Ar jaunimui įdomūs lietuvių liaudies šokiai – „Sukis vėjui“, „Bėgtinė paskutinė“, „Trivilijonas“? „Dar ir kaip!“ – sako Juozo Balčikonio gimnazijos tautinių šokių kolektyvo „Siaustinis“ narė Austyna Miežinytė, šokanti nuo mažų dienų.
Senieji šokiai, kokius trepsėjo ne tik seneliai, bet ir kelios kartos iki jų, anot Austynos, padeda jaunimui pažinti tikrąją tautos kultūrą, pajusti savo šaknis.
Nenustygstanti vietoje
Panevėžietė Austyna Miežinytė visada buvo judrus, smalsus vaikas, mėgo visuomeninę veiklą. Jau darželyje drąsiai deklamuodavo eilėraščius, šokdavo. Mokykloje dalyvaudavo skaitovų konkursuose, olimpiadose.
Dar besimokydama „Saulėtekio“ progimnazijoje, dalyvavo „Erasmus“ programoje, laimėjo ir išvažiavo į Slovėniją pagal mainų programą.
Buvo aktyvi mokyklos parlamento narė.
A. Miežinytė svarsto, jog jos norą kuo daugiau pažinti ir patirti labai skatino tėveliai.
„Esu jiems be galo dėkinga už tai, kokią mane užaugino. Mama ir tėtis mane visada palaiko, kad ir ko imčiausi, ir tai man suteikia dar didesnį pasitikėjimą savimi“, – sako Austyna.
Įsimylėjo liaudies šokius
A. Miežinytės mama juokauja, kad dukra pirmiausia pradėjo šokti, o tik paskui vaikščioti.
„Šokį pamilau ketverių, kai tėveliai nuvedė mane į sportinių šokių klubą „Rid-Rito“. Buvo baisu, bet atėjęs mano pirmasis šokių treneris A. Apvinis paėmė už rankos ir taip prasidėjo dvylika metų trukusi šokėjos karjera“, – pasakoja Austyna.
Vėliau teko rinktis, ar sportiniai šokiai, ar mokslai, nes profesionaliai šokant treniruotės vyksta kiekvieną dieną, laukia papildomos pamokos su treneriais kituose miestuose, stovyklos. Panevėžietė pasirinko mokslus, bet vis tiek degė noru suktis ant parketo.
O pravėrusi J. Balčikonio gimnazijos duris, A. Miežinytė buvo pakviesta prisidėti prie tautinių šokių kolektyvo „Siaustinis“.
„Šokis – mano aistra, jis padeda atsipalaiduoti, užsimiršti, nuima stresą. Šokdama jaučiuosi savimi“, – sako gimnazistė.
Kai pirmą kartą atėjo į „Siaustinio“ repeticiją, A. Miežinytė prisipažįsta labai bijojusi. Bet veltui: ją pasitiko būrys draugiškų, tautinį šokį taip pat aistringai mylinčių jaunų žmonių.
„Atradau žmones, su kuriais man gera bendrauti, kurie tapo mano antrąja šeima. Mane visą laiką lydėjo sportiniai šokiai, bet kai pradėjau šokti tautinius, supratau, kad jie yra tiesiog nuostabūs“, – sako Austyna.
Pasak A. Miežinytės, nors tautinius šokius greta sportinių šoko dar pradinėje mokykloje, senolių palikimą ji dar labiau įsimylėjo „Siaustinio“ vadovės Kristinos Nainienės dėka.
„Mokytoja išmokė suprasti tautinio šokio grožį, jo esmę“, – sako Austyna.
Pasididžiavimas – tautinis kostiumas
Tautinius šokius šoko ir A. Miežinytės močiutės, ir mama. Šioje šeimoje gajos lietuviškos tradicijos.
A. Miežinytės spintoje išdidžiai kabo ir tautinis kostiumas, nors labai dažnai juo puoštis netenka.
Tautiniais drabužiais šokėja puošiasi, kai su šokių kolektyvu dalyvauja konkursuose, festivaliuose, taip pat ir per valstybines šventes, vėliavos pakėlimo ceremonijas.
