų.
Brandžiame amžiuje į gyvenimą įsiveržusi aviacija vyriškiui ne tik pagaliau
leido pažvelgti į žemę iš paukščio skrydžio, bet ir pamatyti platųjį pasaulį.
Troškimo aplankyti didžiausias pasaulio aviatorių susibūrimo vietas nenumalšino
net tai, kad nemoka užsienio kalbų. Vienas automobiliu aplankęs Vokietiją,
Šveicariją, Italiją ir pasiekęs Viduržemio jūrą J.Januškevičius kelionių
įspūdžius išsaugojo nuotraukose.
Vilties pakilti neprarado
Ponas Jonas aistra aviacijai teigė užsikrėtęs dar vaikystėje. Jau tada, gyvendamas vienkiemyje Biržų rajone, išlaipiojo visus aukštesnius apylinkės medžius, visus kalnelius, net ant vandentiekio bokštų užsikarta, kad tik toliau nuo žemės – arčiau dangaus. Traukė ne tik padangės – domino ir technika. 14-metis jau buvo sukonstravęs veikiančius garo mašiną ir elektros variklį. Skatinamas didžiosios vaikystės svajonės iš atokaus Lietuvos krašto J.Januškevičius ryžosi mokslų semtis Vilniuje, nes tikėjosi čia pradėti skraidyti. Net studijos nebuvo svarbu – gera pasirodė ir Vilniaus politechnikos mokykloje pasiūlyta pramonės įmonių šiluminių įrenginių specialybė.
Tačiau paauglio svajonei pasiekti debesis nebuvo lemta išsipildyti – nuėjus į savanoriškąją aviacijai ir laivynui remti draugiją buvo pasakyta, kad laisvų vietų nėra nei sklandantiesiems, nei skraidantiesiems. Buvo pasiūlytas tik parašiutininkų sektorius. Vėliau aviacijai nebeliko laiko – studentui sostinėje reikėjo pinigų ir teko pradėti dirbti. Likimo ironija – padangių iš Šiaurės Lietuvos į sostinę atviliotam ponui Jonui joje taip ir nepavyko pajusti, kas yra skrydis, o bestudijuojant Biržuose atsidarė aeroklubas. “Jei taip kiek anksčiau, nebūtų reikėję man į Vilnių važiuoti. Bet gal ir gerai, kad taip susiklostė – būčiau Biržų rajone baigęs žemės ūkio mokyklą ir ką iš to turėčiau?” – nesigaili J.Januškevičius.
Dėl skraidymo “pamišusiam” vyriškiui kaip tyčia likimas vis pakišdavo koją – net atlikti privalomąją karinę tarnybą tarybinėje armijoje vietoje lauktosios aviacijos buvo paskirtas į karinį jūrų laivyną tuomečiame Leningrade. “Kai jau gyvenimas, atrodė, atsistojo į savo vėžes, būdamas 27-erių paskambinau į Panevėžio aeroklubą, bet buvo pasakyta, kad jau esu per senas skraidyti”, – prisiminė ponas Jonas. Ir tik prieš šešerius metus pavyko išpildyti nuo vaikystės puoselėtą svajonę – 1999 m. J.Januškevičius tapo oficialiu aeroklubo nariu ir licencijuotu sklandytoju. “27-erių buvau per senas, o 50-ies tapau tinkamas – matot, kaip būna. Visada sakiau, kad skraidysiu. Ta mintis niekada nebuvo išnykusi iš mano galvos”, – tikino padangių mylėtojas. Kol kas, anot sklandytojo, patirtis labai maža, todėl atsiplėšęs nuo žemės nerizikuoja ir nepasiduoda vilionėms kilti kuo aukščiau. Dabar pono Jono rekordas – kilometras ir 200 metrų aukštis. “Man sklandymas – tik laisvalaikis. Sportinio lygio dar nepasiekiau, bet labai to norėčiau”, – pripažino ponas Jonas.
