„Kvietimas daugiabučių renovacijai siekiant B energinio naudingumo klasės paskelbtas po kelerių metų pertraukos, todėl yra labai lauktas. Ši investicija duoda ilgalaikę grąžą – ne tik sumažina šildymo sąskaitas, bet ir padidina būsto vertę, pagerina gyvenimo kokybę. Renovacija kuria ir aplinkosauginę naudą – mažėja energijos resursų vartojimas, oro tarša“, – sako Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) Pastatų modernizavimo departamento direktorė Gintarė Burbienė.

Po renovacijos  džiaugiasi ir išskirtine išvaizda 

Penkiaaukštis daugiabutis Gedimino g. 38, Kupiškyje, pastatytas 1968 m., o jo gyventojams didžiausias galvos skausmas iki renovacijos buvo vis didėjančios sąskaitos už šildymą, be to, nerimą kėlė ir kita problema – iro ir trupėjo balkonai.

„Ryžtis atnaujinti namą paskatino ir šalia esančio sėkmingai modernizuoto daugiabučio  pavyzdys. Buvo nuspręsta perbetonuoti balkonus, apšiltinti sienas, įrengti vėdinamą fasadą su plytelių apdaila. Taip pat buvo pakeisti lietvamzdžiai, atnaujinta šildymo, karšto bei šalto vandens ir nuotekų sistemos. Atlikti darbai leido pasiekti C energinio naudingumo klasę bei efektyviai sumažinti sąskaitas už šildymą“, – pasakoja projektą administravęs Sigitas Dulksnys.

Atnaujinant daugiabutį daug dėmesio skirta ir jo išvaizdai, miesto architektas parinko ir suderino spalvas. Dabar pastatas atrodo labai patraukliai, juo ir miestiečiai, ir svečiai gali pasigrožėti važiuodami pagrindine Kupiškio gatve. Ir patys namo gyventojai džiaugiasi išskirtinai atrodančiu savo būstu.

Kokie svarbiausi pokyčiai laukia?   

Viena iš naujovių – parama taip pat skiriama pritaikyti rūsio patalpas priedangai, kurioje galima  pasislėpti kilus karo grėsmei ar kitai ekstremaliai situacijai. Kompensaciją galima gauti ir dviračių saugyklai įrengti, taip skatinant rinktis mažiau taršų transportą. Kitos naujos remiamos priemonės – langų bei balkonų durų angų išplėtimas, padidinti ar naujai įrengti balkonai, nudilusių laiptų pakopų sutvarkymas jas išklijuojant plytelėmis.

Parama bus apskaičiuojama ir teikiama pagal nustatytus fiksuotus atnaujinto daugiabučio namo naudingojo ploto kvadratinio metro įkainius. Pasak G. Burbienės, įteisinus naują valstybės paramos renovacijai apmokėjimo tvarką – fiksuotojo projekto išlaidų vieneto įkainį – renovacijos procesas bus gerokai spartesnis. Atsisakyta dalies biurokratinių procedūrų, todėl sumažės dokumentacijos, bus paprasčiau administruoti projektus. Vadinasi, per trumpesnį laiką bus galima renovuoti daugiau daugiabučių namų.

Kvietimas galioja iki kitų metų spalio

Paraiškos šiam kvietimui bus priimamos tol, kol bus išnaudotos jam  skirtos lėšos arba kol pasibaigs kvietimo galiojimo laikotarpis – iki 2025 m. spalio 1 d. Jei kvietimas pasibaigs anksčiau dėl viršytos pateiktų paraiškų prašomos valstybės paramos sumos, pateiktos paraiškos galės būti įtrauktos į rezervinį sąrašą.

Daugiau informacijos apie Daugiabučių atnaujinimo (modernizavimo) programą ir naujojo kvietimo sąlygas rasite APVA tinklalapyje www.apva.lrv.lt. Paraiškos teikiamos per APVA informacinę sistemą APVIS. Projektas „Daugiabučių namų renovacijos skatinimas“ finansuojamas Sanglaudos fondo lėšomis.

The post Naujame daugiabučių renovacijos kvietime – valstybės parama pastato patrauklumą ir vertę didinančioms priemonėms appeared first on Sekunde.lt.

Dabar dvidešimt dvejų D. Lukošiūnas gali pasigirti autostopu apkeliavęs bene pusę Europos. Jam teko būti Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Italijoje ir Austrijoje.

