Šįkart jaunųjų kūrėjų projekte – pasvalietis Erikas Atstupėnas su savais stilistiniais prieskoniais.
Erikas Atstupėnas (9 kl.)
„Erikas pradėjo rašyti atėjęs mokytis į Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją. Pastebėjau jo gebėjimą kurti metaforas, savitai samprotauti – paskatinau rašyti esė arba eilėraščius. Taip atradau puikų kūrėją! Dabar Erikas rašo ilgokus eilėraščius, dažnai be skyrybos ženklų, turi savitą stilių, primenantį istorijos pasakojimą. Jo kūriniuose yra liūdesio, ilgesio, meilės temų, mėgstama kalbėtis su kitu. Gabus ir įdomus jaunas poetas jau įvertintas ne viename konkurse, o didžiausias pasiekimas – I vieta Lietuvos mokinių kūrybinių darbų konkurse „Kas man yra lietuvių kalba“, skirtame valstybinės lietuvių kalbos 100-mečiui“, – rašo mokytoja Regina Grubinskienė.
Tikiuosi, neišmoks
Pažįstu žmogų, kurio vardo dar nežinau,
Iš pradžių maniau, jis pasiklydo,
Ir jei taip yra, džiaugiuosi,
Kad jis nerado, kur turi būti.
Mokau jį kalbėti lietuviškai,
Jis moko mane juoktis,
Ypač, kai nesiseka ką nors tarti
Ar kai deda kirtį ne ant to skiemens.
Bet pagaliau jis supranta,
Kad lietuviškas kirtis laisvesnis nei vėjas
Ir kuria daugiau nei Dievas,
Kai vienas žodis tampa dviem.
Jis žaidžia reikšmėmis
Lyg paukštis, ištrūkęs iš narvo,
Kol mane juokas ima,
Jam tariant žodį „myliu“.
Suprantu, kas yra svarbiau:
Tai ne kalbos skambesys,
O tai, ką galime ja pasakyti.
Mano kalba puošiama žodžių gausa,
Ir ji išsiskiria lyg paveikslas,
Kabantis ant baltos muziejaus sienos
Mėnulio spalvos sidabro rėmelyje, –
Dažytas ryškiais saulės spinduliais,
Naudojant jūros vandenį
Popieriui sudrėkinti,
Išgautam iš žalių girių,
Kuriose šia kalba šnabžda tapytojo siela.
Jis manęs klausia: „Ir kaip tau taip sekasi?“
Sakau, juk tai mano gimtoji kalba!
Jis argumentuoja, kad visas pasaulis –
Mūsų gimtasis kraštas,
Tai kodėl mes negalime būti vienodi?
Bet juk todėl, kad galėtume
Vienas kitą mokyti –
Mokyti būti skirtingiems,
Kad turėtume priežastį būti artimi.
Todėl norėčiau, kad jis
Vis paslystų ant nosinių raidžių,
Kad kirtis lakstytų aplink jį,
Kaip jis laksto skiemenyse,
Kad jis išlaikytų ilguosius balsius
Tiek, kiek plaučiai leidžia, –
Kad išlaikytume vienas kitą.
Ką mato mėnulis
Žolėje guli du žmonės,
Jie stebi nakties dangų.
Akimis piešia tai, ką mato žvaigždėse.
Jei pažvelgtume į vienas kitą,
Ką matytume:
Žolę, žmones ar žvaigždes?
Tu užlipai į aukščiausią viršūnę,
Mėnulis, atrodė, rankomis paliečiamas.
Žiūrėk į jį ir klausk, ką jis mato:
Žolę, žmones ar žvaigždes?
Ir lauksiu, kol ištarsi, ko bijai labiau:
Aido ar atsakymo.
Kriauklių namas
Pilkas dangus temdo dieną
Ir smėlis mano plaukuose
Virpa nugara nuo šalto vėjo
Ir rankos dreba mąstant apie tave
Lyg prakeiksmas, lyg skęstu
Mėlynos tamsos gilumoje
Ratą, du ėjau pakrante
Kišenės pilnos ilgesio rastų
Jūros statytų kriauklinių namų
Darau duris, gal susitiksim viduje
O gal langas bus atidarytas
Ne, nieko namuose nėra
Kai nebijosiu žaibo ir griaustinio
Ir bangos pagaliau nurims
Pasemsiu jūros šaltą vandenį delne
Sudėsiu tavo nerimą ir liūdesį
Lūpomis surinksiu tavo laimės daleles
Ir ant skruosto sudėliosiu bučinius
Bet audra nuo jūros mane lydi
Vanduo pakyla, stumia vėl mane į smėlį
Viskas kaip ir nuo pradžių
Šį kartą smėlis akyse, bet man nerūpi
Jei nemačiau tavęs
Nieko įdomaus ir nematysiu
Rožiniai marškiniai
Retai valgau desertą pusryčiams
Bet jei taip nutinka, naudoju mamos receptus
Tomis dienomis jais noriu pasidalinti su Tavimi
Tavo balsas nėra labai melodingas
Bet kai girdžiu, kaip groji gitara
Ir Tu dainuoji, prarandu save
Tada tenka ieškoti savęs nuotraukose
Kurios puošia mano kambario sienas
Ypač daili viena, kurią dabini Tu
Ir Tavo rožiniai marškiniai
Retai vaikščioju lauke žiemą
Man patinka vasaros saulė ir šiltas vėjas
Bet Tavo siluetas, apgaubtas balto sniego
Priminė, kodėl išmokau tapyti
Sniege paliktos Tavo rudų batų žymės
Ir skardus juokas
Tai – mano dažai
Bet neįmanoma atkartoti, kaip atrodai Tu
Ir Tavo rožiniai marškiniai
Paskutinė vasara su Tavimi
Ir paskutinės nuotraukos
Bet niekada nepaliksi mano minčių
Aš pasiilgsiu Tavęs
Ir Tavo rožinių marškinių



