Daugiau nei prieš du dešimtmečius iš Panevėžio į Kauną išvykusi tapytoja į gimtąjį miestą sugrįžo ne tuščiomis. 38 metų Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė panevėžiečiams pristatė netradicinę tapybos ir piešinių parodą „Paribio portretai. Be kaukės“.
Tapytoja J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė panevėžiečiams pristatė portretus ir atminties kartoteką.
„Galerijoje XX“ eksponuojami darbai iš dailininkės tapomo ir analizuojamo jau kone penkiolika metų ciklo. Parodos pagrindinė tema – psichologinio portreto ir jo aplinkos charakteristika, atskleidžianti tapybos kaip šiuolaikinės meno raiškos komplikuotumą ir sprendžianti specifines pačios tapybos problemas.
Būdama studente Jovita savanoriavo psichiatrijos ligoninėje. Dabar jau kurį laiką dirba socialinės globos namuose. Ten menininkė veda dailės užsiėmimus, bendrauja su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis. Grįžusi į studiją dailininkė iš atminties tapo portretus.
„Portretai yra iš tokių įstaigų, kuriose patiriu labai stiprių emocijų, gaunu neįkainojamą patirtį, ji svarbi mano pačios augimui. Ten matau pavyzdžių, kaip turintys tam tikrų problemų žmonės su jomis moka susidoroti, kaip jiems gali padėti kiti. Dabar madinga kalbėti apie integraciją, bet čia ne tas atvejis. Man svarbu žmogiškai priimti tuos, kurie dėl tam tikrų patirčių ar traumų gyvena šiek tiek izoliuotai. Sunkiai suvokiantys realybę ligoniai negali gyventi be kitų pagalbos. Aš jiems labai dėkinga, kad mane priima. Su jais būdama gaunu labai stiprų pliūpsnį energijos. Jie laukia ateinančiųjų, ir gera jaustis reikalingai. Čia kitokia gyvenimo spalva. Matydama tuos žmones išmokau vertinti tai, ką turiu, o smulkmenas, kurias vadindavau didžiausiomis nesėkmėmis, dabar priimu kaip menkniekį“, – prisipažino tapytoja.
Drabužius keičia dažais
Kone kas savaitę tokius ligonius aplankanti menininkė tvirtina, kad dažna viešnagė kartai būna ne į naudą. Iš ten gyvenančių asmenų retkarčiais sulaukianti neigiamo požiūrio.
„Būna ir taip, kad nusibostu, kam nors tąsyk bloga nuotaika. Kai nerandu grįžtamojo ryšio, kuriam laikui pasitraukiu“, – „Sekundei“ teigė J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė.
Anot tapytojos, Lietuvoje sparčiai populiarėja būtent tokio socialinio meno praktika. Vieni menininkai lankosi įkalinimo įstaigose, kiti – vaikų namuose, treti – ligoninėse.
„Man tokia praktika atsirado natūraliai. Žmonės dabar gyvena skubėdami, nematydami, kas iš tiesų vyksta aplinkui. Menininkai, jausdami tokį susvetimėjimą, atitrūkimą vienas nuo kito, rado meno srovę socialinėje praktikoje. Bendrauti trokšta visi – ir sveiki, ir ligoti. Visų mūsų nuostata – menininkai, įsiliedami į kitokią visuomenę, iš tiesų gauna daugiau, nei duoda. Mes neatvažiuojame su obuolių krepšiais ar drabužių maišais. Mes atsivežame teptukų, dažų ir kartu piešiame, kuriame gerą ir pozityvią nuotaiką.
Mane baugina susvetimėjimas, kai žmogus nežino, kas gyvena už sienos, galiausiai – nebendravimas arba nesirūpinimas kitu, kai jam sunku. Juk ir mano gyvenimas gali bet kada pasikeisti, o aš norėčiau, kad man kas nors padėtų, užjaustų, galų gale – pralinksmintų“, – kalbėjo menininkė.
Mistiška nuotaika
Kaip teigė J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė, jos tapyba glaudžiai susijusi su konkrečia vieta, konkrečiu žmogumi, pagrįsta asmeniniais išgyvenimais ir intuicija. Aiškus ir konkretus motyvas paveiksluose lieka nuošalėje. Menininkė siekia vaizdo apibendrinimo, bet jis gali būti ir užbaigtas. Anot jos, taip kuriamas universalesnis vaizdinys.