Didžiausiai kelionei į Portugaliją vaikinas pasiryžo baigęs mokyklą. Tąkart su savimi jis pasiėmė tik pačius reikalingiausius daiktus. Daumantas pasakoja, kad pinigus, kuriuos buvo pasiėmęs, išleido jau antrą kelionės dieną. Vis dėlto badauti neteko, nes būdamas muzikalus grodavo gatvėse ir taip užsidirbdavo.

Visa kelionė į Portugaliją ir atgal į Lietuvą truko apie du mėnesius. Vaikinas kai kuriuose miestuose pasilikdavo ilgiau. Keliautojas tikina, kad dažnai taip susibičiuliaudavo su jį vežusiais žmonėmis, kad pas juos ir apsistodavo. Jei nepavykdavo rasti kur pernakvoti, miegodavo palapinėje.

Vieną iš įsimintinų vairuotojų D. Lukošiūnas sutiko Prancūzijoje. Tąkart vyriškis iškart pasakė, kad yra įsimylėjęs, ir įspėjo, kad dėl to gali keistai elgtis. Prancūzas nenustygo vietoje ir net sutiko nuvežti keliautoją į Paryžių, nors šis miestas buvo ne pakeliui. Vyras norėjo parodyti vaikinui Eifelio bokštą, bet jo rasti iškart nepavyko, o laiko vairuotojas neturėjo.

Vis dar gajūs stereotipai

D.Lukošiūnas automobilių stabdymą prilygina loterijai. Kartais automobiliai sustoja labai greitai, o kartais tenka laukti kelias valandas.

„Labai svarbu tai, kokioje vietoje stovi ir ar vairuotojams esi matomas“, – patirtimi dalijasi keliautojas. Visada reikia pagalvoti, ar automobiliams bus patogu sustoti, todėl geriausia stovėti stotelėse arba greitėjimo juostose.

Anot D. Lukošiūno, toks keliavimo būdas tiek Lietuvoje, tiek Europoje gana populiarus. Daug vaikino pažįstamų renkasi važiuoti pakeleivingomis mašinomis. Jis pasakoja, kad yra netgi tokios varžybos, kuriose dalyviai lenktyniauja, kas pirmas autostopu nusigaus į tam tikrą vietą.

Važiavimo autostopu kultūra labai plati. Visgi paviršutiniška visuomenės dalis smerkia tokius keliautojus. Yra nemažai stereotipų, kad pakeleiviai yra vagys, valkatos ar narkomanai. Šitoks keliavimas yra ekologiškas, todėl kaip tik turėtų būti skatinamas. Kartu keliaujantys žmonės sumažina naudojamų automobilių skaičių.

Vis dėlto Daumantas pastebi, kad visuomenėje vis dar trūksta supratingumo. Žmonės labai abejingi vieni kitiems. Pasak jo, tokios kelionės gali praturtinti tiek keleivį, tiek vairuotoją – jos suteikia galimybę pažinti žmogų, pabendrauti.

Pozityvumas niekam nepakenkia

D.Lukošiūnas sako, kad geriausia iš tokių kelionių nieko nesitikėti, tada nenusivilsi, o kaip tik būsi maloniai nustebintas.

„Žinoma, pozityvumas niekada niekam nepakenkė“, – juokiasi keliautojas.

Daumantas tiki, kad kokiomis savybėmis žmogus pasižymi, tokius ir žmones pritraukia. Labai dažnai sustoja tie vairuotojai, kurie panašūs į tave. Vaikinas mano, kad keliaujant nereikia bijoti, tokia baimė yra nepagrįsta ir gali tik prišaukti nelaimę.

Vaikinas pabrėžia, kad tokiose kelionėse svarbu gerbti save ir kitus, nes dėl padarytų klaidų kenčia visų keliautojų autostopu vardas. Vairuotojų požiūris į pakeleivius įvairiose šalyse skiriasi. Kiekviena tauta turi savo kultūrą ir skirtingas tradicijas.

Vis dėlto, anot Daumanto, visur galima sutikti žmonių, pasirengusių padėti. Visose šalyse jis susikalbėdavo anglų kalba. Tačiau kai kurios tautos, pavyzdžiui, prancūzai, mėgsta apsimesti, kad nesupranta ir kalba tik gimtąja kalba.

Išėjimas iš komforto zonos padeda tobulėti

Pasak D. Lukošiūno, keliavimas autostopu suteikė labai daug patirties.

„Tik kai pasitrauki iš savo komforto zonos, gali tobulėti“, – įsitikinęs Daumantas.

Jo nuomone, daug žmonių svajoja apie keliones, bet nesiryžta nieko daryti. Šiose kelionėse vaikinas sako išmokęs ne tik vertingų gyvenimo pamokų, bet ir pasisėmęs išminties.

