Į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą (LNDT) po pertraukos režisierė Yana Ross grįžta su spektakliu „Trys seserys“ ir su savitu požiūriu į karo nuojautą, nacionalizmą ir toleranciją.
Net didelio entuziazmo literatūrai neišreiškiantis mokinukas galėtų išvardyti ryškiausias Antono Čechovo pjeses. Trys jų – „Trys seserys“, „Dėdė Vania“, „Žuvėdra“ – jau įrašytos į kūrybinę režisierės Y. Ross biografiją. Tiesa, iki šiol čechoviškai rosiški susitikimai laukė ne Lietuvos teatro žiūrovų. Prieš ketverius metus LNDT pastačiusi Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasę“, Y. Ross mūsų šalyje tapo reta viešnia: per tą laikotarpį dirbo Lenkijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Islandijoje. Ten prasidėjo ir jos artimesnė pažintis su A. Čechovu: Švedijos Upsalos valstybiniame teatre ji režisavo „Dėdę Vanią“, Islandijos teatre – „Žuvėdrą“. Pirmasis išrinktas geriausiu metų spektakliu Švedijoje, antrasis pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą Torunės tarptautiniame festivalyje.
„Čechovas tau stipriai pradeda kalbėti tada, kai sulauki 40-ies“, – apie savo atėjimą iki Čechovo sako režisierė, po repeticijos prisėdusi pakalbėti apie artėjančią premjerą LNDT. Pats dramaturgas mirė sulaukęs vos 44-erių, o paskutinius savo kūrinius rašė jau žinodamas, kad serga tais laikais mirtį reiškusia plaučių tuberkulioze. Galbūt todėl jo personažai kalba subrendusio, daug gyvenime patyrusio žmogaus balsu. Spektaklyje „Trys seserys“ Mašą, Olią ir Iriną taip pat vaidins panašaus amžiaus aktorės Rimantė Valiukaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Monika Bičiūnaitė. Pagrindiniams vaidmenims parinkti vidurinės kartos aktores buvo sąmoningas Y. Ross sprendimas.
„Šioje vietoje man gerokai įdomiau ne meluoti, bet pasižiūrėti, kaip situaciją priima žmogus su patirtimi. Kaip reaguoji, jei atsiranda meilė, kai tau 46-eri. Kaip svajoji atrasti antrą kvėpavimą, nori pakeisti darbą, ieškai prasmės. Kaip gyveni pažinęs vienišumą, baimę. Tai suteikia distancijos ir nuplauna lyriką, kurios pavojus yra šioje pjesėje“, – pasakoja režisierė.
Prie vidurio amžiaus krizės etikete paženklinto žmogaus gyvenimo etapo grįšime pokalbio pabaigoje. O kol kas bandau suvokti Y. Ross aiškinamą metodiką, kai aktorių prašoma ne sukurti personažus („kaip pagal Stanislavskį“), bet perteikti juos per savo asmenybę. To ji siekė statydama kritikų ir žiūrovų įvertintą „Mūsų klasę“, to nori ir iš „Trijų seserų“ aktorių. Toks kelias, režisierės žodžiais, yra kur kas pavojingesnis, nes aktoriui nebelieka už ko pasislėpti. Tačiau būtent tokiu sprendimu ji savaip „išlošė“ statydama A. Čechovo „Žuvėdrą“ Islandijoje. Šiame kūrinyje režisierei visada klausimų kėlė Ninos personažas. Pirmame veiksme savo gyvenimą pradeda jaunutė aktorė, o spektaklio pabaigoje ji – jau daug patyrusi moteris.
