Gydymo įstaigų koridoriai dažnai asocijuojasi su sterilumu, nerimu ir ilgomis laukimo valandomis. Tačiau Respublikinės Panevėžio ligoninės architektė Asta Vaitkutė šį įvaizdį stengiasi pakeisti.
Dar prieš keletą metų pati nė nebūtų pagalvojusi, kad dirbs didžiausioje apskrities gydymo įstaigoje – Respublikinėje Panevėžio ligoninėje.
Tačiau pandemijos laikotarpiu prasidėjęs bendradarbiavimas virto ilgalaikiu darbu.
Pirmasis A. Vaitkutės darbas buvo įpūsti gyvybės ligoninės fojė.
„Ligoninės administracija norėjo perdažyti sienas ir pakeisti lubas – erdvė išties buvo nejauki ir morališkai pasenusi. Turėjau idėjų, kaip atnaujinti šią vietą. Kai sutvarkiau fojė, man pasiūlė tą bendradarbiavimą pratęsti“, – pasakoja architektė.
Gydanti aplinka
Nors architektūros srityje A. Vaitkutė dirba daugiau kaip du dešimtmečius, kuriant ligoninės interjerą jos laukė nauji iššūkiai.
Anot pašnekovės, ligoninė yra specifinis pastatas: visos naudojamos medžiagos turi būti atsparios kasdieniniam valymui ir dezinfekcijai. Be to, labai svarbus švaros ir kartu jaukumo pojūtis. O tai gerokai susiaurina medžiagų pasirinkimą.
Mokslininkai pastebėjo, kad kai gydymo įstaigose graži, tvarkinga, švari, estetiškai patraukli aplinka, ir pacientai lengviau sveiksta.
Kaip pasakojo pašnekovė, netgi atliktas mokslinis tyrimas – vieni pacientai buvo paguldyti į palatą, kurios langai atsiveria į kito pastato sieną, o kiti – į palatą su langu į gamtą. Po ilgio stebėjimo nustatyta, kad gulėjusieji palatoje su langu į gamtą suvartojo gerokai mažiau raminamųjų ir vaistų nuo skausmo. Pacientai natūraliai geriau miegojo ir rečiau skundėsi skausmu, buvo labiau atsipalaidavę.
Nors gydymo įstaiga – viena sudėtingiausių erdvių architektui, net ir esant itin griežtiems reikalavimams Asta randa vietos kūrybai. Spalvos, gamtos motyvai ir netikėti interjero akcentai tampa jos įrankiais.
„Nežinau, kas dar gali būti sunkiau, nei kurti interjerą gydymo įstaigai, bet aš iššūkių nebijau“, – šypsosi A. Vaitkutė.
Griauna stereotipus
Panevėžietė architektė idėjų semiasi iš daugybės šaltinių: užsienio spaudos, interneto platybių, bet dažniausiai jos gimsta per kūrybinius ieškojimus.
Pasak A. Vaitkutės, Lietuvoje dar nėra susiformavusios kultūros prie gydymo įstaigų interjero prisiliesti specialistams. Vis dar gajus stereotipas, kad biudžetinėse įstaigose viskas turi būti daroma tik pigiausiomis medžiagomis ir pigiausiu būdu.
„Bet ar toks variantas tikrai geriausias? Manau, žmonės bent jau viešosiose vietose turėtų turėti galimybę prisiliesti prie kažko kokybiškesnio, gražesnio. Lietuviai tikrai labai gabūs: ir namus statosi, ir interjeru rūpinasi. Tai puiku. Išties gražu žiūrėti, kai žmonės paprastai, bet labai jaukiai susikuria savo aplinką. Bet įstaigose, organizacijose ar įmonėse, ypač kai tai visuomeniniai pastatai, kurti interjerą gal reikėtų patikėti profesionalams“, – svarsto A. Vaitkutė.
Naujame pastate sukurti vieningą interjerą daug lengviau, bet kai tvarkoma etapais – gerokai didesnis iššūkis net ir patyrusiems architektams ar dizaineriams.
„Ligoninė yra tarsi miestas mieste. Vienu metu būna nuperkami kelių skirtingų jos vietų remontai. Ir kiekvienas architektas daro savaip, nematydamas visumos. Bet aš stengiuosi tą chaosą bent kiek suvaldyti“, – pasakoja A. Vaitkutė.
Kurs vaikišką interjerą
Šiuo metu Respublikinės Panevėžio ligoninės kieme kyla nauja infekcinė klinika, baigiama tvarkyti ir Konsultacijų poliklinika. Prisiliesti prie šių projektų A. Vaitkutei teko tik minimaliai, tačiau ligoninės skyrių ar kitų erdvių atnaujinimas – jau jos įdirbis.