Aukštaitiškas tautinis kostiumas Austynai labai gražus, nors spalvų ryškumu ir margumu gal ir negali konkuruoti su Lotynų Amerikos, Azijos tokiais drabužiais.
„Nors mūsų drabužis santūrus, kai dalyvavome tarptautinių šokių festivalyje, kitų šalių šokėjai išties žavėjosi lietuviškais tautiniais rūbais“, – didžiuojasi Austyna.
Prosenelių palikimą atranda iš naujo
Buvo laikas, kai jaunimui reikėjo popkultūros, šiuolaikinių šokių, o tautinius rūbus rengėsi ne itin noriai.
Dabar, regis, grįžta geroji tendencija – jaunimas aktyviai šoka tautinius šokius ir juos vertina.
A. Miežinytė svarsto, kad meilė iš kartos į kartą perduodamoms tradicijoms priklauso ir nuo žmogaus išsilavinimo, aplinkos, kurioje augo, su kuo bendrauja.
„Mane lietuvių folkloras žavi savo emocija, o mes, jaunimas, turime puoselėti tradicijas, jų nepamiršti“, – pabrėžia Austyna.
Ji pastebi, kad šiandien, kai jaučiamas didžiulis susidomėjimas lietuvių senąja kultūra, jaunimas tarsi iš naujo atranda šokį ir dainą, prosenelių palikimą.
Įvertinti ne tik Lietuvoje
Respublikiniame vaikų ir moksleivių liaudiškų šokių konkursinio festivalio „Aguonėlė 2022“ regioniniame ture „Siaustinis“ iškovojo pirmąją vietą ir pelnė galimybę pasirodyti nacionaliniame ture.
Anot Austynos, konkursas pasirodė išties sunkus. Į nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje suvažiavo daugiau nei 500 šokėjų iš visos Lietuvos.
„Mes tikrai daug ir intensyviai ruošėmės. Varžytis buvo sunku, pusė mūsų kolektyvo šokėjų sirgo, bet vis tiek šoko. Nenorėjome nuvilti mokyklos bendruomenės, vadovės, savo artimųjų. Bet viskas pavyko“, – džiaugiasi A. Miežinytė.
„Siaustinio“ šokėjai yra daugybės konkursų dalyviai bei prizininkai. Daugiausia įspūdžių Austynai suteikė Turkijoje nuskambėjęs tarptautinis VI šokių festivalis.
„Šokome lietuvių liaudies šokius, stebėjome turkų, indų, meksikiečių, makedoniečių, slovakų folklorinius pasirodymus. Daug bendravome su bendraamžiais, dalyvavome šalių pristatymo vakaronėse. Buvo be galo smagu“, – pasakoja panevėžietė.
Šokių vakaro karalienė
Ant parketo augusios A. Miežinytės pasirodymas šįmet nepaliko abejingų J. Balčikonio gimnazijos šokių vakare „Sidabrinė naktis“.
Jau beveik du dešimtmečius mokyklos bendruomenė kiekvienais metais panevėžiečiams sukuria ypatinga dvasia ir nuotaika alsuojantį reginį ant parketo.
Šįmet Austyna su partneriu Danu Mario Matikoniu tituluoti vakaro šokių karaliene ir karaliumi.
Įspūdingo šokių konkurso nuotaika gimnazistai gyvena dar gerokai iki paties renginio.
„Kai tik sužinome, kad vyks renginys, pradedame šokti visur – koridoriuose per pertraukas, sporto salėje, kartais net lauke“, – juokiasi pašnekovė.
Austynai ir Danui Mario šokis – didžiausia aistra. Ant parketo konkurse jiedu sukosi suteikdami malonumą ir sau, ir žiūrovams.
Šokėja šypsosi, jog sunkiausia buvo suspėti per renginį ne kartą persirengti. Iš tautinio kostiumo žaibo greičiu įlįsti į suknelę ir atvirkščiai.
„Sidabrinėje naktyje“ su „Siaustiniu“ šokome net penkis šokius. Pabaigus vieną, reikėjo greitai bėgti į persirengimo kambarį, vilktis suknelę, o tada vėl skubėti su Danu Mario į šokių aikštelę“, – prisimena Austyna.
