“Naujų įnamių nebepriimame. Šį savo veiklos etapą
baigiame”,- sakė Bernatoniuose įsikūrusių Šunų globos namų direktorė Rūta
Liberienė. Šiuo metu juose naujų šeimininkų laukia vos keletas šunų. Dešimties
metų veikla, pasak direktorės, nebuvo pelninga, tačiau rūpintis beglobiais ir
niekam nebereikalingais šunimis ji atsisako ne dėl pelno – ši įstaiga keičia
veiklos kryptį. R.Liberienės galvoje – nauji, ne mažiau įspūdingi sumanymai,
kuriuos įgyvendinus netoli Panevėžio turėtų atsirasti mažasis zoologijos sodas.
“Kasdien sulaukiu skambučių. Žmonės klausia, ar gali mums atvežti pabodusį šunį. Pageidaujančiųjų juos priglausti – daug mažiau. Šeimininkai su savo augintiniais elgesiai žiauriai: išgirdę neigiamą atsakymą tiesiog išstumia šunį iš mašinos ir nuvažiuoja savais keliais”,- pasakojo R.Liberienė. Namuose nebepageidaujamą augintinį atidavę į globus namus jų šeimininkai savo sąžinę galėjo nuraminti bent tuo, kad šunelis nemirs iš bado, ar nepapuls į šungaudžių rankas, o nustojus egzistuoti šiai įstaigai, atsikratyto augintinio likimu rūpinsis tik šungaudžiai.
Rajono Savivaldybė jau paskelbė konkursą pirkti beglobių gyvūnų gaudymo, globos, eutanazijos, utilizavimo ir karantinavimo paslaugas. Mieste tuo besirūpinančios AB “Panevėžio specialus autotransportas” vadovas Valentinas Bakšys dar neapsisprendė, ar jo vadovaujama bendrovė dalyvaus konkurse. “Prireiktų daugiau žmonių, specialios technikos, neaišku, ar sutartis bus pratęsta”,- aiškino direktorius.
Pageidauja itin aukšto intelekto šunų
Vos “Sekundės” automobilis įsuko į Šunų globos namų teritoriją, jį apspito būrys augintinių, garsiu lojimu šeimininkams pranešančių apie netikėtus atvykėlius. Šunys laisvai lakstė po kiemą, zujo po trobą, atrodė, jog R.Liberienės tai nė trupučio netrikdė – jau dešimtmetį “šuniškais” reikalais besirūpinanti moteris apie kiekvieną į šiuos namus patekusį augintinį galėjo pasakoti valandų valandas. Dabar sodyboje gyvena 15 veislinių Rūtos ir Haroldo Liberių šunų. Keturis šeimininkai paprašė priglausti čia veikiančiame šunų viešbutyje. Beglobių – vos pora.
Pasak įstaigos direktorės, lietuviškas charakteris nesikeičia – nebereikalingais šunimis atsikratoma drastiškais būdais. Brangūs, veisliniai ir lietuviški mišrūnai pavėžėjami toliau nuo namų ir išmetami iš mašinos. “Kai atsisakau šunį priimti, supykę jų šeimininkai taip yra pasielgę ne kartą. Kiti, net neprivažiavę iki mūsų namų, švysteli šunį pro duris ir nurūksta sau. Tokie šunys pavojingi aplinkiniams. Vieni pabėga nežinia kur, kitus pavyksta prisivilioti. Toks likimas neseniai ištiko vilkšunių veislės kalę – atsakius prieglobstį, jos šeimininkas atsikratė šunimi prie pat mūsų namų. Nori ar nenori, ji tapo mūsų įname”,- apie Globos namų kasdienybę pasakojo jų vadovė.
Pastaraisiais metais itin padaugėjo žmonių, atsisakančių savo augintinių: skambučiai R.Liberienės namuose netyla. “Atiduoti nori daug kas, pasiimti – vienetai. Už atiduodamus šunis imamame simbolinį mokestį – nuo 1 iki 50 litų. Daug kam atrodo – per daug. Už kelis litus įsigytam šuniui keliami itin aukšti reikalavimai – vos ne skaityti ir rašyti turėtų mokėti”,- apie pretenduojančiųjų tapti šunų šeimininkais įgeidžius kalbėjo direktorė.
