Pirmą kartą savo senelių žemę aplankę argentiniečiai broliai Aleksandras Andrijanas, Gabrielius ir jų sesuo Hilda Vanina Mikėnai liko sužavėti Lietuva.
Iš Buenos Airių atvykę išeivių palikuonys sako Lietuvoje atradę ne tik nuostabią gamtą, švarą ir jaukumą, bet ir artimą emocinį ryšį su savo šaknimis.
Jie pastebėjo ir ryškius skirtumus tarp dviejų šalių: nuo gyvenimo tempo iki švietimo sistemos ar valgymo įpročių. Tai ne tik sentimentali kelionė, bet ir tiltas tarp dviejų skirtingų pasaulių – Pietų Amerikos šurmulio ir Baltijos šalių ramybės.
Pagarba lietuviškai kilmei
Gimines Panevėžyje lankantys išeivių iš Lietuvos vaikaičiai, du broliai ir sesuo, gimę ir užaugę Argentinoje, pasirinkę ir tos šalies pilietybę, tačiau brangindami savo lietuviškas šaknis, nusprendė išlaikyti lietuvišką pavardę Mikėnas.
Argentinoje pavardės nelinksniuojamos, o moteriškos neturi specifinių galūnių, tad visų trijų – Aleksandro Andrijano, Gabrieliaus bei Hildos Vaninos – pavardė vienoda: Mikėnas.
Vyriausiasis, Aleksandras Andrijanas, dirba Argentinos švietimo ministerijoje.
Jo brolis Gabrielius – dailės pedagogas, o sesuo Hilda Vanina – pedagogė ir socialinė darbuotoja, padedanti vaikams, turintiems raidos ar elgesio sutrikimų.
Jie pasakoja, kad, kaip ir jų tėvai pedagogai, yra glaudžiai susiję su švietimo sistema – visi trys baigė aukštąsias mokyklas Argentinoje, kur universitetinis išsilavinimas nemokamas.
O štai vidurinio išsilavinimo siekiama ir valstybinėse, ir privačiose mokyklose.
Jautri akimirka oro uoste
Mikėnų senelis Aleksandras išvyko iš Lietuvos 1929-aisiais, būdamas vos 23-ejų.
Jis buvo kilęs iš Rokiškio krašto, nuvykęs į tolimą šalį visą gyvenimą dirbo saldainių fabrike.
Argentinoje vedė taip pat išeivę iš Lietuvos Salomėją.
Sovietų okupacijos metais šeimai nebuvo įmanoma net aplankyti Lietuvos. Tačiau anūkai, girdėdami šeimos pasakojimus apie tėvynę, kiek joje miškų bei ežerų, daug metų puoselėjo svajonę aplankyti senelių gimtinę.
„Lėktuvui tik įskridus į Lietuvos teritoriją, puolėme prie langų – mus pribloškė miškų masyvai, ežerai tarsi akys, žvelgiančios į mus“, – emocingai pasakojo Aleksandras Andrijanas.
Hildą Vaniną ypač sujaudino sutiktuvių akimirka Vilniaus oro uoste, kur jų laukė gausus giminaičių būrys.
„Tai buvo neapsakomai jautru – pajausti, kur mūsų šaknys“, – sako Hilda.
Lietuva pranoko lūkesčius
„Lietuva su kaupu viršijo visus mūsų lūkesčius. Ji dar gražesnė, nei įsivaizdavome klausydami senelių pasakojimų“, – tvirtina Gabrielius.
Kartu su broliu ir seserimi jis jau aplankė Vilnių, Trakus, Panevėžį, Rokiškio kraštą.
Giminaičiai planuoja svečiams parodyti ir Lietuvos pajūrį.
Visi trys Mikėnai gyvena Argentinos sostinėje Buenos Airėse – trijų milijonų gyventojų mieste, kurį supa dar regionas su tris kartus didesniu gyventojų skaičiumi. Daugybė jų darbo dienomis suvažiuoja į sostinę dirbti.
„Kokie laimingi esate jūs, lietuviai, turėdami tiek upių, upeliukų, ežerų ir kitokių vandens telkinių. Neįtikėtinai gražiame krašte gyvenate.“
G. Mikėnas
Gyvenimas čia šurmulingas ir margas: yra tiek pasiturinčių, tiek gyvenančių lūšnynuose žmonių.
Mikėnams Lietuvoje labiausiai įstrigo švara, tvarkingi gyvenamieji namai ir juos supantys gėlynai.
„Jūsų šalis moka puikiai tvarkytis“, – pastebėjo Aleksandras Andrijanas.