Prizą skyrė bendramoksliui
A. Miežinytės šokių partneris Danas Mario, meistriškai valdantis dar ir futbolo kamuolį, labai linksmas, draugiškas ir charizmatiškas. Jiedu pažįstami nuo pat pirmos klasės.
„Man buvo labai smagu žiūrėti, kaip futbolininkas šoka salsą, – juokiasi Austyna. – Esame draugai ne tik šokių aikštelėje. Dažnai su savo antrosiomis pusėmis leidžiame laiką kartu, važiuojame į Vilnių, vasarą vykstame prie jūros.“
A. Miežinytė buvo šiek tiek nustebusi, kad būtent jų pora tapo vakaro šokių karaliene ir karaliumi. Iki konkurso mokykloje sklandė kitų šokėjų, kurie galėtų tapti nugalėtojais, vardai.
„Kai mus paskelbė karaliumi ir karaliene, apėmė euforija. Jausmas – nuostabus. Kai šokau sportinius šokius, daug kartų buvau kviečiama atsiimti apdovanojimo, bet šis kartas buvo ypatingas. Gal todėl, kad žinojome, jog renginį žiūri mūsų artimieji ir draugai“, – svarsto Austyna.
Dar prieš konkursą draugai tarėsi, kad jei kuris laimėtų pagrindinį prizą – dovanų kuponą, pasidalintų su bendramoksliu, šiandien kovojančiu su liga.
„Su didžiausiu malonumu taip ir padarėme. Manau, tokie vakarai mus dar labiau suartina“, – pasakoja Austyna.
Šių metų geriausia gimnazijos šokėja išrinkta A. Miežinytė apdovanota ir talentu piešti. Mergina, regis, gyvenimą semia rieškutėmis, vis nerdama į ką nors naujo. Praėjusią vasarą su draugu ji išbandė ir vandenlenčių sportą.
„Man patinka aktyviai leisti laiką su šeima, keliauti. Stengiamės kiekvieną vasarą aplankyti vis naują šalį. Tolimose svajonėse – Meksika, o artimiausiose – Italija“, – šypsosi Austyna.
Mokykloje kaip namuose
„Sidabrinės nakties“ emocijoms nuslūgus, dabar A. Miežinytė visą dėmesį skiria ruoštis egzaminams.
„Ne paslaptis, kad mokytis J. Balčikonio gimnazijoje sunku, mokytojai reikalauja daug, atsiskaitymai kiekvieną savaitę, bet jei mokaisi nuosekliai – viskas pavyksta“, – įsitikino gimnazistė.
Ji sako esanti perfekcionistė. Net ir laisvalaikiu stengiuosi nepaleisti knygų – gilinti biologijos, matematikos, chemijos žinias, domisi ir biochemija.
Iš J. Balčikonio gimnazijos Austyna sako išsinešianti daug gerų, pačių šilčiausių prisiminimų.
„Kiekvieną dieną pravėrusi mokyklos paradines duris jaučiuosi tarsi ateidama į antrus namus“, – šypsosi abiturientė.
Savanorystė parodė kelią
Paskutinius mėnesius gimnazijoje skaičiuojančios A. Miežinytės mintys jau skrenda į sostinę. Nuo mažens svajojusi būti gydytoja, gimnazistė ketina rinktis medicinos studijas Vilniaus universitete.
„Kai lankiau darželį, dažnai vaikų klausdavo, kuo jie norėtų būti užaugę. Daugelis atsakydavo, kad policininku, vairuotoju, kirpėja, mokytoja, o aš visą laiką kartodavau: gydytoja“, – pamena Austyna.
Jau antroje gimnazijos klasėje ji pradėjo savanoriauti Respublikinėje Panevėžio ligoninėje.
A. Miežinytei tai buvo patirtis, galutinai leidusi įsitikinti, jog savo ateitį mato medicinoje. „Norėčiau būti neurochirurge“, – prasitaria Austyna.
Gabi ir talentinga mergina svajoja po studijų sugrįžti dirbti į Panevėžį, nes sako labai mylinti savąjį miestą.
Ir dar Austyna labai tikisi, kad šokiai ją ir toliau lydės. Jos viena labai realių svajonių – šokti VU Dainų ir šokių ansamblyje.
