Šeima iš Panevėžio liko be žado, kai iš privataus namo kiemo pavogto šuns nuotrauką išvydo ne bet kur, o gyvūnų prieglaudos puslapyje.
Nors baltakailis Arčis buvo paženklintas mikroschema, tai neapsaugojo nuo situacijos beviltiškumo, prieglaudai atsisakius keturkojį grąžinti savininkams.
Po septynis mėnesius trukusios kovos panevėžiečiai pagaliau atgavo savo keturkojį.
Lauktas susitikimas
Panevėžyje gyvenanti Aldona Puikienė nuo pat gruodžio pabaigos, kai iš namų kiemo dingo jos šuo Arčis, turėjo vilties, kad ketverių metų šunį pavyks susigrąžinti.
Moteris neslepia, kad šioje nelengvoje kelionėje teko susidurti ir su atsakingų institucijų abejingumu, prieglaudos „Penkta koja“ ir naujųjų Arčio šeimininkų melu bei absurdiškomis kliūtimis.
Tačiau visą vargą atpirko džiaugsmas, kad pagaliau Arčis vėl namuose ir nuo šeimininkės nesitraukia nė per žingsnį.
„Vos ant kojų pavyko išsilaikyti, kai Arčis po tiek mėnesių mane pamatęs iš to džiaugsmo puolė šokinėti ir mane laižyti. Nemačiau taip susijaudinusio gyvūno. Visą kelią iš Kauno, kol pasiekėme Panevėžį, Arčis gulėjo stipriai prisiglaudęs prie manęs. Tik įvažiavus į namų kiemą atsipalaidavo“, – pasakoja A. Puikienė.
Atsidūrė Kauno prieglaudoje
Arčis – baltakailis labai draugiškas labradoro ir vilkšunio mišrūnas – iš namų kiemo Bendrijų gatvėje, „Ąžuolo“ sodininkų bendrijoje dingo dar praėjusių metų pabaigoje.
Kieme įrengtame voljere buvęs Arčis gruodžio 27-ąją prapuolė kaip į vandenį.
Iš pradžių moters vaikai, o vėliau ir ji pati dingusio keturkojo ieškojo įvairiais kanalais.
Įtarimus, kad gyvūnas ne pabėgo, o buvo tiesiog pavogtas, sustiprino tai, jog rasti praviri ne tik kiemo, bet ir voljero varteliai.
Iki šiol niekuomet Arčiui nebuvo pavykę atsidaryti vartų.
Panevėžietė kreipėsi į policiją, tačiau buvo atsakyta priimti pareiškimą, motyvuojant, kad nėra jokių vagystės įrodymų.
A. Puikienės dukra nuvyko pas veterinarą pasidomėti, galbūt kas nors tikrino Arčio mikroschemą.
Ir čia panevėžiečių laukė staigmena – iš kiemo dingęs šuo kažkaip atsidūrė Kaune esančioje prieglaudoje „Penkta koja“.
O pačios prieglaudos internetiniame puslapyje atsirado jo nuotrauka su tikruoju vardu, prašant paaukoti.
Panevėžiečiams tapo keista, kad prieglauda, matydama tikrąjį savininką ir jo kontaktus, su jais nesusisiekė.
„Kaip parodė mūsų patirtis, gyvūnų ženklinimo sistema veikia tik tiek, kiek jos laikosi įstaigos ir atsakingi žmonės. Net ir turimas „čipas“ nepadėjo grįžti Arčiui į namus, vadinasi, ši sistema iš esmės neveiksni“, – kalbėjo A. Puikienė.
„Kaip paskui ji man aiškino, ji tik gelbėjo šunį. O nuo ko jį reikėjo gelbėti? Arčis turėjo apšiltintą būdą, voljerą, pašaras buvo skiriamas pagal veterinarų rekomendacijas.“
A. Puikienė
Nenuleido rankų
Aptikę, kur yra Arčis, Aldona su sūnumi nuvyko į prieglaudą Kaune.
Moteris tikėjosi, kad užteks parodyti dokumentus, jog augintinis tikrai yra jos, ir visi galės keliauti į namus. Tačiau panevėžiečiai buvo šiurkščiai išprašyti iš prieglaudos argumentuojant, kad Arčis jiems nebepriklauso.
Aldonos sūnus pagalbos kreipėsi į policiją. Šioji susisiekė ir su prieglaudos direktore, ir naujuoju Arčio „savininku“, bet, anot moters, meluojama buvo net policijos pareigūnams, neva šuo tebelaikomas prieglaudoje.
„Baisu, kokiomis sąlygomis laikomi šunys, bet ten mano Arčio nebuvo. Vėliau paaiškėjo, Arčis jau buvo atiduotas kitiems šeimininkams. Policija kalbėjosi su naujuoju savininku. Iš pradžių jis pamelavo, kad šuo prieglaudoje, vėliau – kad šuo yra pas draugą, nes pats pakeliui į Turkiją“, – pasakojo Arčio šeimininkė.
Iš pradžių tyrimą dėl šuns vagystės pradėjo Kauno pareigūnai, vėliau byla persiųsta į Panevėžį.