Kai keliauji pasiėmęs tik būtiniausius daiktus, pradedi labiau vertinti tai, ką turi. Iš kitos pusės, toks keliavimo būdas padeda suprasti, kiek daug nereikalingų daiktų yra musų kasdienybėje.

„Lietuvoje gyventi nėra taip jau blogai, tik žmonės nemoka vertinti to, ką turi“, – mano Daumantas. Anot jo, labai svarbu kiekvieną dieną jausti dėkingumą už pačius paprasčiausius dalykus, tai padeda žmonėms jaustis laimingesniems.

The post Autostopu per Europą appeared first on Sekunde.lt.

Panevėžietis Valentinas Raginskas parasparniais į dangų kyla jau 15 metų ir to moko kitus. Vyras šį pomėgį atrado artėdamas prie keturiasdešimtmečio. Dabar „Panevėžio parasparnių“ klubo narys ir instruktorius 53-erių V. Raginskas ilgai ant žemės neužsibūna – vis laukia tinkamų orų ir lekia sklandyti.

Artimieji jau priprato prie šio jo pomėgio. Vaikai užaugo stebėdami tėtį, tad ir patys išmoko sklandymo subtilybių. Vis dėlto Valentino atžalos nuolatiniais parasparnio draugais netapo.

Anot V. Raginsko, jauniems žmonėms nėra lengva rasti laiko tokiam užsiėmimui, nes reikia mokytis, dirbti, kurti šeimas. Paprastai parasparnių aistruoliais tampa vyresnio amžiaus žmonės.

Sklandymas – lyg žaidimas šachmatais

Parasparnius aukštyn kelia šilto oro srautai, vadinamieji termikai. Tam, kad pavyktų lengvai pastebėti ir išnaudoti šiuos srautus, reikia įgyti patirties.

V. Raginskas sklandymą lygina su žaidimu šachmatais – norint kuo ilgiau išsilaikyti ore, reikia turėti pastabumo ir loginio mąstymo, meteorologinių žinių ir kažko neapsakomo, kas nuolat traukia į dangų.

Instruktorius tikina, kad išmokti savarankiškai sklandyti galima maždaug per metus. Vis dėlto kiekvieną kartą kildamas sustiprini savo įgūdžius, todėl mokymosi procesas vyksta nuolatos.

„Darbas neturi trukdyti gyventi, reikia mokėti jį suderinti su pomėgiais.“

V. Raginskas

Jei oro sąlygos palankios, skrydžio maršrutas gali siekti apie 100 kilometrų ir daugiau. Tokį atstumą nuskridus, rezultatas jau laikomas geru, o skrydis pavykusiu.

Sklandymo entuziastai sako, kad anksčiau užtekdavo nuskristi apie 50 kilometrų, kad parasparnininkai didžiuotųsi rezultatu. Tokį progresą lėmė įrangos tobulėjimas ir jos kokybė, mobiliųjų vilktuvų ir klubų su mokymo instruktoriais atsiradimas.

Lietuvoje daugiausia parasparniu yra pavykę nuskristi 359 kilometrus, tai 2017 metų rekordas.

Fizinių jėgų nereikalauja

Parasparnius V. Raginskas į dangų kelia savo sukonstruotu keltuvu, kurį nuolatos tobulina. Pagrindinis šio keltuvo privalumas – mobilumas. Jis prisitvirtina prie automobilio, tad pasirengti kelti užtenka vos 5 minučių.

Keltuvo pagrindinės dalys yra būgnas ir aplink jį apvyniotas lynas, kuris automobiliui važiuojant traukia parasparnį. Norint pakilti į maždaug kilometro aukštį, automobiliui reikia važiuoti apie 3 kartus didesnį atstumą.

Pasak sklandymo aistruolių, „Panevėžio parasparniai“ klubo narių, didelio fizinio pasirengimo šiam užsiėmimui nereikia. Jei pakeli kuprinę su įranga, sveriančia apie 18 kilogramų, jėgų skrydžiui visiškai užtenka. Ore viską padaro šilto oro srovės.

Tiesa, dažnai tiksliai numatyti ilgesnio maršruto nepavyksta, todėl nusileidus su visa įranga iki namų tenka nemažai paėjėti.

Vyrai sako, kad Lietuvoje skraidymas parasparniais ganėtinai populiarus. Palyginti su kitomis šalimis, kuriose apstu kalnų ir atrodo, kad reljefas sukurtas specialiai skraidyti, Lietuva neatsilieka.