Daugeliui čia apsilankančiųjų šuo – tarsi baldas ar pasenusi ir nebemadinga namų dekoracija. Prieš Kalėdas valkataujančią kalę su dešimčia šuniukų parsigabeno iš Piniavos. Šuniukai jau turi šeimininkus. Mažus bejėgius gyvūnėlius R.Liberienė yra ne kartą radusi pamestus netoli Globos namų. Apie valkataujančius ir reikalingus pagalbos šunis jai praneša sodų bendrijų gyventojai – pavasarį dažnas sodininkas įsitaiso šunį, kad šis atbaidytų ilgapirščius, o rudenį nebereikalingą sargą atriša nuo grandinės ir palieka bado mirčiai.
Pabodusiu mišrūnu panoręs atsikratyti panevėžietis savo sprendimą paaiškino paprastai: planuoja įsigyti grynaveislį šunį. “Paklausiau, ar žmonos į jaunesnę pakeisti nekyla noras. Žmogus sutriko. Pasakiau, jog šunį priimsiu, tačiau kito jam neparduosiu”,- kalbėjo “Sekundės” pašnekovė. Šuns negavo ir dar vienas, kone nuolatiniu tapęs Globos namų klientas. Pasiėmęs šunelį, po kelių dienų jį grąžino – priežastis, turinti pateisinti tokį apsisprendimą, – šuo pernelyg daug loja. Išsirinkęs kitą, vyriškis po kiek laiko buvo Liberių sodybos kieme – vėl neįtiko augintinis – šį kartą lojo per mažai. Prastu pavadino ir trečiąjį šunį. Nebetekusi kantrybės R.Liberienė atsisakė pretenzingajam “šunų mylėtojui” ieškoti jam vienam tesuvokiamus reikalavimus atitinkančio šuns. “Žmogui nė motais, kad jo kaprizai traumuoja gyvūnus – iš vienos vietos į kitą tampomas šuo nesuvokia, kas vyksta, pradeda niekuo nepasitikėti”,- teigė Globos namų direktorė.
Jos jau nebestebina absurdiški augintinių atsisakančiųjų paaiškinimai – pasirodo, mažas šunelis gamtinius reikalus atlieka kur papuola – to jį įsigijęs žmogus nesitikėjo. Šunų globos namuose atsiduria ir visos netikėtos dovanos artimiesiems. “Nepasitarę dovanoja šunelį, o jį gavęs žmogus neturi nei laiko, nei noro rūpintis gyvūnu. Ir čia atvažiuojantieji kartais ieško šuns dovanai. Stengiuosi atkalbėti nuo tokio sumanymo ir patariu paklausti dovanos gavėjo, ar jis pasirengęs rūpintis gyva staigmena. Mano nuomone, pirmiausia vertėtų dovanoti nužiūrėto šuns nuotrauką – jei patiks, augintinį niekada ne vėlu nupirkti”,- sakė R.Liberienė.
Įsigaliojus privalomai gyvūnų registracijai, nenorintieji ar neišgalintieji už tai susimokėti, šunis ir kates išmeta lauk. “Važiuodama į miestą vien Bernatoniuose sutikau valkataujančių šunų būrelį, už jų ne kartą akis užkliuvo ir mieste – pro šalį sprūdino nuostabus taksas – iš visko matyti, kad jau kelios dienos, kai juo niekas nebesirūpina”,- apgailestavo dėl tokio žmonių požiūrio į kadaise mylėtų augintinių likimą R.Liberienė. Jos nuomone, tikrai augintinį mylintys šeimininkai iš paskutiniųjų sukrapšto tuos trisdešimt litų, reikalingus sumokėti už šuns registraciją. Šunų globos namų direktorė atkreipė dėmesį į dar vieną, Panevėžyje atsiradusią itin žiauraus elgesio su gyvūnais apraišką – ištikimi privačias valdas sergintys keturkojai paslaptingai gaišta. Atlikus skrodimą paaiškėja, kad šuo – nunuodytas. Galbūt taip kelią prie svetimo turto skinasi ilgapirščiai? “Per šventes taip savo augintinių neteko 7 ar 8 mano pažįstami”,- sakė “Sekundės” pašnekovė.
Šunų globos namuose gyvūnų eutanazijos paslaugos neteikiamos. “Buvo laikas, kai turėjome pasiligojusių ir labai senų šunų, kuriuos reikėjo užmigdyti. Kvietėme Panevėžio “Specialaus autotransporto” vyrus. Negalėjome to daryti čia – pas mus dažnai lankosi vaikai, visuomet pilna žmonių. Nemoku apsakyti to jausmo, kai į mašiną reikėjo sukelti “nurašytus” augintinius”, buvo be galo sunku”,- savo jausmų globotiniams neslėpė R.Liberienė.