„Policija net stebėjosi, kad taip atkakliai kovoju dėl savo augintinio, bet jis man nėra tik šuo, tai mano draugas. Visą gyvenimą auginau tik baltus šunis, man tai šventas šuo. Ir Arčį parsivežiau iš Telšių – po visą Lietuvą ieškojau balto šuns. Mano Arčis paprastas – labradoras, maišytas su „vilku“, bet man jis pats nuostabiausias ir protingiausias šuo“, – kalba A. Puikienė.
Sumokėjo už viešbutį
Galiausiai po septynių mėnesių laukimo moteris sulaukė skambučio, jog gali atsiimti savo Arčį. Tiesa, tiek prieglauda, tiek ir naujasis šuns globėjas atsisakė tiesiai į rankas perduoti augintinį. Keturkojis buvo nuvežtas į šunų viešbutį Ukmergės rajone. Kad iš jo atgautų šunį, A. Puikienei teko sumokėti 180 eurų už gyvūno saugojimą.
„Nuvykome tą pačią dieną, bet mūsų niekas neįsileido. Net širdis pradėjo drebėti, nejaugi mus ir vėl apgavo. Kitos dienos rytą sulaukėme žinutės, kad galima atvykti pasiimti Arčio. Vyriškis dar mestelėjo repliką, kad ar čia tas šuo, kuris gyveno ant „padonų“. Nežinau, kas buvo primeluota, bet pasijutau labai blogai. Arčis atrodė labai nelaimingas, nuleidęs galvytę ir uodegą. Mane tik pamatęs puolė į glėbį“, – pasakojo panevėžietė.
Jau kelios dienos, kai Arčis džiaugiasi namais.
Jo šeimininkė pasakojo, kad šuo kaip niekad aktyvus – tikriausiai ir gyvūnas negali atsidžiaugti, kad po ilgų klajonių po prieglaudas, svetimus namus ir šunų viešbučius jis ir vėl namie.
„Visuomet žinojau, kad mano šuo gyvas ir yra kažkur Lietuvoje. Visus septynis mėnesius gyvenau laukimu, net nemoku apsakyti, kiek teko išgyventi per šį laiką“, – kalbėjo A. Puikienė.
Gelbėjo ar vogė?
А. Puikienė tvirtina žinanti, kas jos augintinį pavogė.
Kaip paaiškėjo, taip pasielgė iš matymo matyta moteris, kuri, vedžiodama savo šunį, kartais praeidavo pro jos namus.
Iš privataus namo kiemo išvedusi draugišką šunį, jį išvežė į Kauno gyvūnų prieglaudą „Penkta koja“.
А. Puikienės žiniomis, šunį pavogusi moteris atsipirko įspėjimu.
„Sūnus buvo pastebėjęs, kad kieme kažkas lankydavosi. Ne kartą Arčiui buvo atnešta kaulų. Kartą pats užklupo ją vaikštant po mūsų kiemą lyg savo. Įsibrovėlė bandė teisintis maniusi, jog neva močiutė, tai yra aš, jau mirusi. Bet gal tokiu atveju reikėtų pranešti policijai? Kaip paskui ji man aiškino, ji tik gelbėjo šunį. O nuo ko jį reikėjo gelbėti? Arčis turėjo apšiltintą būdą, voljerą, pašaras buvo skiriamas pagal veterinarų rekomendacijas. Suprantu, būna visokių situacijų, bet apie tai reikėtų informuoti atitinkamas institucijas, o ne pačiai imtis „tvarkos“, – stebisi A. Puikienė ir įspėja gyventojus neprarasti budrumo, kad ir jų augintiniai neatsidurtų tokių „gelbėtojų“ rankose.
Ne pirmas kartas
Tai jau ne pirmas atvejis, kai „Penkta koja“ negrąžina keturkojų jų tikriesiems savininkams. Pernai lapkritį vieną tokių istorijų nagrinėjo ir Panevėžio apygardos teismas.
Gyvūnų prieglaudoje D. L. augintinis atsidūrė užpernai spalį, kai paspruko iš namų Kauno rajone.
Apie prarastą šunį vyras paskelbė socialiniame tinkle. Į jo įrašą atsiliepė moteris, ji informavo, kad rado ieškomą šunį ir nuvežė į prieglaudą „Penkta koja“.
Tačiau ten nuvykęs vyras išgirdo, kad šuns jam negrąžins, nes šis neturi mikroschemos, o be jos neva nėra galimybės nustatyti savininko.
Vyras kreipėsi į teismą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė „Penktai kojai“ grąžinti augintinį šeimininkui.
„Penkta koja“ tokį sprendimą apskundė aukštesnės instancijos Panevėžio apygardos teismui.
Šis konstatavo, kad yra pakankamai įrodymų, jog D. L. yra juodos ir baltos spalvų šuns, vardu Deris, savininkas.
Tą, kaip nurodė teismas, patvirtina kelių liudytojų parodymai, vienos liudytojos pateiktos gyvūno nuotraukos, vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas D. L. šuo, taip pat paties D. L. teismui pateiktos augintinio nuotraukos.
Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog keturkojis nebuvo paženklintas ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre nustatyta tvarka, savaime nepaneigia D. L. nuosavybės teisių į šunį.
