Ateiviai, kur jūs?!

Prieš beveik 75-erius metus Enrikas Fermis ištarė garsųjį klausimą: „Kurgi jie?“

Omenyje fizikas turėjo nežemiškąsias gyvenimo formas – 1950 metais diskusijos ateivių tema mokslininkams tebuvo teorinė pramoga.

Nūdienos mokslininkai jau tvirtai žino, kad visatoje yra milijonai, gal net milijardai planetų, galinčių palaikyti gyvybę. Bet kodėl joks tos gyvybės atstovas iki šiol neužmezgė ryšio su žmonėmis?

Gali būti, kad visata tam paprasčiausiai per didelė. Arba ateiviai specialiai mus ignoruoja.

O gal priežastis daug daug keistesnė?

Štai keli ne visai standartiniai to, kas vadinama Fermio paradoksu, paaiškinimai.

Ieškome ne toje visatoje

Pernai mokslininkai atliko eksperimentą: palygino žvaigždžių formavimosi greitį mūsų visatoje su žvaigždžių formavimosi greičiu daugybėje hipotetinių paralelinių visatų su skirtingomis materijos ir tamsiosios energijos koncentracijomis.

Tamsioji energija – paslaptinga jėga, lemianti nuolatinį ir spartėjantį kosminės erdvės plėtimąsi. Visata, kurioje tokios energijos pernelyg daug, plėsis per greitai ir išsklaidys medžiagą, iš kurios formuojasi žvaigždės. Visatoje su per mažu tamsiosios energijos kiekiu gravitacija bus tokia milžiniška, kad didelės struktūros – kaip kad galaktikų spiečiai – ims irti anksčiau, nei spės susiformuoti gyvenamos planetos.

Mokslininkai nustatė, jog optimalus tamsiosios energijos tankis visatoje leidžia iki 27 procentų paprastosios materijos virsti žvaigždėmis. Tačiau mūsų visatoje žvaigždėmis virsta tik 23 proc. materijos. Vadinasi, turime mažiau žvaigždžių, taigi ir mažiau vietų nežemiškai gyvybei užgimti.

Ateiviai negyvena planetose

Gyvybė įmanoma ne tik planetose.

Mokslininkai astrobiologai mano, kad ateivių kolonija galėtų išgyventi ir laisvai sklęsdama kosmose.

Tiesa, iššūkių būtų daug: išteklių trūkumas, kosminės spinduliuotės ir vakuumo poveikis, nepakankamas šviesos kiekis.

Bet jeigu tokių organizmų kolonijos skersmuo būtų ne didesnis kaip 100 m, ją dengtų plonas kietas permatomas dangalas, po kuriuo būtų palaikoma gyvybei palanki temperatūra ir slėgis, kodėl gi ne?

Ateiviai slepiasi požeminiuose vandenynuose

Pagal vieną hipotezių, kitokia gyvybė gali slėptis kažkur labai giliai po užšalusių planetų ledu plytinčiuose vandenynuose.

Požeminiai skysto vandens rezervuarai telkšo daugelyje Saulės sistemos mėnulių – astronomai mano, jų gali būti visame Paukščių Take.

Kai planetų paviršius nepasižymi svetingumu – yra talžomas meteoritų ir Saulės žybsnių, veikiamas nedėkingos orbitos, neturi magnetosferos arba turi nuodingą atmosferą, tokie slapti vandens pasauliai gali sudaryti puikiausias sąlygas gyvybei vystytis.

Tai paaiškintų, kodėl mes niekaip nesugebam rasti ateivių, kad ir kiek žvalgytumės per teleskopus, o ateiviai neranda mūsų, nes net nenutuokia, jog jiems virš galvų yra dangus.

Ateiviai įkalinti „superžemėse“

Astronomijoje „superžeme“ vadinamos planetos, kurių masė iki 10 kartų didesnė už mūsų Žemės.

Jau žinomas ne vienas toks pasaulis, kuriame gali būti tinkamos sąlygos vandeniui egzistuoti, taigi ir nežemiškai gyvybei vystytis.

Gaila tik, kad mes jos greičiausiai niekada nesutiksime.

Dešimtkart didesnės masės planetos pabėgimo greitis būtų 2,4 karto didesnis už Žemės. Kad raketos įveiktų tokią trauką, beveik neįmanomas dalykas. Todėl jei superžemių gyventojai ir egzistuoja, jie negali keliauti į kosmosą ir sėdi įkalinti namuose.

Nes ieškome panašių į save

Kai kurie futuristai sako, jog derėtų protingos nežemiškos gyvybės paieškas pakreipti kita linkme ir pradėti dairytis ne mažų žalių žmogeliukų, bet mašinų.

Itin pažengusi ateivių visuomenė gali būti sudaryta išskirtinai iš superprotingų robotų. Taigi užuot ieškoję gyventi tinkamų planetų, verčiau dairytumės mašinoms patrauklių vietų. Tarkime, kur daug energijos – kaip, pavyzdžiui, galaktikų centruose.

Mes jau radome ateivius – tik nesupratome

Holivudo filmų ir visos popkultūros įdiegti ateivių stereotipai irgi gali trukdyti ieškoti nežemiškosios gyvybės.

