Didinga Švento Jono Krikštytojo bažnyčia – Ramygalos pasididžiavimas ir puošmena.
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios viduje erdvu ir didinga.
Šlovė apie Ramygalos Švento Jono Krikštytojo bažnyčią ir jos kleboną Edmundą Rinkevičių pasklidusi plačiai po Lietuvą, žinomi jie ir kitose Europos šalyse. E. Rinkevičius – vienas iš vos keleto Lietuvoje esančių kunigų egzorcistų. Prieš dvylika metų eiti šias pareigas jis buvo paskirtas Panevėžio vyskupijos.
Egzorcizmas – piktųjų dvasių išvarymo iš apsėstų žmonių praktika. Jo kilmė siekia seniausius laikus. Kunigas E. Rinkevičius yra Nacionalinės egzorcistų asociacijos viceprezidentas.
Ši asociacija – Lietuvos katalikų bažnyčios kunigų, kuriuos vyskupai paskyrė egzorcisto tarnystei, ir jų bendradarbių dvasininkų bei pasauliečių susivienijimas. Asociacijos narių tikslas – pagelbėti tikintiesiems, susidūrusiems su piktojo veikimu savo gyvenime, taip pat apsaugoti žmones nuo jo rezgamų pinklių.
Nacionalinė egzorcistų asociacija yra Tarptautinės egzorcistų asociacijos narė. Spalio pabaigoje Ramygalos klebonas vyks į Europos egzorcistų suvažiavimą. Jis bus Italijoje. Kasmet tokie susibūrimai organizuojami įvairiose Europos šalyse, o dalyviai suvažiuoja ir iš kitų žemynų, net iš Afrikos.
Papasakoti apie E. Rinkevičių, jo veiklai nušviesti keliolikos sakinių neužteks. Kunigas, egzorcistas, poetas, tautodailininkas, rašytojas, vertėjas, žmogus pelnęs didžiulę pagarbą, – kukli asmenybė, nesišvaistanti skambiais žodžiais, o tiesiog ramiai, tyliai, bet labai sėkmingai besidarbuojanti dvasinėje plotmėje.
Jis gerbiamas už tarnystę Dievui, parapijai ir žmonėms. Kunigo sekmadieninės homilijos kupinos dvasingumo, paprastumo, todėl tikėjimas parapijiečiams tapo artimesnis, suprantamesnis.
Bažnyčios prieangyje – žymaus skulptoriaus Bernardo Bučo skulptūra „Kristus, nešantis kryžių“.
Unikali ir nepakartojama
Liepos mėnesį sukako trylika metų, kai E. Rinkevičius pradėjo dirbti Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu. Per tą laiką nuveikta tiek, kad šiemet už nuopelnus šiam dvasininkui suteiktas Panevėžio rajono garbės piliečio vardas. Toks įvertinimas šiaip sau nedalijamas, jis suteikiamas pagerbti už ypatingus nuopelnus ir išskirtinį indėlį.
E. Rinkevičius taip pat yra Panevėžio vyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninkas.
Norėdamas įamžinti, ateities kartoms perduoti žinią apie Ramygalos bažnyčią E. Rinkevičius sudarė ir išleido knygą „Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapija“.
Jos įžangoje klebonas rašo: „Kiekviena bažnyčia yra unikali, nepakartojama, vienintelė tokia šventovė. Norėjau parodyti parapijiečiams ir visiems atvykstantiems tai, ką turime gražaus Ramygaloje. Atvykę iš įvairių šalių žmonės stebisi, jog tokioje mažoje gyvenvietėje yra tokia didelė ir graži bažnyčia.“.
Knygoje pasakojama apie ankstesnes Ramygalos bažnyčias, nors pačių pirmųjų maldos namų pastatymo tiksli data nėra žinoma – iškilo maždaug 1431–1500 metais.
Pagal išlikusius duomenis klebonas sudarė didžiulį Šv. Jono Krikštytojo parapijoje dirbusių kunigų sąrašą. Pirmasis jame – 1500 metais rašytiniuose šaltiniuose paminėtas kunigas altaristas Stanislovas Čepskietis.
1801 m. Ramygaloje dirbo ir dabartinio klebono beveik bendrapavardis – kunigas Jurgis Rimkevičius.
Kam skambės varpas?
Prieš pradėdamas pasakoti apie dabar stūksančią didingą bažnyčią kunigas E. Rinkevičius primena, kad ji, kaip ir dar šešios Lietuvos bažnyčios, tarp jų ir Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, pastatyta pagal garsaus architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą.
Šio architekto projektuoti maldos namai yra neogotikos stiliaus.
Dvasininkas, menininkas, egzorcistas Edmundas Rinkevičius pelnė visų su juo bendraujančių žmonių pagarbą.
Dabartinę mūrinę Ramygalos bažnyčią klebonas Julius Norgėla pagal architekto K. E. Strandmano projektą pradėjo statyti 1897-aisiais, vėliau, 1902–1907 metais, ji kilo klebono Juozo Genio rūpesčiu.