„Kai tik nuvažiuojam į kokią kitą šalį, visada sutinkam lietuvių“, – teigia parasparnininkai. Be to, Lietuvoje rengiamos įvairios varžybos, kuriasi klubai, o patys sklandymo aistruoliai turi gausybę bendraminčių.

V. Raginskas kiekvienais metais keliauja į kitas šalis sklandyti kalnuose. Jis neseniai lankėsi Slovėnijos mieste Tolmine. Čia atsiveriantis nuostabus kraštovaizdis vilioja skraidūnus iš įvairių pasaulio vietų.

Instruktorius pripažįsta, kad gražūs kalnų vaizdai visada pakeri. Kildamas į dangų jis pasiima fotoaparatą ir stengiasi užfiksuoti miškus, slėnius, kalnų viršūnes, debesis. Vis dėlto tą grožį perteikti būna labai sudėtinga. Dėl rūko ir debesų nuotraukos paprastai būna blankios, o spalvos matomos lyg per miglą.

Sklandymas kalnuose ypatingas ir tuo, kad norint pakilti užtenka atsispirti nuo šlaito ir šviečiant saulei visada yra kylančių oro srautų (termikų). Keltuvas nereikalingas, tad keliauti skraidyti galima tik su į kuprinę supakuotu parasparniu.

Dėmesį patraukia didelės kuprinės

V. Raginskas pasakoja, kad nusileidus po ilgesnio maršruto neretai tenka keliauti autostopu. Tokios kelionės paprastai būna nuotaikingos, o automobilį susistabdyti nesunku.

„Dažnai būnu tam pasiruošęs – apsivelku kokį ryškesnį drabužį, kad patraukčiau dėmesį. Be to, vairuotojus labai domina didelė kuprinė“, – juokiasi vyras.

Anot Valentino, žmonės susidomi parasparniais, pradeda klausinėti, kaip šie skrenda, kur yra motoriukas. Tada tenka paaiškinti, kad būna ir bemotorių parasparnių, būtent tokiu V. Raginskas ir skraido.

Pasitaiko ir tokių vairuotojų, kurie apie parasparnius išmano visai nemažai, nes jau ne kartą yra vežę tokius skraidūnus arba matė juos skraidančius danguje.

Priklausomybė nuo orų

Kad būtų galima saugiai sklęsti parasparniu, būtinos tinkamos oro sąlygos. Pavojingiausias reiškinys – stiprus vėjas arba škvalas. Taip pat negalima skristi lyjant arba kai prastas matomumas. Idealiausios sąlygos, kai šviečia saulė ir yra vos keli debesėliai.

Parasparnininkai kiekvieną dieną pradeda tikrindami orų prognozę. Vyrai juokiasi, kad stebi orus uoliau nei meteorologai. Tik tuomet, kai oro sąlygos idealios, įmanoma nuskristi tolimą maršrutą.

Jei nėra kylančių srautų, tenka pasitenkinti vadinamaisiais pašokinėjimais, kai vos iškėlus parasparnį, jis po truputį ima leistis. Nors toks skrydis trumpas, bet per jį galima atlikti įvairias aerobatikos figūras ir taip pasisemti gerų emocijų.

Parasparnininkų teigimu, dažnai draugai ir artimieji prašo paskraidinti. Juos vilioja galimybė pasisemti gerų emocijų ir pasimėgauti gražia gamta. Tačiau patys mokytis valdyti parasparnį ir aukoti savo laiką ne kiekvienas pasiryžta.

Trokštančiuosius pamatyti žemę iš paukščio skrydžio instruktoriai skraidina dviviečiais parasparniais, vadinamaisiais tandemais. Keleivis sėdi priekyje, o pilotas gale, abu privalo prisisegti diržais. Per tokį skrydį keleiviui beveik nieko nereikia daryti, tik kelis pirmus metrus greitai pabėgėti, kol parasparnis pakyla į orą.

Pasijunta gamtos dalimi

Parasparnininkas Aleksejus Bespalenka pasakoja, kad kai pirmą kartą pakilo į orą, jį sužavėjo Lietuvos grožis. Iš paukščio skrydžio regimi miškai, laukai, ežerai padarė labai didelį įspūdį, bet svarbiausia, kad jie taip ir neatsibodo.

Be to, kiekvieną kartą skrydis būna skirtingas: skiriasi oras, vėjas, nuotaika, gamta atrodo vis kitokia. Sklendžiant virš miško galima išvysti laukinių žvėrelių: stirnų, kiškių ar šernų. Gyvūnai visai neišsigąsta, o tik smalsiai stebi parasparnininkus.