J.Januškevičius, kaip ir visi skraidantieji, sušilus orams vis dažniau žvalgosi į dangų ir atidžiai seka orų prognozes. Vyriškis liūdnai juokavo, kad likimas tarsi vengia sulaužyti sklandytojui ypač nepalankią taisyklę: jei tik oras nuostabus – būtinai tenka dirbti. O laisvą savaitgalį orai vėl subjūra. “Širdį tada tikrai skauda”, – patikino pašnekovas.
Per pasaulį nemokant kalbų
Iš kur ta aistra skraidyti, ponas Jonas neslėpė nė pats nesuprantąs. “Kas medžioja, kas į kalnus lipa, o man nuo vaikystės buvo įdomu, kaip žemė iš aukštai atrodo”, – kalbėjo vyriškis. Aviacija poną Joną ne tik į padanges pakėlė, bet ir išvedė į pasaulį. Praėjusį mėnesį J.Januškevičius lankėsi Vokietijoje netoli Badeno ežero įsikūrusiame Fredericho Badeno – grafo, sukūrusio garsųjį cepeliną, tėviškėje. Čia kas dvejus metus organizuojama didžiausia Europoje aviacijos paroda. Šįmet joje buvo pristatyti ne tik naujausi mėgėjiškos aviacijos pasiekimai, moderniausia, bet ir antikvarinė technika. “Nepaprastai įdomu išgyventi visą istoriją nuo aviacijos gimimo iki šių dienų”, – žavėjosi paroda panevėžietis.
Į parodą Vokietijoje ponas Jonas leidosi vienas automobiliu. Kad kelionė kainuotų mažiau, vyriškis nesinaudojo viešbučių paslaugomis – nakvojo palapinėje. O jėgas atgauti padėjo lietuviška kaimiška dešra ir naminė duona. Vokietija panevėžiečiui paliko pedantiškai tvarkingos šalies ir užsiėmusių žmonių įspūdį. Anot pono Jono, besilankant didžiausiame Europoje automobilių technikos muziejuje Špairo mieste kartu su juo parodas apžiūrėjo tik pensininkai ir auklės su vaikais. “Neįtikėtina – miestas kaip Panevėžys, o ramybė tokia, jog net ausyse spengia. Nė vienos mašinos gatvėse nematyti. Neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti, kad taip nutildytume Panevėžį”, – kalbėjo J.Januškevičius.
Viešėdamas Vokietijoje panevėžietis neatsispyrė pagundai aplankyti vos už 500 km esančią Šveicariją ir iš tolo snieguotomis viršūnėmis tviskančius Alpių kalnus. Ponui Jonui didžiulį įspūdį padarė ne tik gamtos grožis, bet ir vietiniai gyventojai. “Likau sužavėtas šveicarų paslaugumo ir ypatingos vairuotojų pagarbos pėstiesiems. Net prieš žioplinėjantį gatvėje praeivį prabangus automobilis sustoja ir kantriai laukia, kol praeis”, – stebėjosi vyriškis. O Italija lietuvį pasitiko mirtina vidurdienio tyla. “Iki 24 val. italų gyvenimas verda, o kitą dieną langinės praveriamos tik po vidurdienio. Gatvės tuščios net darbo dieną”, – pasakojo keliautojas. J.Januškevičiaus ilgos kelionės tikslas buvo ne tik aplankyti parodą, bet ir pamatyti Viduržemio jūrą, o ji keliautoją pasitiko audringomis bangomis.