Gyvena zoologijos sodo idėja
Dešimtį metų atidavusi beglobiams šunims moteris teigia su šia savo veiklos sritimi atsisveikinanti. “Tai atima labai daug laiko ir lėšų. Nors nemaniau, kad iš šunų globos galima prasigyventi”,- kalbėjo Šunų globos namų direktorė. Jos tokiam apsisprendimui įtakos neturi ir nauji Europos Sąjungoje galiojantys reikalavimai gyvūnų globos įstaigoms – R.Liberienė džiaugiasi, kad pagaliau atkreiptas dėmesys į gyvūnų laikymo sąlygas. “Tačiau jas sukurti reikia labai daug pastangų ir lėšų. Šunys turi būti laikomi tam tikro dydžio voljeruose, ką tik gimusiems šunyčiams turi būti sudaromos vos ne kaip gimdymo namuose privalomos sąlygos. To, kas reikalaujama, kaip man žinoma, nėra nė vienuose Lietuvoje veikiančiuose šunų globos namuose”,- apie šunų mylėtojų laukiančias naujoves pasakojo moteris.
Išdalijusi paskutinius sodyboje esančius įnamius, ji keis savo įstaigos profilį. “Planuojame rūpintis laukinių gyvūnų globa. Tai turėtų būti šis tas panašaus į mažą zoologijos sodą”,- sodybos ateities viziją aiškino direktorė. Liberiai jau ne kartą lankėsi Kauno zoologijos sode – šis mielai parduotų savo augintinius. “Pirmenybę teiksime žolėdžiams gyvūnams. Mūsų sodyboje jau gyvena Kameruno ožkos. Šunų dresavimo ir veisimo neatsisakysime. Tačiau beglobiams šunims priglausti teks ieškoti kitos vietos”,- kalbėjo R.Liberienė. Ją suintrigavo “Sekundėje” išspausdintas pasakojimas apie naujo šeimininko ieškantį asilą Bariuką. Visai gali būti, kad jis netrukus taps dar vienu steigiamo zoologijos sodo eksponatu.
Vos išėjusią į kiemą šeimininkę apspito augintiniai. Voljere savo šeimininko italo, išvykusio į kelionę ir šunis patikėjusio Liberių globai, laukė trys augintiniai. Užsienietis kasdien skambina ir domisi savo numylėtinių savijauta. Vienišas mišrūnas pribėgo prie grotelių – dar jaunas šunelis laukia, kol atsiras jo pageidaujantis žmogus. Narve džiaugsmingai skalijo į laputę panaši kalytė. Pasak direktorės, ji būtų nepamainoma draugė vienišai senutei – draugiška ir sargi. Itin retos veislės airių vilkogaudis neprisidėjo prie likimo brolių skalijimo – išdidžiai į svečius žiūrėjo tylomis. “8 tūkstančius litų kainuojantį šunį atvežė žmogus iš Rokiškio – nepatiko šuns charakteris. Tokios veislės šunų Lietuvoje – vos dvylika”,- aiškino R.Liberienė.
Šungaudžiai taisykles laužo iš gailesčio
Šunų globos namuose be šeimininkų likę augintiniai gyvena, kol atsiranda juos priglaudžiantis žmogus, o Panevėžio bendrovėje “Specialus autotransportas” jie gyvenimu džiaugiasi tik keletą dienų. “Pas mus patekęs veislinis šuo laikomas 5 dienas, mišrūnas – 3”,- sakė direktorius V.Bakšys. Pernai šios įstaigos darbuotojai sugavo 145 mieste valkataujančius šunis ir 340 kačių. 151 šunį ir 75 kates atidavė jų šeimininkai. Savo paklydusius ar kitaip pasimetusius ir į šungaudžių rankas pakliuvusius augintinius atsiėmė tik 7 panevėžiečiai.
V.Bakšys linkęs manyti, kad valkataujančių šunų ir kačių mieste mažėja – galbūt panevėžiečiai tapo humaniškesni ir, užuot išmetę pabodusį gyvūną tiesiog į gatvę, pasirūpina jo likimu. Direktoriui skaudu, kai į šungaudžių rankas pakliūva visai jauni, brangūs veisliniai šunys – jie buvo nupirkti, kad būtų patenkintos vaikų užgaidos, o kai atžaloms pabodo juos prižiūrėti – išgrūsti lauk.