Dar dažnesni skrajūnų palydovai paukščiai. Jie ne tik stebi, bet ir kartu sklando. Kalnuose pasitaiko, kad praskridus arti erelio lizdo paukštis ima piktai sukti ratus aplink, nors parasparnio neliečia.

A. Bespalenka įsitikinęs, kad ore gautas adrenalinas – geriausias vaistas nuo visų ligų. Parasparnininkas teigia, kad pakilęs atsiriboja nuo visų žemiškų reikalų ir pailsi emociškai. Tokia veikla yra kaip savotiška meditacija, padedanti įveikti stresą, tapti geresniu ir ramesniu žmogumi.

Sunkiausia – suderinti laiką

Anot V. Raginsko, dažnai žmonės vos pabandę sklandyti parasparniais suserga šia liga. Tačiau norint išsiugdyti įgūdžius, reikia skirti nemažai laiko, kurio surasti kartais būna labai sunku.

Sunkiausia suderinti laiką ir tinkamus orus. Dažnai geri orai pasitaiko viduryje savaitės, todėl dažnas parasparnių aistruoliai aukoja darbo valandas, kad pakiltų į orą.

„Darbas neturi trukdyti gyventi, reikia mokėti jį suderinti su pomėgiais“, – juokiasi V. Raginskas ir prisipažįsta, kad per ilgai užsibuvęs ant žemės pradeda ilgėtis dangaus, o vos pakilęs atgauna jėgas.

Saugumas priklauso nuo piloto

Valentinas tikina, kad dažnai dar vos atradusius šį užsiėmimą žmones užvaldo adrenalino poreikis. Tada jie ima skraidyti neatsargiai ir per daug rizikuoja. Jis pats sako šią priklausomybę įveikęs, kai patyrė kelias traumas.

Pats užsiėmimas nėra pavojingas. Vis dėlto saugumas priklauso nuo paties piloto ir jo veiksmų.

Anot parasparnininko, skraidymas, kaip ir automobilio vairavimas, reikalauja atsakomybės ir atsargumo. Kiekvienas turi pasirinkimą: ar blogu oru kilti į dangų, ar palaukti, kol pragiedrės, ar sukti ratus virš miško, ar nusileisti atviroje aikštelėje.

Sklandymo aistruoliai tvirtina, kad skraidymas gydo nuo įvairių ligų. Jei skauda galvą ar kamuoja sloga, vyrai lekia skraidyti parasparniais.

The post Žemę išmainė į dangų appeared first on Sekunde.lt.

Vienas iš parodos organizatorių panevėžietis Alfonsas Žobakas gėles augina jau keturis dešimtmečius. Nors jo sodą puošia įvairios gėlės, bet kardelių ten daugiausia.

„Šios gėlės ypač gerai atrodo – kardelio struktūra ilga, o stiebą puošia daug žiedų“, – žavisi augintojas.

Gėlininkas pastebėjo, kad kardelis ypač mėgstamas moterų. Galbūt dėl to, jog šios gėlės išsiskiria didele spalvų gama ir įvairiomis žiedų formomis. Nepamatysime tik mėlynos spalvos – kardelis neturi jos genų. A. Žobakas spėlioja, kad galbūt ateityje tokie žiedai irgi bus išvesti, bet tam reikės pasitelkti moderniąsias technologijas.

Panevėžietis džiaugiasi vėl bibliotekoje matydamas žiedų gausą. Selekcininkas spėjo, kad parodai pateikta apie 140 kardelių, o jurginų apie šimtą. Tikrasis gėlių skaičius paaiškės jau po parodos, suskaičiavus eksponatų korteles.

Išskirtinės sąlygos

Panevėžyje rengiamos kardelių parodos, prasidėjusios vos nuo kelių gėlių, išsiplėtė ir jau tapo tradicija. Bibliotekos Atrijaus terasa kardelių augintojų ypač vertinama dėl stiklinių lubų ir natūralaus, iš viršaus sklindančio apšvietimo, leidžiančio matyti tikrąją gėlių spalvą. Be to, labai svarbus tinkamas ir patogus eksponavimo aukštis. Gėlininkų teigimu, tokios sąlygos leidžia mėgautis gėlėmis ir atsipalaidavus apžiūrėti eksponatus.

Parodos lankytojos panevėžietės Virginija ir Laima užsuka pasigrožėti gėlėmis kasmet. Anot jų, tokie renginiai labai reikalingi miestui.

„Čia užsukus nuotaika pasitaiso, akys mėgaujasi gėlių grožiu, net sunku išeiti“, – šypsosi panevėžietės.

Moterys namuose taip pat augina gėles, todėl džiaugiasi galėdamos apžiūrėti įvairiausių jų veislių. Lankytojoms visos parodos gėlės atrodo labai įspūdingos, todėl gražiausios net nepajėgė išsirinkti.

