Prieš 80 metų lietuviškoje spaudoje buvo atkreiptas tėvų (dažniausiai motinų) dėmesys į vaikų mokymo, auklėjimo ir auginimo ypatumus. Apgailestaujama, kad Lietuvoje vaikų auklėjimo kultūra gerokai atsilieka nuo Vakarų Europos ir kitų pažangesnių valstybių.
Nieko keista, nes tik 1930 m. Lietuvos vyriausybė įvedė visuotinį privalomą mokslą 7–14 m. vaikams ir numatė bausmes tėvams, neleidžiantiems vaikų į mokyklą. Jei tada tėvai neišleido vaikų į mokyklą nuo mokslo metų pradžios per savaitę, tėvai ar globėjai, kurių vaikai pradėję lankyti mokyklą praleido iš eilės 3 dienas arba 7 dienas per mėnesį be pateisinamos priežasties, buvo baudžiami pinigine bauda iki 50 litų. Tad mokslas buvo vertybė, o mokymosi motyvacija ir atsakomybė didžiulė.
Tėvams nuolat buvo primenama, kad jų pagrindinė teisė ir pareiga yra auklėti vaiką, bei teigiama, kad aprengti, pamaitinti, laiku užmigdyti (šiandien – nuvesti vaiką į darželį, būrelį, madingai aprengti, sveikai maitinti…) vaiką – tai ne auklėti.
Tarpukario spaudoje pateikti paprasti, vaizdingi palyginimai: „Jūsų auginamam veršeliui visiškai pakanka kibiro pieno ir glėbelio šieno. Užtat vaikui, padavę puoduką pieno, nesijauskite jam davę viską, kas reikalinga.“
Taigi kuo tada vaikas skirtųsi nuo veršelio? Prisiminkite (mokoma tarpukario spaudoje), kad vaikutis yra žmogus. Pamažu bunda jo siela. Jis pradeda viskuo domėtis, nenutrūkstamai užduoda įvairiausius klausimus: „Kas čia? Ar jis gyvas? Ar jam skauda? Kas yra aukštai už debesų? Kas yra toli už miško?“ Nuo to ir pasideda tikrasis tėvų išbandymas. Juk ne tiek sunku naktį atsikelti, nuraminti verkiantį vaiką, kiek ištisą dieną su juo kalbėtis, bendrauti.
Tiesa, kad pradėjęs lankyti mokyklą vaikas daug sužinos iš mokytojų, knygose ras įvairiausių atsakymų, tačiau pagrindinė tėvų pareiga yra supažindinti vaiką su aplinka, padėti pamatą jo pažiūroms į gyvenimą ir išmokyti gerai suprasti aplinkinį pasaulį bei jį vertinti. Tai bus vaiko auklėjimo paslaptis.
Reikia skirti auklėjimą nuo auginimo. Duodami maisto vaiko sielai, mieli tėveliai, jūs jį auklėjate, o maitindami kūną – tik auginate.
Galima girti tėvus, kad gerai augina savo vaikus, bet galima juos peikti, kad jų neauklėja arba auklėja per mažai. Ne visada galima smerkti tėvus už blogą auginimą (pvz., skirtingos finansinės galimybės), bet už auklėjimą tėvai visada lieka atsakingi Dievui, Tėvynei ir vaikui, kuris visą savo gyvenimą turės mokėti dorai gyventi.
Kam atsakingi šiuolaikiniai tėvai?
Pagal straipsnius laikraščiuose „Šeimininkė“ (1938 m. Nr. 19, Nr. 20) parengė socialinė pedagogė Jurgita Briedienė