Pasijuto prezidentu
J.Januškevičius iki šiol dar gyvena prieš keletą metų patirtais įspūdžiais iš kelionės į Ameriką. 2003-iaisiais svajonių šalis įspūdingai paminėjo aviacijos 100-metį – sukaktį, kai broliai Raitai pirmą kartą lėktuvu pakilo į orą. Amerika, kaip teigia ponas Jonas, jį sužavėjo ir nustebino ypatinga tolerancija ir pagarba žmogui. “Tik išlipęs iš lėktuvo pasijutau kaip prezidentas”, – pasakojo sklandytojas. Pašnekovas neslėpė, kad vienas ir nemokėdamas užsienio kalbos į tolimą kelionę leidosi su nerimu. “Nusileidęs didžiuliame Ohario oro uoste Čikagoje galvojau, ką reikės daryti, kad nepaklysčiau. Bet viskas taip puikiai pažymėta simboliais, kad nesuprasti neįmanoma”, – džiaugėsi pašnekovas.
Panevėžietis, su praeiviais susišnekėdamas gestais ir angliškai temokėdamas vos keletą žodžių, Amerikoje pasijuto daug saugesnis nei savo mieste. Ypatingo vietinių gyventojų pripažinimo J.Januškevičius sulaukė metro užleidęs vietą juodaodei moteriškei. “Visų žvilgsniai į mane susmigo: kaip čia baltasis užleido vietą juodajam?” – prisiminė sukėlęs sumaištį panevėžietis. Tokio jo poelgio sužavėtas kartu važiavęs indėnas netgi pasisiūlė poną Joną iš metro palydėti iki autobusų stoties, kad jam nereiktų klaidžioti. Jau vėlų vakarą Čikagoje nusileidęs panevėžietis buvo pasiryžęs naktį praleisti parke ant suoliuko. Ir nors apsistojo lietuvių kvartale, bet, kaip pasakojo J.Januškevičius, tautiečių sutikti nesitikėjo – aplinkui matėsi tik negrai ir meksikiečiai. Ir vis dėlto likimas susiklostė taip, kad nakvoti po atviru dangumi neteko. “Girdžiu, lietuviškai šneka. Galvoju, ar čia realybė, ar aš jau ant suolelio sapnuoju. Pasirodo, nesapnavau – sutikti lietuviai parodė, kur aš galiu apsistoti”, – šypsojosi prisiminęs netikėtumą sklandytojas.
Akimirkas įamžina fotografijose
Ponas Jonas – ne tik aistringas sklandytojas ir keliautojas. Vyriškio namuose – gausybė jo fotografijų, įamžinusių ne tik įspūdingas kelionių bei sklandytojų gyvenimo akimirkas, bet ir švelnūs gamtos vaizdai – žiedais apsipylusi šaka, įspūdingi peizažai saulei besileidžiant ar meiliai vienas kitą apkabinę kačiukai. Šis J.Januškevičiaus pomėgis – taip pat vaikystės palikimas. “Penktokas buvau, kai šeimos taryba, užuot pirkusi medžioklinį šautuvą, nutarė įsigyti fotoaparatą”, – prisiminė ponas Jonas. Tebūdamas 14-os stengdamasis patobulinti fotografavimo technines galimybes J.Januškevičius vienas susimeistravo fotodidintuvą. “O ką daugiau kaimo berniūkščiui veikti, jei ne konstruoti? Iš senų “laužų” buvau ir motorinį dviratį susirinkęs. Ir dabar planuoju iš senienų susikonstruoti lėktuvą. Bet kol kas tai dar svajonė”, – pasakojo sklandytojas. Vyriškis tiki: jau išsipildžius didžiosioms vaikystės svajonėms eilės sulauks ir ši.
Ponas Jonas neslėpė: per aistrą aviacijai kartais lieka pamiršti darbai ir sode, ir namuose. Net didelės išlaidos nepažaboja noro skraidyti. “Skraidymas – iš tiesų brangus sportas. Moki už kiekvieną pakėlimą į orą. Gerai, jei pavyksta išsilaikyti 2-3 val. nenutūpus, o būna ir taip, kad po 10 min. tenka leistis. Ir vėl norisi kilti, ir vėl moki pinigus. O kur dar kitos išlaidos. Vaikų su žmona neturime, todėl galime savo pomėgius realizuoti”, – kalbėjo J.Januškevičius.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