Jurginus krikštija aktorių vardais

Šiais metais biblioteką puošia ir daugybė spalvingų jurginų žiedų. Panevėžietis Algirdas Gražys nesikuklina savęs vadinti jurginų karaliumi. Juos pamėgęs vyras tvirtina jurginą esant nacionaline lietuvių gėle. Panevėžio rajone, Kaubariškyje, penkiuose soduose vyras augina gėles. Per keturiasdešimt metų selekcininkas yra išvedęs apie 500 jurginų veislių. Jo kolekcijas augina Kauno ir Šiaulių botanikos sodai bei Vilniaus universiteto botanikos sodas. Selekcininkas jurginus skiria Miltinio dramos teatro aktoriams, jų vardais pavadindamas išvestąsias veisles. Šiais metais A. Gražys pristatė jurginą, skirtą Gražinai Urbonavičiūtei.

Savo išaugintus įspūdingus jurginų ir kardelių žiedus parodoje eksponuoja šeši selekcininkai. Lankytojai parodą apžiūrėti gali iki rugpjūčio 24 dienos bibliotekos darbo laiku.

The post Tarp įvairiausių kardelių trūksta tik vienos spalvos appeared first on Sekunde.lt.

Miesto Senvagėje žvejai mėgėjai varžysis dėl geriausiojo vardo. Tokios žvejybos šventės Panevėžyje pradėtos rengti prieš keletą pamačius, kad per žiemą žuvys Senvagėje neišgyvena – uždūsta.

Šventės dalyviai bus suskirstomi į tris kategorijas: vyrų, moterų ir vaikų iki 16 metų. Kiekvienos įskaitinės grupės pirmų trijų vietų laimėtojai bus apdovanojami medaliais ir diplomais, o didžiausią žuvį sugavusiam žvejui įteiktas Panevėžio miesto mero įsteigtas prizas.

Kiekvienas varžybų dalyvis į šventę turi atsinešti plūdinę meškerę ir turėti masalo. Varžybų dieną žvejo leidimai nebūtini. Šventės organizatoriai žada svečius vaišinti žuviene, stebinti įvairiomis staigmenomis.

Išankstinė dalyvių registracija vykdoma iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. darbo dienos pabaigos telefonu 8 (45) 501 395 ir el. paštu sporto.skyrius@panevezys.lt. Vardinė šventės dalyvių registracija bus vykdoma varžybų dieną nuo 16 val. iki 17 val. šventės vietoje.

The post Baltasis Amūras vėl vilios Panevėžio žvejus appeared first on Sekunde.lt.

Šios idėjos iniciatorius Piniavos bendruomenės pirmininkas Zigmantas Babilas pasakoja panašių projektų matęs anksčiau. Kilus minčiai pastatyti knygų namelį ir savame krašte, piniavietis kreipėsi į vietinį meistrą, o šis parūpino reikalingų medžiagų, padėjo suprojektuoti statinį ir įgyvendinti idėją.

Dabar bendruomenės pirmininkui žmonės dėkoja, kad po darbo ar neturėdami laiko nueiti į biblioteką gali greitai pasiimti knygą iš namelio.

Randa, ko nebėra bibliotekose

Anot Z. Babilo, rūpintis tokia netradicine bibliotekėle nesudėtinga. Namelis turi dureles, kurios automatiškai užsidaro, todėl į vidų nei prilyja, nei prisninga ir knygos nuo prasto oro nenukenčia. Niokoti knygų namų irgi niekam nekyla rankos.

„Nei kas laužo, nei daužo, jokių vandalizmo atvejų nepasitaikė“, – džiaugiasi bendruomenės pirmininkas.

Jei nori, iš namelio pasiimtas knygas žmonės gali pasilikti sau. Z. Babilas pasakoja, kad pirmas knygas iš namų atnešė pats – parodė pavyzdį, o tada gyventojai patys ėmėsi pildyti bibliotekėlę. Joje knygų nuolat daugėja.

Piniavos gyventojai dalijasi įvairiausiomis knygomis. Namelyje netrūksta romanų, poezijos rinkinių, mokslinės literatūros. Yra ir skirtosios vaikams. Piniavietė Virginija sako čia randanti knygų, kurių bibliotekose aptikti jau sunku, pavyzdžiui, rašytojo Juozo Baltušio kūrybos. Ji pati dažnai skaito knygas iš namelio ir palieka jame savų.