A. Vaitkutė džiaugiasi, kad ūkio skyriaus darbuotojai, kurie ir įgyvendina architektės sumanymus, labai entuziastingai palaiko jos idėjas.
„Nežinau, kas dar gali būti sunkiau, nei kurti interjerą gydymo įstaigai, bet aš iššūkių nebijau.“
A. Vaitkutė
Dabar Astos laukiantis didžiausias iššūkis bus įrengti vaikų polikliniką. Jai vieta numatyta Akušerijos-ginekologijos klinikos pirmame aukšte.
„Kurti vaikišką interjerą man didžiulis iššūkis, nes tokios patirties dar neturėjau. Bet architektas turi mokėti viską“, – šypsosi pašnekovė.
Operacinėje – paveikslų galerija
Kuriant interjerą A. Vaitkutės vienas mėgstamiausių motyvų – gamtos vaizdai.
Praėjusiais metais Intervencinės radiologijos skyriaus operacinėje atsirado net paveikslų galerija: ant operacinės lubų – šviečiantis rudenėjančio miško ir dangaus mėlio peizažas.
Pasak Astos, šią idėją pasiūlė gydytojas Andrius Pranculis, kažką panašaus matęs kitoje gydymo įstaigoje.
„Jau seniai Europoje ir visame pasaulyje gamtos vaizdai interjere labai populiarūs, nes ramina, sukuria jaukumo jausmą. Tai gali būti nutapytas peizažas ar koks simbolinis langas į gamtą. Pagalvojome, o kodėl to neįgyvendinti ir mūsų ligoninėje. Dabar gulėdamas ant operacinės stalo pacientas mato ne baltas lubas, o nuostabų mišką, tai sumažina stresą ir įtampą“, – kalbėjo A. Vaitkutė.
Architektė šypsosi, kad darbuotojus, įpratusius prie baltos sterilios aplinkos, ryškios spalvos ir žaismingumas iš pradžių kiek glumina, bet galutiniu rezultatu daugelis džiaugiasi.
Astos teigimu, dirbdama ligoninėje ji suprato, kad grožis čia nėra prabanga. Tai – poreikis. Žmonėms, atsidūrusiems sudėtingose situacijose, reikia aplinkos, kuri juos nuramintų ir prablaškytų.
„Jei mes galime tai sukurti, vadinasi, darome kažką prasmingo. Gal tuo man ir patinka šis darbas, kad visuomet turi sugalvoti ką nors nestandartiško, privalai sukurti kažkokią istoriją – originalią, individualią ir be jokios monotonijos“, – sako A. Vaitkutė.
Galimybių miestas
A. Vaitkutė pasakoja architektūra susidomėjusi dar vaikystėje.
Skirtingai nei daugelis vaikų, ji mėgdavo vaikščioti ne po žaislų, o po baldų parduotuves.
„Vaikystėje mane žavėdavo tos didelės baldų parduotuvės, įrengtos kaip kambariai. Galėdavau po tokias vaikščioti ir vaikščioti. Ilgainiui supratau, kad man patinka pastatai, labai patinka piešti, visuomet buvau truputėlį prie meno. Galiausiai ir įstojau į architektūrą, nors mano šeimoje architektų nebuvo, nelabai ir pati žinojau, kas tai. Džiaugiuosi, kad užteko drąsos žengti šiuo keliu“, – prisipažino A. Vaitkutė.
Iš Šiaulių kilusi architektė savo diplominio darbo vadovo buvo pakviesta dirbti į panevėžiečių bendrovę „PST Group“.
Pašnekovė šypsosi: kai esi jaunas, patirties dar neturintis specialistas, toks pasiūlymas atrodė labai viliojamai. O ir Panevėžys jai nebuvo visiškai svetimas – čia atvykdavo atostogauti pas savo močiutę.
Planavusi Panevėžyje padirbėti laikinai, dabar džiaugiasi, kad šis miestas tapo šeimos namais.
„Bent jau iš vaikystės prisiminimų Šiauliai man atrodė didesnis, bet Panevėžys turi kitų privalumų – viską, ko gali reikėti miestui. Ir visa tai pasiekiama pėsčiomis. Panevėžys labai jaukus ir kompaktiškas, o dabar ir nuostabiai sutvarkytas. Tikriausiai visi jauni žmonės pasvajoja apie Vilnių, Kauną ar Klaipėdą, kur daugiau galimybių, bet tas galimybes aš radau Panevėžyje“, – sako A. Vaitkutė.