„Kiek žiūrėdavau pastatymų, man nesusivesdavo galai: jauna aktorė gali puikiai suvaidinti pirmą veiksmą, bet ne ketvirtą, ir atvirkščiai“, – sako Y. Ross. Jos spektaklio „Žuvėdra“ finale Treplevas vizijoje vėl pamato Niną – tik ne jaunutę aktorę, bet keliais dešimtmečiais vyresnę pasaulinę islandų teatro legendą Gudrun Gisladottir: „Kai tokia aktorė kalba, ką reiškia būti aktore, kiek teko nueiti, prarasti… Tai labai stipriai suskamba ir sugriauna visą patosą, nuplauna lyriką. Tada pamatai esmę, kurią ir norėjo pasakyti Čechovas.“
Čechovo pjesėse visi įvykiai vyksta kažkur už scenos. Scenoje, kaip jis sako, žmonės tik geria arbatą, o gyvenimai lūžta.
Tarp tūkstančių bandymų įžvelgti A. Čechovo kūrinių esmę būta įvairių pavyzdžių. Sovietmečiu dramaturgą Rusijoje net bandyta paversti revoliucijos šaukliu. 2006 m. „Kultūros baruose“ teatrologė Irena Aleksaitė rašė, kad sovietinės ideologijos dogmos A. Čechovą buvo pavertusios „vos ne revoliucijos šaukliu, „naujų sodų“ sodintoju ir net optimistu futuristu!“. Garsūs rusų režisieriai vėliau ėmė laužyti ledus, tačiau tai nebuvo lengva. Teatrologė mini 1967-aisiais Anatolijaus Efroso pastatytas „Tris seseris“: vos kelis kartus parodytas spektaklis buvo uždraustas, įžvelgus grėsmę rusų nacionalinei kultūrai.
Režisierė Y. Ross pastebi, kad A. Čechovas savo kūryba sąmoningai sulaužė to laikotarpio taisykles: „Man Čechovas – absoliučiai radikalus, avangardistas. Jis sąmoningai nekūrė pagal aristotelišką schemą, kurioje turi būti aiški kūrinio pradžia, pabaiga, kulminacija, katarsis, refleksija. Ne, Čechovo pjesėse visi įvykiai vyksta kažkur už scenos. Scenoje, kaip jis sako, žmonės tik geria arbatą, o gyvenimai lūžta.“
Raktas į vietos kontekstą
Jau įsibėgėjus pokalbiui, Y. Ross tarsteli, jog jai įdomu per A. Čechovą kalbėti apie mūsų laiką. Tai reiškia, kad bandymų spektaklyje „Trys seserys“ rekonstruoti XIX–XX a. pradžios Rusiją nebus. Kūrėjai įdomiau pažvelgti į čechoviškus siužetus per savo prizmę. Iš tokios sampratos, to „čia ir dabar“ užčiuopimo kaskart gimsta lokalus ir savitas spektaklio kontekstas.
Švedijoje statant „Dėdę Vanią“ lokalumą išreiškė prarastas aristokratijos identitetas. Vadinamieji seni pinigai, paveldėtas palikimas jaunajai kartai tampa galvosūkiu ar našta. Pavyzdžiui, Švedijoje dvarus paveldėjusios šeimos bando išgyventi juos paversdamos viešbučiais. Gana populiaru vykti savaitgalio praleisti į išsinuomotą dvarą su 20 kambarių. Vis dėlto tokį turtą išlaikyti nelengva. Tos pačios problemos, pasak Y. Ross, užkoduotos ir pjesėje „Dėdė Vania“. Jos personažus režisierė šiek tiek adaptavo, atsižvelgdama į švedišką kultūrą ir mąstymą.
Islandijoje statant „Žuvėdrą“ raktu tapo pačios režisierės šaknys, tiksliau, jų trūkumas. „Galima sakyti, esu žmogus be identiteto, vis labiau tolstu nuo savo šaknų ir tampu paukščiu keliauninku“, – šypteli Latvijoje ukrainietės ir lenko šeimoje gimusi, nuo paauglystės JAV gyvenusi menininkė. Statydama „Žuvėdrą“ ji pabandė pažvelgti į Islandiją užsienietės akimis. Kadangi pjesėje pagrindinė yra menininko tema, kartu su spektaklio komanda nagrinėjo, ką reiškia juo būti Islandijoje. Per pirmą repeticiją režisierę šokiravo aktoriai, prisipažinę, kad jiems gėda viešai pasakyti savo profesiją. Tas žodis turi svorio, atsakomybės, kurią jie bijo prisiimti. „Pradėjome diskutuoti, ką išties kalbėjo Čechovas, kas yra tikrasis menas, kas – radikalus, eksperimentinis, komercinis. Pabandėme atskleisti, kaip į meną ir menininką žvelgiama Islandijoje. Ir žiūrovai buvo mūsų pusėje. Buvo net keista matyti, kaip audringai jie priėmė spektaklį“, – pasakoja režisierė.