“Prieš 25-erius metus sugaudyti šunys ir katės buvo marinami dujomis. Dar prieš ketverius metus tam buvo naudojama elektra. Dabar taikomas humaniškesnis jų išėjimo iš gyvenimo būdas – suleidžiama vaistų ir gyvūnėlis užmiega amžiams”,- teigė V.Bakšys.
Visiems, kurie dar tik planuoja įsigyti augintinį, bendrovės vadovas pataria gerai apvarstyti šį žingsnį: šuo ar katinas – daug dėmesio ir lėšų reikalaujantis malonumas. “Rūpestis šunimi kas mėnesį iš šeimos biudžeto pareikalauja apie 100 litų. O kur dar augintiniui skirtas laikas – jį reikia vedžioti, prižiūrėti, gydyti susirgus, vakcinuoti nuo užkrečiamųjų ligų”,- apie kartu su naujuoju šeimos nariu užgriūvančius rūpesčius kalbėjo V.Bakšys. Bendrovė ne tik gaudo valkataujančius gyvūnus – ji priima augintinius iš gyventojų, ši paslauga nemokama.
Penktadienio rytą specialioje gyvūnams skirtoje patalpoje paskutines savo gyvenimo dienas leido porą šunų ir keletas kačių. Nors pagal taisykles jie čia turėtų būti tik keletą dienų – jaunas bokseris čia gyvena jau keletą savaičių – šungaudžiams gaila jį numarinti. Savo voljere ramiai gulėjo į vilkšunį panašus mišrūnas – jo taip pat niekas nepasigedo. Šuns akyse – skausmas ir nuspėjama liūdna gyvenimo pabaiga.
Bendrovės vadovas, paklaustas, ar nemano praplėsti šios srities darbų apimčių ir dalyvauti rajono Savivaldybės paskelbtame beglobių gyvūnų gaudymo, globos, eutanazijos konkurse, atsakė, jog dar neapsisprendęs. “Miestui užtenka vieno šungaudžio. Tektų priimti daugiau žmonių. Speciali gyvūnų gaudymo įranga – nepigi. Vien vielinės pirštinės kainuoja beveik pusantro tūkstančio litų. Jei konkursą ir laimėsime, nėra garantijų, kad sutartis bus pratęsta”,- kalbėjo direktorius. Beje, prikalbinti žmones dirbti šungaudžiais – ne toks jau paprastas uždavinys. “Dirbantys tokį darbą reklamuoti nenori. Ne kiekvieno vyro širdis gali išlaikyti, kai myriop pasmerkiami maži šunyčiai ar kačiukai”,- apie šungaudžių darbą pasakojo V.Bakšys.
Numarinti gyvūnai laidojami Liūdynėje, sąvartyne esančioje ir kapines atstojančioje duobėje. Nors ES standartai reikalauja gyvulinės kilmės atliekas utilizuoti, kol kas šis reikalavimas nevykdomas – tam reikia didelių investicijų. Netoli Talino jau yra specialios gyvūnų skirtos kapinės. Ten galima išvysti ir lenteles su užrašais: “Čia ilsisi mano mylimas Sargis”. V.Bakšys šiai idėjai neprieštarautų. “Kodėl gi ne, bet manau, kad už tokią kapavietę tektų susimokėti. Žinant lietuvių būdą, galima prognozuoti, kad mylimą gyvūną jis mieliau pakastų pamiškėje”,- teigė bendrovės vadovas.
Gal persigalvos
Panevėžio rajono savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus vadovas Albertas Činikas pasakojo, kad bene ketverius metus rajono beglobiai, valkataujantys šunys ir katės buvo seniūnijų ir Liberių šunų globos namų rūpestis. Prieš tai jų gaudymu užsiėmė firma iš Kauno “Nuaras”. “Valkataujantys gyvūnai tampa problema. Dėl to paskelbėme konkursą”,- paaiškino skyriaus vedėjas. Konkurso laimėtojas metus rūpinsis niekam nebereikalingais šunimis ir katėmis – juos gaudys, globos, marins ir laidos. “Sutartis pasirašoma ir yra galimybė ją pratęsti dar metams”,- teigė A.Činikas. Jam jau žinoma apie R.Liberienės sprendimą atsisakyti šunų globos.
“Apie tai jau žinau. Išgirdusieji, kad paskelbtas konkursas, galbūt persigalvos ir ryšis jame dalyvauti”,- vylėsi Vietinio ūkio skyriaus vedėjas.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
