Klausimas „kodėl vanduo šlapias“ iš pirmo žvilgsnio atrodo gana keistas, nes būtent vanduo sušlapina viską aplinkui.
Tačiau jis nėra beprasmiškas: mokslininkai ilgą laiką negalėjo į jį atsakyti ir net ginčijosi, ar vanduo apskritai yra šlapias.
Pati „šlapio“ sąvoka paprastai reiškia mūsų pojūtį, kai liečiamės su vandeniu.
Tačiau odoje nėra receptorių, atsakingų už drėgmės pojūtį. Mes fiziškai nejaučiame, ar vanduo šlapias, ar ne. Bet kažkaip mes tai visgi pajaučiame. Kaip?
Kodėl vanduo mums atrodo šlapias?
Norėdami rasti atsakymą į šį klausimą, Lafboro (Didžioji Britanija) universiteto mokslininkai kartu su kompanija „Oxylane Research“ atliko eksperimentą, kuriame dalyvavo 13 savanorių vyrų.
Visi buvo veikiami skirtingos – 25, 30 ir 35 laipsnių – temperatūros vandens.
Tyrėjai vandeniu apipylė įvairias kūno vietas – plaukeliais apaugusią dilbio odą, beplaukės odos plotelį ir pirštų galiukus.
Kai kuriais atvejais dalyviams prieš pilant vandenį ant odos buvo užblokuoti nervai.
Visų dalyvių pasibaigus eksperimentui paprašyta nupasakoti, kaip stipriai jie jautė vandenį.
Kaip jau galima spėti, visais atvejais rezultatai buvo skirtingi.
Stipriausią drėgmės pojūtį savanoriai pajuto sąveikaudami su šaltesniu vandeniu.
Įdomiausia, kad plaukais padengta oda jautresnė drėgmei nei oda be plaukų.
Savanoriams mažiausius pojūčius sukėlė šiltas, beveik kūno temperatūros vanduo.
O užblokavus nervus vandens pojūtis visai dingo.
Remdamiesi gautais rezultatais mokslininkai padarė išvadą, kad „šlapio“ vandens pojūtis iš tikrųjų yra dviejų pojūčių – temperatūros ir tekstūros – derinys.
Vandens temperatūra dažniausiai skiriasi nuo odos – jis vėsesnis.
Kai smegenys gauna informaciją apie temperatūrą ir tekstūrą, jos iš karto supranta, kad oda liečiasi su vandeniu. Be to, taip nutinka tik todėl, kad žmogus jau turi žinių, kokius pojūčius sukelia vanduo.
Kaip sako mokslininkai, mūsų drėgmės supratimas yra „suvokimo iliuzija“, pagrįsta esama informacija.
Tai, kaip jaučiamės būdami šlapi, atitinka tai, ką manome turintys jausti pagal vandens temperatūros skirtumą ir jo tekstūrą.
Gyvūnai, pavyzdžiui vandens nemėgstančios katės, šlapumą jaučia taip pat.
Tačiau jei vandens temperatūra sutampa su odos, galime jo ir nejausti. Pavyzdžiui, jei šilto vandens lašas patenka ant odos, žmogus gali to visai nepastebėti. Nebent lašas sukelia prisilietimo pojūtį.
Ar vanduo tikrai šlapias?
Kasdieniame gyvenime naudojame sąvokas „drėgnas“ arba „šlapias“ kaip vandens kiekio fiziniuose kūnuose ir aplinkoje rodiklį. Pavyzdžiui, sakydami, kad po skalbimo daiktai šlapi, turime omenyje, kad juose yra vandens. Šiuo požiūriu galime teigti, kad visi skysčiai, įskaitant vandenį, yra tikrai šlapi.
Tačiau mokslininkai diskutuoja, ar vanduo šlapias, ar drėgnas.
Fizikos mokslo požiūriu, drėgmė apibrėžiama kaip skysčio gebėjimas palaikyti kontaktą su kietu paviršiumi.
Tai reiškia, kad pats vanduo nėra šlapias.
Tačiau dėl savo gebėjimo palaikyti kontaktą, pavyzdžiui, su oda, jis suteikia mums anksčiau aprašytus drėgnumo pojūčius. Taigi, jei laikysimės filosofinio požiūrio, galime teigti, kad vanduo yra ir šlapias, ir kartu ne šlapias.
Šiek tiek fizikos
Vanduo – labiausiai paplitęs cheminis junginys pasaulyje. Žemės vandeninis apvalkalas – hidrosfera – sudaro 71 proc. planetos paviršiaus. Vanduo yra daugelio medžiagų tirpiklis. Žmogaus kūną sudaro apie 70 proc. vandens. Dauguma medžiagų šildomos plečiasi, o šaldomos traukiasi. Tačiau vanduo „elgiasi“ kitaip – šaldomas plečiasi.
Ir šio gyvybę užtikrinančio skysčio savybių sąrašą galima tęsti labai ilgai.
Jei kalbėtume apie sąvoką, kurią naudojame kasdieniame gyvenime, vanduo yra šlapias dėl kelių savybių vienu metu. Pavyzdžiui, jis gali prilipti prie įvairių paviršių dėl traukos jėgos tarp skirtingų medžiagų molekulių. Kitaip tariant, vanduo sąveikauja su paviršiaus, ant kurio patenka, molekulėmis.
Vanduo, kaip ir visi skysčiai, gali pasklisti, išsilieti, sugebėdamas prasiskverbti ir užpildyti medžiagų poras ir mikroįtrūkimus.
Tuo pačiu metu vanduo keičia paviršių tekstūrą ir temperatūrą, dėl to jie, mūsų supratimu, tampa šlapi ar drėgni.
Vanduo taip pat turi stiprų paviršiaus įtempimą – dėl jo viršutinis sluoksnis elgiasi kaip elastinga plėvelė. Dėl to susiformuoja lašai, o kai kurie vabzdžiai gali vandeniu net vaikščioti.
Beje, sukibimo ir paviršiaus įtempimo derinys leidžia vandeniui kilti plonais vamzdeliais ar, pavyzdžiui, popieriaus poromis.
