Panevėžio muzikiniame teatre po neilgos pertraukos vėl atgimsta legendinė Džiuzepės Verdžio opera „Traviata“. Naujų spalvų legendiniam spektakliui suteiks vienas garsiausių Lietuvos dirigentų – Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Julius Geniušas.
Vienas garsiausių Lietuvos dirigentų J. Geniušas teigė, kad jau šį sekmadienį panevėžiečių laukia maloni staigmena – visai kitomis spalvomis sužibėsianti garsioji G. Verdžio opera „Traviata“. U. Mikaliūno nuotr.
Kibirkščiuos meilės aistros
Kaip pasakojo J. Geniušas, Panevėžyje jis nėra svečias. Prieš ketverius metus, kai Muzikiniame teatre įvyko „Traviatos“ premjera, jis taip pat dirigavo orkestrui, tik tąkart premjerą statė Muzikos ir teatro akademijos studentai, o šįkart pagrindinius vaidmenis atliks kameriniame muzikos pasaulyje jau puikiai žinomi solistai – Mindaugas Zimkus ir Gitana Pečkytė.
„Į spektaklio pastatymą įdedama labai daug darbo ir jėgų, todėl nesinori, kad tai būtų vienkartinis darbas. Tuo labiau kad „Traviata“ istoriškai reikšmingas spektaklis – būtent nuo jo 1920 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre prasidėjo profesionali Lietuvos operos istorija. Iki šiol tai vienas dažniausiai ir daugiausiai statomų spektaklių“, – „Sekundei“ teigė dirigentas.
Kita vertus, „Traviatos“ tema nesenstanti. Spektaklyje pasakojama apie kurtizanės Violetos ir aristokrato Alfredo tragiškai pasibaigusią meilę. Dažnas žmogus yra išgyvenęs nelaimingą meilę ir kitus jausmus, net jeigu ir ne asmeniškai, skausmingos meilės istorijos paliečia kiekvieno širdį. Tai tema, aktuali nuo Adomo ir Ievos laikų.
„Ši tema labai skausminga ir baigiasi tragiškai. Atrodytų, šiais laikais liūdesio ir rūpesčių yra ir be teatro, daugeliui norėtųsi bent teatre pasižiūrėti ką nors linksmo ir nerūpestingo. Bet vis dėlto žmogui tiek teatre, tiek literatūroje, tiek ir muzikoje reikalingas gilus potyris. Tik šią savaitę grįžau iš Rygos, kur turėjau progą pamatyti „Traviatą“. Pats šiai operai dirigavau kone 150 kartų, atrodytų, viskas turėtų būti žinoma iki smulkmenų, bet spektaklio pabaigoje vis tek teko braukti ašaras. Po „Traviatos“ iš teatro išeini pakylėtas, dvasiškai apsivalęs. Ne veltui greitai bus daugiau kaip 160 metų, kai buvo parašyta ir pradėta rodyti „Traviata“, – kalbėjo J. Geniušas.
Naujų atspalvių paieškos
Jis net neabejoja, kad „Traviatos“ pasižiūrėti ateis ir tie, kurie jau matė šį spektaklį prieš keletą metų. Nors baigtis ir siužetas aiškūs, kiekvienas spektaklis būna vis kitoks. Apskritai joks spektaklis, kad ir su tomis pačiomis dekoracijomis ir aktoriais, negali būti pirmojo kopija, nes žmonių išgyvenimai visada skiriasi.
„Aišku, negalima nukrypti nuo to, ką parašė Dž. Verdis, bet emocijos yra neužrašomos, jos nuolat kinta. Istorija kiekvieną kartą perskaitoma kitaip. Net ir žiūrint filmą antrą ar trečią kartą galima pamatyti naujų detalių, o opera tų spalvų turi dar daugiau. Aš pats „Traviatai“ dirigavau daugybę kartų, bet savo darbo niekada negaliu padaryti taip pat. Aišku, tai priklauso ir nuo požiūrio ir noro nepaversti spektaklio rutininiu darbu. Baisiausias muzikos priešas yra abejingumas ir pasyvumas. Ieškodamas naujų spalvų, potėpių, emocijų, nuotaikų kaskart pajunti ką nors naujo“, – tvirtino J. Geniušas.
Pasak dirigento, muzika jo gyvenime yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Jis pats kilęs iš garsios muzikų – koncertmeisterio bei operos dirigento Rimo Geniušo bei grafikės Irenos Žemaitytės Geniušienės šeimos. Tos tradicijos perduodamos iš kartos į kartą: tėčio keliu pasuko abu sūnūs ir anūkai.