Statant spektaklį režisierei A. Čechovo tekstas kaskart tampa pagrindu, bazine medžiaga, nuo kurio žengiama interpretacijų keliu. Scenoje girdimas tekstas organiškai gimsta iš režisierės, aktorių pasiūlymų. Kartais po spektaklių pasigirsta klausimų, ar tai, kas ką tik buvo scenoje, yra A. Čechovas ar ne. Tačiau vienareikšmiškai į tą klausimą atsakyti neįmanoma, o turbūt ir nebūtina.
„Čechovas buvo gyvas dramaturgas, rašydavęs konkrečiam teatrui, konkrečiam aktoriui. Man atrodo, kad Čechovas pats kalba kiekvieno personažo lūpomis. Ar „Žuvėdroje“, ar „Dėdėje Vanioje“, ar „Trijose seseryse“ – visur skamba paties Čechovo balsas. Jis neša žinią, bando atkreipti dėmesį į mūsų visuomenės tamsiausias vietas“, – teigia Y. Ross.
Maskva kaip mitas
Spektaklio „Trys seserys“ anotacijoje paskelbti sceninės adaptacijos autoriai – Y. Ross ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius – leidžia numanyti, kad lietuviško „lokalumo“ bus ir naujausioje LNDT premjeroje. Nuojautą patvirtina ir fotografijos iš spektaklio kūrėjų viešnagės Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ batalione.
Y. Ross pasakoja, kad raktu į šį spektaklį tapo prieš kelerius metus Vilniuje matyta scena. Į restoraną sugužėjo būrys uniformuotų lenkų lakūnų, jiems į parankes buvo įsikibusios lietuvės merginos. Nors kompanija juokavo, buvo gerai nusiteikusi, režisierė pagalvojo, kad panašių vaizdų turbūt buvo galima išvysti prieš 80 metų. Statydama „Tris seseris“ ji nori pažvelgti į pakitusį, tarsi sušilusį kareivių ir civilių santykį. O kartu – ir į keistą dviprasmišką būseną, kai matydamas besitelkiančius tavo ir tavo šalies gynėjus pradedi jausti ne ramybę, bet nerimą.
„Lietuvos kariuomenės batalione lankėmės kelis kartus. Bendravome su lietuvių, amerikiečių, belgų, vokiečių kariais. Kartą vieną aktorę ištiko šis tas panašaus į panikos priepuolį. Bendraudavome linksmai, gražiai, pajuokaudami, bet karių skaičius, karinių priemonių kiekis daro įspūdį. Tačiau tai – faktas, tokiais laikais mes gyvename. Nieko negalime padaryti – tik reflektuoti“, – gūžteli pečiais Y. Ross.
Improvizuojant, bendraujant su aktoriais priartėta prie sumanymo „Trijų seserų“ herojus Prozorovus traktuoti kaip rusų karininko šeimą, likusią nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Juolab kad tokių atvejų realybėje būta toli gražu ne vieno. Įstrigusios svetimoje šalyje, tėvo netekusios seserys pjesės pabaigoje vis kartoja savo tikslą – „Į Maskvą, į Maskvą“. Tačiau pasiekti to mitu virtusio miesto nebeturi nei lėšų, nei jėgų. O ir pati išsvajotos kelionės kryptis šiandieniame politiniame kontekste skamba ypatingai.