„Man svarbu tiesiogiai išreikštos pasąmonės fantazijos, intuicija, nesuvaržytas pasaulio matymas. Tapydama portretus, abstrakcijas – kaip vidinių būsenų, potyrių improvizacijas, siekiu ekspresyvaus ar net brutalaus tapybinio charakterio, bandau perteikti atsitiktinumo, spontaniškumo, pirminio impulso įspūdį. Savo darbuose kuriu keistą, mistišką nuotaiką. Bandau sudaryti įspūdį, kad šį paveikslą padiktavo keista logika. Emocionalumas, intensyvi spalva, chaotiška kompozicija neretai tampa svarbiausiais išraiškos bruožais. Keistos keverzonės ar spalvinės dėmės, primenančios kokį nors daiktą, veidą ar figūrą, liudija apie žmogaus išgyvenimus, emocijas ir potyrius“, – tvirtina J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė.
Pasak autorės, abstraktūs, neatpažįstami portretai gimė suvokiant tikrą realybę.
„Žmonės ne visada supranta tam tikras eksponuojamo atvaizdo detales. Paveiksluose kalbėdama apie kokią nors ligą, negalią negaliu rodyti konkretaus asmens portreto. Vienas dalykas, nemanau, kad turiu tam teisę, kitas – jei nutapytas žmogus aiškiai suvoktų situaciją, manau, jam būtų skaudu, kad atsiduria būtent tokiame kontekste“, – paaiškino dailininkė.
Rašo dienoraštį
Ant galerijos sienų ne tik iškabinti portretai, bet ir yra kampelis, skirtas atminties kartotekai. Joje menininkė kruopščiai sudėliojo svarbias detales. Čia ir eskizų sąsiuvinis, ir juostelėmis suplėšyti lapai, ir rėmai su tuščiomis drobėmis. Be to, ant sienų iš dienoraščio išrašyta prasmingų minčių.
„Visa tapyba prasideda nuo ligoninėje nupiešto eskizo. Grįžusi į namus rašau dienoraštį. Jame – nuotaikos, išgyvenimai, mūsų veikla. Tai nuoroda į tai, kur esame. Kartotekoje – ir nusiraminimo momentai, kai vieni plėšo popierių, kiti iš siūlų vynioja kamuolius. Ir ne bet kaip: jie kamuolį susuka labai kietai, lygiai ir tvarkingai. Mane erzina, kai plėšomas popierius, todėl pati pabandžiau susukti kamuolį. Nebijau prisipažinti, kad toks nusiraminimo būdas man patiko. Lentynose sudėta viskas, kas inspiravo“, – apie parodą kalbėjo jos autorė.
Atminties kartoteka keliauja per visas parodas, tačiau kiekvienoje menininkė ją pateikia skirtingai, vis iš kitokių detalių.
Leidžia tobulėti
Polinkis analizuoti J. Aukštikalnytės-Varkulevičienės gyvenime atsirado, ko gero, neatsitiktinai. Jos mama, seserys ir brolis susiję su medicina. Šeimoje Jovita vienintelė pasuko į meną. Panevėžyje ji lankė Dailės mokyklą. Baigusi vidurinę įstojo į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą. Dabar ji yra Vizualaus meno katedros lektorė ir tęsia studijas doktorantūroje. Tapytojos darbai keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir po Prancūziją, Graikiją, Portugaliją, Olandiją.
J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė sako parodas visuomet rengianti viena. Retai kada prašo kitų pagalbos ar patarimų. Moteris turi išlavintą skonį ir pati moka į sieną įkalti vinį.
„Nežinau, ar čia mano pliusas, ar minusas, bet aš labai ilgai viską darau. Kartais parodą kabinu net savaitę. Laikyti žmogų tam, kad įkaltų vinį, – ne man. Nenoriu gaišinti jo brangaus laiko. Nemėgstu kitų apkrauti darbais, kuriuos galiu padaryti pati“, – atvirai sako pašnekovė.
Jovita kartu su žinomu tapytoju Eugenijumi Varkulevičiumi augina penkerių metų dukrytę. Moteris prisipažįsta, kad šeimai norėtų skirti daugiau laiko, tačiau aktyvus gyvenimas kartais diktuoja kitokias sąlygas.
„Matydama kitas jaunas menininkes mamas, aš nusprendžiu, kad reikia atsidėti šeimai. Savo sritį gal ir reikėjo nustumti į šalį, bet man taip neišėjo. Atitrūkti nuo šeimos reikalavo pati darbo specifika. Taip, esu mama, bet man labai patinka tapyti. Aš negalėčiau kokius penkerius metus nieko nedaryti ir paskui studentams aiškinti, kaip reikia tapyti. Tai būtų nesąžininga. Kai dukrytė buvo mažesnė, man netrukdė. Lauke po langais palikdavau ją miegoti, o pati tapydavau. Dabar ji reikalauja bendravimo, vaiką reikia vežti į būrelius. Matau, kad to laiko labai mažai, bet artimųjų dėka galiu pildyti savo svajones. Džiaugiuosi ir Eugenijumi. Vyro pastabos man labai reikalingos, jo turtingas patirties bagažas leidžia man tobulėti“, – sako J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