Idėja plinta

Pagrindinė tokio namelio idėja – priglausti senas, jau perskaitytas knygas. Taip žmonės skatinami jų ne išmesti, bet pasidalinti su kitais. Ne veltui netradicinę bibliotekėlę puošia užrašas „Piniaviečiai piniaviečiams“.

Anot Z. Babilo, Piniavoje veikia labai šauni biblioteka, o namelis su ja nekonkuruoja. Žmonės į jį atneša, kas patiems nelabai reikalinga. Taip išlaikoma pagarba knygoms. Be to, naudotis namelio paslaugomis galima visą parą.

Dar viena tokia netradicinė bibliotekėlė prieš keletą mėnesių išdygo ir Raguvos miestelio aikštėje. Tai antrasis knygų namelis Panevėžio rajone. Šios iniciatyvos pagrindinė organizatorė Raguvos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Rita Karpavičienė. Prie idėjos įgyvendinimo prisidėjo ir kiti Raguvos bendruomenės nariai. Šį projektą lydi šūkis „Skaitykime – mėgaukimės – dalykimės!“

The post Panevėžio rajone dygsta knygų nameliai appeared first on Sekunde.lt.

Dar prieš penketą metų viena po kitos dygusios tokios parduotuvės buvo okupavusios net miesto centrą, iš jo išstūmusios ne tik naujais drabužiais, avalyne, bet ir baldais, papuošalais ar net kvepalais prekiavusius verslininkus. Dabar Panevėžio smulkieji prekybininkai guodžiasi, kad demografinės miesto tendencijos jau kirto ir iki šiol klestėjusiam bei konkurencinės kovos nejutusiam verslui. Aukštaitijos sostinei per metus netenkant pustrečio tūkstančio gyventojų, į nenaujų daiktų parduotuves klientų užsuka irgi gerokai mažiau.

„Panevėžys ištuštėjęs ir tas jaučiama visur. Dėvėtų drabužių parduotuvės irgi jau merdi. Pažiūrėkite – vienas kitas pirkėjas“, – guodėsi „Sekundei“ J. Basanavičiaus gatvėje veikiančios parduotuvėles savininkė. Anot jos, prekybos dėvėtais drabužiais verslas vos išsilaiko, o kai kurios mažesnės parduotuvės jau ir užsidaro.

Niša užsiveria

Panevėžio verslininkų asociacijos vadovo Kazio Grabio teigimu, smulkusis verslas ypač skaudžiai pajuto miesto mažėjimo padarinius. Anot jo, traukiasi net ir lig šiol klientų srautais ir apyvarta nesiskundusios verslo šakos.

„Aš pats nuomoju patalpas grožio salonui ir gyvenu nežinomybėje. Nuomininkai rengiasi uždaryti įmonę ir emigruoti. O ką jiems daryti, jei dauguma klientų jau emigravo? Tokia pat situacija ir dėvėtų drabužių versle. Pagrindiniai tokių parduotuvių klientai – mažai uždirbantieji – jau užsienyje. Dar liko senjorai, bet ir tie vasarą į sodybas, sodus išvažinėjo“, – sako K. Grabys.

Jo nuomone, kilpa smulkiajam verslui Panevėžyje ėmė veržtis tada, kai masiškai pradėjo dygti didieji prekybos centrai, sutraukę pirkėjų srautus po vienu stogu. Anot K. Grabio, „milžinų“ atėjimas tuomet savotiškai atvėrė nišą dėvėtų prekių parduotuvėms.

„Mieste nelikus smulkiojo verslo, prekybos centrai galėjo diktuoti savo kainas. Tada atsirado alternatyva – kilo pigių dėvėtų drabužių ažiotažas. Bet demografinė miesto situacija daro savo ir šiam verslui“, – teigė K. Grabys.

Pardavėjoms – ramybės metas

Užsukę į vieną dėvėtų drabužių krautuvėlių J. Basanavičiaus gatvėje sutikome vos tris pirkėjus. Šalia esančiose erdvesnėse parduotuvėse klientų buvo kiek daugiau.

„Kai žmonės nusprendžia apsipirkti, užeina į visas parduotuves iš eilės“, – sakė pardavėja Inga.

Anot jos, dabar jai ir kolegėms – ramybės metas: vasarą klientų žymiai mažiau. Didesni pirkėjų srautai plūsteli nebent po mėnesio dešimtos dienos, kai išmokami atlyginimai, pensijos ir socialinės pašalpos.