Bažnyčią įrengė klebonas Cezaris Jačinauskas, o 1914 metų spalio 28 dieną ją konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius.
Bažnyčios statytojui Juozui Geniui dabartinis klebonas skiria daug šiltų žodžių – supranta, kiek šiam žmogui reikėjo jėgų, laiko, darbo, išmonės, kad Ramygala iki šiol turi tokį statinį.
Klebonas atkreipia dėmesį: nors Ramygalos bažnyčia statyta pagal tokį pat projektą, kaip Palangos, ji iš tikrųjų yra gerokai didesnė – kunigas J. Genys, prieš kasant pamatus, žymėjimo kuoliukus perkėlė tolyn, ėmėsi kitokių žygių, kad bažnyčia būtų erdvesnė.
Bažnyčios statyba šiam dvasininkui buvo lemtinga. Mūro darbus baigus, uždengus stogą, atvežus ir užkėlus varpą, tolesnių darbų jau nebematė – būdamas 53 metų kunigas mirė.
„Pasakojama, kad, užkėlus varpą, kunigas svarstė, ką pirmą iš parapijiečių jam teks laidoti, kam pirmam skambės šis varpas? O nutiko taip, kad pirmam skambėjo jam pačiam – bažnyčios statytojui“, – „Sekundei“ pasakojo E. Rinkevičius.
Geriau nepradėti
Daugiau kaip dvylika metų specialiomis maldomis, egzorcizmo ritualais žmonėms sėkmingai padedantis atsikratyti kamuojančių demonų, piktųjų dvasių, klebonas E. Rinkevičius sako, kad apsėdimas galimas ir per religinį fanatizmą.
Vis dėlto apsėstiesiems bažnyčioje dažniausiai būna labai blogai, jie vengia maldos namų, šventų paveikslų, jie nori niokoti kryžius, šventas relikvijas, o užtiškęs šventintas vanduo juos tiesiog degina. Būna, kad apsėstuosius ištinka piktumo priepuoliai, o paskui jie nieko neatsimena.
Tačiau piktumas ne visada apsėdimo ženklas – nuolat nepatenkintiems, ant artimųjų šaukiantiems, keliantiems skandalus žmonėms veikiausiai reikia psichoterapeuto pagalbos, jie gali ir nebūti apsėsti.
Atskirti apsėdimą nuo psichinės sveikatos sutrikimo, egzorcistas sako, nėra sudėtinga. Kiekvienas jų pasižymi tam tikromis ypatybėmis.
Pagalbos prašantiesiems klebonas neretai siūlo kreiptis į psichoterapeutą, psichiatrą, šie specialistai daug sėkmingiau gali padėti. O į dvasininką žmonės kartais kreipiasi būtent gydytojams rekomendavus. Matydami, kad pacientas neserga, įtaria apsėdimą.
E. Rinkevičius sako, kad žmogus gali būti apsėstas, gali būti užvaldytas, o kartais tiesiog įsikalba sau, kad yra apsėstas, nes jam patinka būti kitokiam nei visi.
Egzorcizmo ritualas, maldos, gelbstintys nuo apsėdimo, yra patvirtinti Vatikane popiežiaus. Katalikų dvasininkų egzorcistų taikomas ritualas kartais užtrunka gana ilgai. Klebonui yra tekę ir naktimis po kelias valandas melstis, kartais savaitę ar dar ilgiau kasdien susitikti su apsėstuoju.
Bet svarbiausia, kaip sako E. Rinkevičius, kad žmogus pats norėtų būti išlaisvintas.
„Jeigu nenori, niekas nepadės. Dievas nieko nedaro prieš žmogaus valią“, – tvirtina dvasininkas.
Maldos labai padeda, bet, kaip sako klebonas, geriausia būtų, kai žmogus pats saugotųsi apsėdimo, nesiektų prisišaukti piktosios dvasios. O ji labai greitai, pajutusi galimybę, atsiranda ir atsikratyti jos labai sunku.
Užsiimantieji magija, dalyvaujantieji spiritizmo seansuose beveik garantuotai prisišauks blogį.
Nors kviečia mirusio artimo žmogaus dvasią, jos tikrai nesulauks, gali aplankyti tik piktoji dvasia. O ši be egzorcisto pagalbos tikrai neatstos, sukels apsėstajam ir jo artimiesiems daug nepatogumų, rūpesčių.
Bet koks būrimas taip pat nėra rekomenduojamas. Dabar žmonės gali įsigyti ir magijos, ir būrimo knygų. Pradėję vadovautis jose pateiktais nurodymais, bėdos taip pat neišvengs.
Nei cheromantija, nei numerologija, nei kortų dėliojimai, nei būrimai iš kavos tirščių, nei jokios kitos pranašystės žmogui nereikalingos.
