Austėja Dūdaitė projekte „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ dalyvavo dar tada, kai mokėsi „Vyturio“ progimnazijoje. Dabar ji – jau J. Balčikonio gimnazijos mokinė. Tačiau pasikeitimai gyvenime, laimė, nenuslopino noro kurti. Austėja atsiuntė naujos kūrybos pluoštą. Yra ir autorės pamėgtų haiku. Kartojamės – tačiau tikrai yra nuostabu matyti kūrybinį brendimą.
Austėja Dūdaitė (9 kl.)
„Kūryba man padeda pastebėti grožį pilkos kasdienybės detalėse, įžvelgti sąsajas tarp nesuderinamų dalykų ir suvokti akimirkos laikinumo žavesį. O svarbiausia, kurti – gera!“
***
Daug žvaigždučių, žvaigždelių, žvaigždžių,
Sukabintų virš miškų plačių.
Ar kas matė, jautė, girdėjo,
Kaip šakos dejavo dėl vėjo?
Daug pušaičių, pušelių, pušų.
Aš joms saulės spindulį nešu.
Ar kas žino, atrado, suprato
Kokius tolius, audras pušys mato?
***
Vasara – šmaikšti mėlynakė.
Juokiasi srauniais upeliais,
Nešioja plaukuose plaštakę.
Ir visada anksti kelias.
Rytais rasą gurkšnoja.
Dienomis laksto laukais,
Smilgos neduria kojų.
Ruduo. Gal jis neateis…
Bangų belaukiant
Per aštrios smiltelės,
Užmerkiau akis.
Gėlėta suknelė,
Ar ji nenuvys?
Plaukai suvelti.
Burnoje sūru,
Bet bangos toli,
O dar toliau – tu.
***
Pušys susminga į dangų
ir jis prakiūra.
Ant mano veido
išsilieja saulėlydis.
Sulipdo lūpas, blakstienas.
Skruostų duobutės
pilnos spindulių.
Pušų sakais pakvipusių.
Vasarinė suknelė
Skruostai išraudę nuo saulės ir vėjo,
o mano suknelė išblukusi.
Jos sagos dailiai nugludintos,
kaip žvilgūs gintaro gabalėliai –
gęstančio vakaro žarijos,
kurias rinkau vėsiame smėlyje.
Ji vis dar prisimena –
žvaigždės virš jūros sūrios.
***
Pasisveikinai
kaip vasaras sveikina
vis krenkščiantys rudenys.
Šaltais žodžiais nuplėšei
šlapią gležną lapelį,
kuris stipriai glaudėsi
prie žilvičio garbanų.
Kai įmerksiu lapelį
į šiltą ir kvepiančią
avietinę arbatą,
atsisveikinsiu.
Man patinka
ta tuštuma.
Ne, ne ta tuštuma
prie žaizdotos sienos,
kurios grafičius
smaugia vijoklis.
Tikrai ne ta,
kuri kybo
fanatiškai linksinčio
šviestuvo lemputėje.
Ir tik ne ta,
kuri krapais
kvepiančiuose stalčiukuose
rašo mano dienoraštį.
Aš mėgstu vien
tą tuštumą:
.
Tokią.
***
Kai priglausiu skruostą
prie paukščių plunksnomis
išdraikytų šilko
atraižų, dengiančių
dangaus gaivališką
skaidrų mėlynumą,
kurį traškia pluta,
kvepiančia citrinų
žievele, vakarais
aptraukia spinduliai
ir per jas perbrauksiu
vystančias blakstienas,
pavargusias linkti
į praskiestą kavą
su darbo reikalų
ruduoju cukrumi,
tada patikėsiu,
kad dar neišnyko
ramybė.
***
Vėjo sūkurys.
Elegantiškas skėtis
Šoka lietuje.
***
Blyškus beržynas.
Medžiai tokie jaunučiai,
O jau pražilę.
***
Gyslotos šakos.
Pušys girdi – alsuoja
Mano šešėlis.
***
Voratinkliuoto
Šulinio akis žiba.
Iškvepia aidas.
***
Šalčio nuoskaudos
Languose išraižytos.
Neverk, žvakele.
***
Snaigių deimantai.
Apsunkusia suknele
Eglė skundžiasi.
***
Liežuviu gaudau
Trapius dangaus laiškelius.
Šalti, neskaitau.
***
Šnabžda upelis.
Su smiltimis išplaukia
Miško paslaptis.
***
Išpūstažandė
Varlė pamerkė akį.
Abu šypsomės.
***
Saulės spinduliai
Įstrigę blakstienose.
Šilta ašara.
***
Senas grambuolys.
Meduota pirštinaitė
Baksteli skruostą.
***
Rasos blizgučiai.
Pro alyvų auskarus
Saulė žvilgteri.
***
Aštriablakstieniai
Kaštonai žvelgia tolyn.
Šmėkšteli kirvis.
***
Danguje spingsi
Naktinės strazdanėlės.
Mėnulio šypsnis.
***
Nakties trupinius
Pušų viršūnės renka.
Suinkščia šuo.