Ateiviai nebūtinai turi būti humanoidai pilka oda, pailga galva ir didžiulėmis įkypomis akimis. Jie gali būti nematomi šviesoje, neaptinkami garso bangomis ar tikrai labai maži.

Esame suvaržyti savo pačių lūkesčių bei vaizduotės. Ir kol neatsikratysime šių apribojimų, galime pražiopsoti net tiesiai prieš akis stovintį ateivį.

Žmonės visus ateivius išžudytų (arba tą jau padarė)

Kuo labiau mes artėjame prie ateivių radimo, tuo labiau artėja jų žūtis.

Tai viena iš tikėtinų kontakto su nežemiška gyvybe baigčių.

Bet kokia civilizacija, gebanti tyrinėti kosmosą už savo saulės sistemos ribų, turi neribotos ekspansijos potencialą. O kaip visi gerai žinome, bet kokios ekspansijos kaina – kelyje pasitaikančių smukesnių organizmų sunaikinimas.

Skeptikai abejoja, kad „man pirmenybė!“ mentalitetas pasikeis žmonėms sutikus kitą gyvybės formą. Jų manymu, civilizacija, pirmoji įvaldžiusi tarpžvaigždines keliones, gali nuspręsti, jog būtina sunaikinti visus konkurentus. Arba padaryti tą netyčia – kaip statybininkai nepastebėję išlygina skruzdėlyną, kad toje vietoje iškiltų namas.

Blogiausia, jos atsakymo į klausimą, kas tokioje situacijoje būtume mes – skruzdės ar buldozeris, iš anksto žinoti neįmanoma.

Ateiviai sukėlė klimato kaitą (o tada išmirė)

Kai planetos gyventojai jos išteklius eikvoja greičiau, nei šioji gali tiekti, gresia katastrofa. Mes tą pagaliau supratome susidūrę su klimato kaitos krize.

Gal kas nors panašaus nutiko ir ateivių visuomenei?

Tai ne tik įmanoma, bet, pasirodo, ir labai tikėtina.

Buvo atliktas bandymas – simuliuotas hipotetinės ateivių civilizacijos iškilimas ir nuopuolis jai vis sparčiau naudojant savo planetos išteklius energijai gaminti. Rezultatai buvo liūdni. Trijų scenarijų iš keturių atveju ateivių visuomenės žlugo, didžioji dalis jų populiacijos išmirė.

Taigi jei ateiviai ir egzistavo, yra ganėtinai didelė tikimybė, kad susinaikino dar iki mums susitinkant.

Ateiviai nespėjo išsivystyti (ir taip pat išmirė)

Gyvybei vien planetos su palankiomis sąlygomis neužtenka – reikia, kad tos sąlygos išliktų pakankamai ilgai, kol toji gyvybė išsivystys.

Drėgnos uolėtos planetos, kokia buvo Žemė pačioje pradžioje, tam nėra itin tinkamos: karščio pliūpsniai, užšalimai, lakiųjų medžiagų kiekio svyravimai, šiltnamio efektą sukeliančios dujos… Kad išsivystytų ir suklestėtų tokiame pasaulyje, gyvybė turi labai siaurą „langą“ – kelis šimtus milijonų metų.

Taigi gyvybė visatoje gali būti tokia reta ne dėl to, kad jai sunku užgimti, o dėl to, jog aplinkai sunku išlikti gyvenamai tuos svarbiausius kelis šimtus milijonų metų.

Mus skiria tamsioji energija

Kaip visi žinome, mūsų visata plečiasi. Lėtai, bet užtikrintai galaktikos tolsta viena nuo kitos, žvaigždės blanksta. Ir visa tai vyksta dėl tos nematomos medžiagos, mokslininkų vadinamos tamsiąja energija.

Specialistai spėja, jog per kelis trilijonus metų ji taip ištemps visatą, kad Žemės gyventojų nebepasieks jokių galaktikų šviesa, išskyrus artimiausias. Ir jei nepaskubėsime ištirti kiek galime daugiau kosmoso – taip pat ir ieškodami nežemiškų gyvybės formų, galimybę prarasime amžiams.

Staigmena! Ateiviai – tai… mes

Neabejotinai esate girdėję apie panspermijos hipotezę.

Pagal ją didžioji dalis dabar egzistuojančios gyvybės nėra vietinės kilmės. Jos sėklą prieš milijonus metų atgabeno meteorai kartu su bakterijomis iš kitų pasaulių.

Panspermijos šalininkai tvirtina, jog bent jau mes, aštuonkojai ir lėtūnai (tokie smulkūs, maždaug 1 mm vandens ir sausumos gyvūnai, kurie, kaip paaiškėjo, nemiršta net kosmoso vakuume) atkeliavome į Žemę iš kitų galaktikos vietų.

Gaila tik, kad to įrodymų niekas pateikti negali.

Ir garsusis Fermio klausimas – kur gi jie?! – vėl lieka be atsako.

     Faktas

Fermio paradoksas – prieštaravimas tarp apskaičiuotų didelių nežemiškų civilizacijų egzistavimo tikimybių ir kontakto su jais ar jų egzistavimo įrodymų nebuvimo.