Pats dirbdamas tarnautoju ministerijoje, jis patikino, kad, kaip ir visame pasaulyje, korupcijos apraiškų Argentinoje pasitaiko, bet ne pernelyg dažnai.
Anot Aleksandro, korumpuotieji labai greitai patenka į teisėsaugos akiratį.
Suvokia okupacijos baisumą
Nors Argentina šiandien – demokratinė valstybė, jos istorijoje būta ir diktatorių, šalyje siautė ir karinė chunta.
Prieš kiek daugiau nei keturis dešimtmečius argentiniečiai buvo sukilę, kad atsiimtų Didžiosios Britanijos užimtas Folklando salas.
Žuvo kone tūkstantis žmonių, tačiau salos taip ir liko Britanijai, turėjusiai daug stipresnę armiją.
Situacija Folklando salose, pasak brolių ir sesers Mikėnų, leidžia jiems suvokti, ką teko išgyventi Lietuvai, okupuotai sovietų.
Jie tvirtino nuolat sekantys rusijos pradėto karo Ukrainoje veiksmus ir nerimaujantys dėl ukrainiečių.
Futbolo ir tango šalimi vadinamoje Argentinoje ypač daug europietiškojo palikimo.
Iš pradžių čia kėlėsi ją atradę ispanai, XIX a. pab. – XX a. pr. darbo ieškoti vyko įvairių Europos šalių žmonės, tarp jų ir lietuviai.
Lietuviškai moka tik gražiausius žodžius
Aleksandras Andrijanas, Gabrielius bei Hilda Vanina pasakoja, kad jų seneliai tarpusavy kitaip ir nešnekėjo, vien lietuviškai.
Lietuviška dvasia auklėtas ir jų tėtis Jonas.
Tačiau įsimylėjo ir vedė jis argentinietę. Tad nė vienas iš trijų jų vaikų lietuviškai nebekalba.
Broliai ir sesuo moka po keletą lietuviškų žodžių, o gražiausiai jiems skamba „laba diena“, „myliu“, „ačiū“.
Visgi Lietuva yra jų širdyse.
Buenos Airėse jie susitinka su kitais lietuvių bendruomenės nariais, kartu mini valstybines ir senąsias tradicines šventes Vasario 16-ąją, Jonines, Motinos dieną, Vėlines.
Nustebino sotūs pusryčiai
Nors Lietuvoje lankosi pirmą kartą, Mikėnai pasakoja žinantys tradicinių lietuviškų patiekalų skonį.
Lietuviai seneliai juos palepindavo kugeliu, cepelinais, šaltiena, raugintais kopūstais – patiekalais, kurių patys argentiniečiai negamina.
Tad dabar atvykusiems į senelių šalį trečios kartos išeiviams iš Lietuvos šie patiekalai nepasirodė pernelyg egzotiški.
Pristatydami Argentinos virtuvę, Mikėnai pabrėžė dažnai gaminantys kažką panašaus į totoriškus kibinus, tačiau į tešlos vidų dedantys ne žalią, o jau ištroškintą mėsą.
Taip pat Argentinoje ruošiama daug mėsos troškinių su daržovėmis, o šiaip jau, kaip turbūt ir visame pasaulyje, populiarėja greitasis maistas – mėsainiai bei picos.
„Iš dienos valgių sočiausia mūsų vakarienė. Nevalgome jos anksčiau nei devintą vakaro. O štai pusryčiams išgeriame tik kavos su pienu, užsikandę sausainiu“, – pasakojo Hilda Vanina.
Ji su broliais sako negalintys atsistebėti pernelyg sočiais lietuviškais pusryčiais.
O šiųmetė lietinga vasara svečiams iš Argentinos primena jų pavasarį.
Labai stiprios liūtys Argentinoje prasideda rudenį, o vasaros – alinamai karštos, kai kepina ir 40 laipsnių karštis.
„Toks būna karštis, o artimiausias ežeras nuo mūsų namų – už 120 kilometrų. Kokie laimingi esate jūs, lietuviai, turėdami tiek upių, upeliukų, ežerų ir kitokių vandens telkinių. Neįtikėtinai gražiame krašte gyvenate“, – teigė Gabrielius Mikėnas.
Ši kelionė išeivių iš Lietuvos vaikaičiams tapo ne tik šaknų paieškomis, bet ir tiltu tarp dviejų pasaulių – susitikimu su praeitimi, kuris atgaivino šeimos istoriją, o širdis pripildė pasididžiavimo savo kilme.