„Lengviausia būtų spektaklyje Maskvą pakeisti Londonu ar Briuseliu. Bet man atrodo, kad pagal visą Čechovo logiką, jo impulsą tai negali būti tikras miestas. Tai turi būti mitas. Trys seserys turi omeny miestą vaiduoklį, kuriame užaugo ir kurio nebėra. Su politiškumu tai neturi nieko bendro. Prozorovų šeima – absoliučiai apolitiška. Jos tragedija yra nesuvokimas, kad Maskva, kurią ji mylėjo ir kurios ilgėjosi, jau nebeegzistuoja“, – sako Y. Ross.
Mes neturime laiko
Su apolitiškumo, nacionalizmo ir tolerancijos klausimais įvairiose šalyse dirbančiai režisierei tenka susidurti nuolat. Kartais kūryba net fatališkai užbėgama realiems įvykiams už akių ir išpranašaujama tai, kuo netrukus užpilami naujienų portalai ir laikraščių antraštės. Taip nutiko Švedijoje, statant Michailo Bulgakovo kūrinį „Šuns širdis“. Režisierės interpretacijoje bolševikai virto švedų ultradešiniųjų partija, o veiksmas nukėlė į ateitį po 20 metų. „Sugalvojome, kad tada pasaulyje galėtų kilti pabėgėlių problema, nors pradėjus statyti spektaklį apie tai dar nekalbėta. Likus gal savaitei iki premjeros iš tiesų kilo pabėgėlių krizė. Teko skubiai keisti spektaklio tekstą, išmesti visus „ateity“, nes viskas jau vyko čia ir dabar. Gyvenimas ir kūrinys absoliučiai sutapo“, – pasakoja pašnekovė.
Prozorovų šeima – absoliučiai apolitiška. Jos tragedija yra nesuvokimas, kad Maskva, kurią ji mylėjo ir kurios ilgėjosi, jau nebeegzistuoja.
Tačiau ir iki pabėgėlių krizės režisierei teko susidurti su vis radikalėjančiomis nacionalizmo, netolerancijos, taip pat homofobijos apraiškomis. 2010–2014 m. ėmusi dažniau lankytis Vengrijoje ji stebėjo, kaip radikaliai vos per kelerius metus pasikeitė ši šalis. Kaip neonaciai prie Vengrijos nacionalinio dramos teatro protestavo prieš tai, kad šio meno vadovas yra gėjus. Pastarajam su pareigomis netrukus teko atsisveikinti. Pati Y. Ross pernai dalyvavo mitinge prie Lenkijos parlamento Varšuvoje, kur statė Mikhailo Durnenkowo pjesę „Ežeras“: nutraukė pirmąją repeticiją ir su aktoriais dalyvavo protestuose prieš valdančiosios partijos politiką.
„Man turbūt pasisekė, kad paaukodama savo identitetą galiu sugerti tiek daug kultūrų ir žvelgti į pasaulį su didesne tolerancija“, – šypteli Y. Ross. Jos nuomone, būtent toks buvo ir A. Čechovo žvilgsnis į pasaulį, iš dalies nulemtas ir branginti kiekvieną akimirką pastūmėjusios ligos.
„Neseniai metus praleidau Amerikoje dėl liūdnos priežasties. Mano mama susirgo paskutinės stadijos vėžiu, ir aš nusprendžiau, kad noriu būti kartu. Kai esi šalia mirštančiojo, daugybė dalykų gyvenime labai aiškiai išsikristalizuoja. Matyt, tai buvo paskutinė mamos dovana man – kad aš daugiau suprasčiau. Ir Čechovas savo kūriniuose tyliai rėkia būtent apie tai. Ypač „Trijose seseryse“, kur kas puslapį skaičiuojamas laikas: liko valanda, liko pusvalandis, jau aštuonios, jau pirma… Čechovas labai aiškiai rodo, kad mes neturime laiko. Šioje vietoje esi vieną vienintelę sekundę. Tik nuo tavęs priklauso, ar sugebėsi ją pagauti.“
A. Čechovas, „Trys seserys“ (rež. Y. Ross), Lietuvos nacionalinis dramos teatras (Gedimino pr. 4, Vilnius), birželio 15-16 d.