Pasak Ingos, vienos nenaujų drabužių parduotuvės orientuojasi į prekių kokybę, kitos – į jų kainą. Pastarųjų klientai, prekiautojos teigimu, dažniausiai vyresnio amžiaus. Jie nekreipia dėmesio į kokybę ar puošnumą – ieško kuo pigesnio rūbo. Kitaip elgiasi jauni žmonės, norintys suderinti kokybę, kainą ir originalumą.

„Sumokama suma jaunuoliams yra svarbi, tačiau už patinkanti drabužį pinigų negaili“, – teigė Inga.

Parduotuvėje sutikta pirkėja pamokė, kad, norint rasti geriausiai kainos ir kokybės santykį atitinkantį drabužį, verta pereiti kelias parduotuves. Kai kuriems panevėžiečiams toks apsipirkimas jau tapęs įpročiu, kuriam skiriama nemažai laiko.

„Apsiperkant reikia dirbti. Jei nedirbsi – tikrai nieko nerasi“, – juokėsi jauna pirkėja.

Dažnai į tokias parduotuves užsukanti mergina pripažįsta, kad drabužių paieškos iš pradžių gali pasirodyti sudėtingos, o norint rasti tinkamą ar išskirtinę aprangos detalę reikia įgūdžių. Bet įvaldžius „techniką“ esą nesunkiai galima rasti originalių, net vardinių drabužių už prieinamą kainą – pašnekovė atviravo tik batus ir rankines perkanti naujus.

Gerų kainų medžioklė

Panevėžio dėvėtų drabužių parduotuvėse kainos gerokai skiriasi. Pirkėjai svarsto, kad jos priklauso ne tik nuo drabužio kokybės, bet ir nuomojamų patalpų vietos.

Ilgai neieškojus geresnės kokybės kelnes galima nusipirkti už 10 eurų. Paskyrus paieškoms daugiau laiko, tokias pat įmanoma rasti ir už perpus mažesnę kainą.

Už palaidinę dėvėtų drabužių parduotuvėje prašoma 6–10 eurų, tačiau jų pasitaiko ir už vos 2–3 eurus.

Švarkeliai kainuoja apie 10 eurų. Tiesa, jie dažniausiai senesnių modelių – kad aptiktum šiuolaikiškesnį, teks apeiti keletą parduotuvių.

Dar ne itin nunešiotus batus galima „susimedžioti“ už 15 eurų. Vis dėlto dažnai jų dydžių pasirinkimas gana mažas, todėl išsirinkti tinkamą porą nėra paprasta.

Pirkėjai pastebi, kad dažniausiai mėnesio pabaigoje dėvėtų drabužių parduotuvės kainas nuleidžia.

„Mėnesio pradžioje parduotuvėms atnaujinus asortimentą neapsimoka pirkti – dėvėti drabužiai kainuoja beveik tiek pat, kiek ir nauji“, – teigė dėvėtų drabužių parduotuvėje sutikta Dovilė Pangonytė.

Mėgstanti ieškoti originalių aprangos detalių Dovilė sakė, kad rinkdamasi drabužius pernelyg nekreipia dėmesio į dydžius. Jei patikęs drabužis yra netinkamas, mergina sugalvoja, kaip jį pataisyti ar pritaikyti.

Panevėžys neišskirtinis

Visgi kai kurie panevėžiečiai piktinasi, kad nenaujų drabužių parduotuvių gausa gadina Aukštaitijos sostinės įvaizdį. Tokios parduotuvės patraukia dėmesį vos įvažiavus į miestą, o didžiausias jų susitelkimas pačiame centre.

„Tikrai nemalonus vaizdas. Toks jausmas, kad esame elgetų visuomenė“, – „Sekundei“ tvirtino Laisvės alėjoje sutikta senjora.

Kiti miestiečiai pripažįsta, kad jei prekyba dėvėtais rūbais klesti, vadinasi, panevėžiečiams tokios parduotuvės reikalingos.

Dvidešimtmetės Monikos Vinciūnaitės nuomone, Panevėžio situacija nėra išskirtinė: dėvėtų drabužių parduotuvių daugėja ir didmiesčiuose. Anot jos, šį verslą įsiūbavo ne vien mažas pajamas gaunantys gyventojai. Jaunimas, sako Monika, keičia požiūrį į antrinį drabužių vartojimą ir tampa tam atviresnis. Tokiose parduotuvėse jauni žmonės ieško ne vien pigių, bet ir originalių stiliaus detalių.

„Kaip tik smagiau miesto centre matyti tokias parduotuves, į kurias dažniau užsuka žmonės, nei tas, kuriose brangu ir mažai kas lankosi“, – įvertino M. Vinciūnaitė.

The post Demografinis kūjis kirto ir dėvėtų drabužių verslui appeared first on Sekunde.lt.