„Be abejo, kad tėvai nulėmė mano pasirinkimą. Mano amžinatilsį tėvelis turėjo dvi profesijas – buvo pianistas ir dirigentas. Brolis Petras pasirinko pianisto duoną, o aš – dirigento. Petro sūnus Lukas taip pat visame pasaulyje garsus pianistas, jo mama irgi. Mano žmona pianistė, o dukra jau eina senelio pėdomis – iš pradžių studijavo fortepijoną, o dabar – vokalą. Dažniausiai vaikai seka tėvų pėdomis. Ir čia nieko keisto, nes tėvai yra geriausi patarėjai, konsultantai ir mokytojai. Aišku, gabumų turi būti, per jėgą nieko negali laimėti. Tačiau mokantis muzikos labai svarbu ir disciplina, daug darbo. Bet kaip ir visur, norint ko nors pasiekti, reikia daug ką ir atiduoti“, – kalbėjo J. Geniušas.
Žinoma pavardė savotiškai įpareigoja. Kaip juokauja dirigentas, vien iš pareigos tėveliui ir broliui jis negalintis jos sutepti. Kita vertus, menininkas, nešiojantis žinomą pavardę, yra greičiau pastebimas, tačiau to jis niekada nesureikšmino ir savo pavarde nesinaudojo. Jeigu bus galvojama tik apie pavardę, vietos kūrybai neliks. Tačiau būna labai malonu pasirodyti vienoje scenoje su broliu Petru ir jo sūnumi Luku Geniušais.
Gyvenimo būdas muzika
Muzikanto profesija ypatinga tuo, kad jos reikia pradėti mokytis jau nuo pirmos klasės. Žinoma, būna išimčių, ypač jeigu kalbama apie dainininkus, mat dainavimas daugiau priklauso nuo paties balso prigimties.
„Išmokti groti pianinu galima ir 50-ies, bet jeigu nori skambinti profesionaliai, privalai pradėti mokytis jau nuo septynerių metų ir mažiausiai bent penkias valandas per dieną“, – sakė dirigentas.
Mokytis groti ar dainuoti galima ir vieniems ar su mokytoju, o dirigento darbas kiek kitoks – jis susijęs su labai daug menininkų. Neretai mažiau muzikos srityje išsilavinę žmonės klausia, kam apskritai reikalingas dirigentas, jeigu visas choras turi gaidas ir net nepakelia akių į dirigentą.
„Tai, ką mato į spektaklį ar koncertą atėjęs žiūrovas, – tik ledkalnio viršūnė. Koncerto metu dirigentas ne tiek reikalingas, kaip per repeticijas. Tik to darbo, kurį reikia įdėti norint matyti rezultatą, žiūrovai nemato. Čia būtų galima palyginti su krepšinio varžybomis – žaidžia tik penki žaidėjai ir praktiškai niekas nemato, kiek indėlio įdeda treneris. Bet būtent tas paruošiamasis darbas yra labai atsakingas ir varginantis. Kita vertus, tu visada turi laviruoti tarp to, ko nori spektaklio autorius, ir tarp to, kaip pats matai ir jauti“, – pabrėžė muzikas.
J. Geniušas vyriausiuoju dirigentu dirba Kauno muzikiniame dramos teatre, tačiau jam tenka nuolat keliauti, todėl namuose dažnai būna kaip svečias. Laiko sau ir šeimai praktiškai nelieka.
Nors nuo ryto iki vakaro prie gaidų nesėdi, jas visada nešiojasi su savimi. Tiesa, J. Geniušo žmona taip pat pianistė, tik dirbanti pedagoginį darbą, tad dėl dėmesio trūkumo vyrui nepriekaištaujanti.
„Šią savaitę viešėjau Rygoje, tačiau, užuot pasigrožėjęs senamiesčiu, nuo ankstaus ryto viešbutyje sėdau prie gaidų, nes žinau, kad Kaune laukia premjera – Johano Štrauso „Žydrasis Dunojus“. Vasarą su šeima dažniausiai atostogaujame Juodkrantėje, bet vežuosi su savimi ir partitūrą ruoštis kitam sezonui, nes žinau, kai prasidės darbų maratonas, teks griebtis už galvos. Poilsis, kaip jį įsivaizduoja didžioji dalis visuomenės, man yra prabanga“, – atviravo dirigentas.
Atskirti, kur baigiasi darbas ir prasideda asmeninis gyvenimas, praktiškai neįmanoma. Dažnai su draugais ar šeimoje susitaria, kad apie darbą nekalbės, tačiau nepraėjus ne dešimčiai minučių kalbos vis tiek nukrypsta į kūrybinius ieškojimus ir rūpesčius.
„To mygtuko išjungti neįmanoma. Žmona man dažnai sako, kad prie stalo valgyčiau, o ne kimščiau maistą, nesveika greitai valgyti. Tada suprantu, kad mintimis vėl nuklydau prie muzikos. Muzika man ne darbas, o gyvenimo būdas“, – sakė J. Geniušas.
Lina DRANSEIKAITĖ