„Reikia pasitikėti Dievu. Jis – tarsi piramidės viršūnė, visiems ir visada turėtų būti virš visko“, – paaiškina klebonas.
Pasak E. Rinkevičiaus, pavojingos ir tatuiruotės. Jis sako, kad žmogaus kūnas yra Dievo šventovė ir jį išniekinus, piešiant įvairius ženklus, apsėdimas taip pat neišvengiamas. Ypač išsitatuiravus tokius ženklus kaip trys šešetai, apverstas kryžius, kaukuolė ar panašiai. Pasidarius vieną tatuiruotę, vidinis balsas kursto grįžti į saloną, ir kartais visas kūnas būna išmarginamas.
Klebonui teko gelbėti ne vieną tatuiruotąjį. Būta ir labai jaunų žmonių, „papuošusių“ savo kūną ir taip pritraukusių didelę bėdą.
Jis mena artimųjų atvežtą jauną merginą, kuri po to, kai išsitatuiravo ant kūno voratinklį, tapo visai kitu žmogumi. Sunku buvo jai pačiai, sunku artimiesiems. Tik po keleto seansų pavyko atsikratyti apsėdimo.
Bokštus atstatė
Apie savo patirtį E. Rinkevičius yra išleidęs prisiminimų knygą „Kunigo kelias“. Dabar jau parengtas ir antrasis šios knygos tomas, kiek patvarkius, jis taip pat turėtų išvysti dienos šviesą.
Klebono kūrybos aruode yra ir poezijos knygų.
O norintiesiems daugiau sužinoti apie Ramygalos bažnyčią siūloma gausiai nuotraukomis iliustruota knyga „Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapija“. Joje primenamas panevėžiečiams svarbus faktas: „Ramygalos parapija buvo viena didžiausių Aukštaitijoje, tad kunigaikštis Aleksandras 1503 m. dovanojimo aktu pavedė Ramygalos klebonui Nevėžio upės krante pastatyti koplyčią su filijos teisėmis. Šiame rašte pirmą kartą buvo paminėtas Panevėžio vardas. Nevėžio krante pastatyta šventovė buvo pirmoji Panevėžio bažnyčia, lėmusi ir šio miesto įsikūrimą.“
Ramygalos parapija iš tiesų buvo didelė ir svarbi. Kadaise Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas rašė: „Jau XV šimtmetyje Ramygalos parapija buvo milžiniška. Nuo Lėvens iki Kėdainių, t. y. nuo Piniavos iki Apytalaukio. Visa kairioji Nevėžio pusė ir į rytus Raguvos kryptimi.“
Prieš daugiau kaip šimtą metų pastatytai Ramygalos bažnyčiai buvo lemta patirti keletą išbandymų.
Pavyzdžiui, 1944 metais sudegė jos bokštas. Pasakojama, kad rusų kareiviai šaudė į varpus tol, kol tą bokštą uždegė – vienas varpas išsilydė, kitas nukrito ir skilo.
Po gero dešimtmečio bokštą tuomečiam klebonui Antanui Juškai pavyko atstatyti, tiesa, jis liko žemesnis – 70 metrų aukščio, o buvo 75-ių.
Ramygalos bažnyčia viduje, kaip ir iš išorės, nustebina savo didybe ir grožiu.
Prieangyje galima pamatyti garsaus prieškario skulptoriaus Bernardo Bučo, poetės Salomėjos Nėries vyro, darbą – skulptūrą „Kristus, nešantis kryžių“. Prieš karą ji stovėjo lauke, bet sovietų valdžiai tas, žinoma, nepatiko. Buvo liepta kuo greičiau ją pašalinti, taigi skulptūra buvo perkelta į vidų. Bažnyčioje yra dailininko Egidijaus Darulio nutapyta garsaus Vilniaus Dievo gailestingumo šventovės paveikslo „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ kopija. Tikintieji, prie šio paveikslo meldęsi ir patyrę Viešpaties malonę, jau papuošė jį dėkingumo ženklais – vadinamosiomis votomis.
Bažnyčioje unikalūs Kryžiaus keliai – išraiškingos skulptūros. Didžiajame ąžuoliniame altoriuje, kuris išliko toks, koks buvo prieš šimtą metų, – bažnyčios globėjo šv. Jono Krikštytojo bareljefas.
Vargonus Ramygalos bažnyčioje pastatė panevėžietis meistras Martynas Masalskis 1923 metais.
Nuo to laiko jie taisyti tik vieną kartą, vėliau buvo derinti.
E. Rinkevičius didžiuojasi, kad Ramygalos bažnyčios vargonininku ir chorvedžiu dirba gabus ir darbštus žmogus Mantas Masiokas. Jis ir knygą „Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonai ir vargonininkai“ yra išleidęs. Kiekvieną vasarą bažnyčioje rengiami vargonų muzikos koncertai.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
A. Bankauskaitės nuotr.
