„Gyvename totalinės knygos devalvacijos laikais“, – konstatuoja filosofas panevėžietis dr. Marius Markuckas.
Jo žodžiai skamba kaip diagnozė laikui: auga knygų neskaitanti karta.
Panevėžyje – beveik 90 tūkst. gyventojų, tačiau mieste veikiančios bibliotekos kartu sudėjus turi vos per 20 tūkst. reguliarių skaitytojų.
Įvertinus, kad nemaža jų dalis knygas keičiasi ir apskrities G. Petkevičaitės-Bitės, ir Panevėžio Elenos Mezginaitės bibliotekose, darytina išvada, jog jose lankosi tik kas 5-as panevėžietis.
O maždaug ketvirtadalis šalies gyventojų per metus nėra skaitę nė vienos knygos – nei spausdintos, nei skaitmeninės, nei įgarsintos.
Kaimynai skaito daugiau
Kultūros ministerijos užsakymu pernai atlikto tyrimo apie Lietuvos gyventojų skaitymo įpročius duomenimis, beveik ketvirtadalis, net 23,2 proc., apklaustųjų per metus nebuvo perskaitę nė vienos knygos.
Dažniausiai tai vyrai, gyvenantys ne didmiesčiuose ir vyresni nei 65-erių metų.
Bent vieną knygą – spausdintą, skaitmenintą ar įgarsintą – per metus buvo perskaitę 77 proc. respondentų. Dažniausiai tai moterys, 25–44 metų bei aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys.
Per metus Lietuvos gyventojai perskaito vidutiniškai 9,5 spausdintos knygos, 4,5 knygos skaitmeniniu rašytiniu formatu bei 5,3 įgarsintos knygos. Moterys perskaitė kone dvigubai daugiau spausdintų knygų (11,4) nei vyrai (6,4).
Ketvirtadalis dalyvavusiųjų tyrime turėjo vaikų iki 18 metų. Iš jų 44 apklaustųjų savo vaikui skaitė kasdien ar keliskart per savaitę, tačiau net 14 proc. į tyrimą patekusių tėvų pripažino niekada neskaitę savo vaikui arba tą yra darę rečiau nei kartą per mėnesį.
Pagal knygų skaitomumą Lietuva turėtų raudonuoti iš gėdos net prieš savo kaimynes.
„Eurostat“ duomenys rodo, kad vos 52,4 proc. lietuvių per metus perskaitė bent vieną knygą, o ES vidurkis siekia 52,8 proc., Estijoje – net 70,7 proc.
Rekordas – daugiau nei 200 knygų per metus
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vadovė Janina Janickienė pamena, kai 2006-aisiais įstaiga persikėlė į dabartines patalpas Respublikos gatvėje, prie registratūros nutįsdavo skaitytojų eilės, o per dieną būdavo išduodama rekordinis skaičius – 1000 knygų.
Dabar šioje bibliotekoje skaitytojai per dieną pasiima po 200–300 knygų.
„Mes ne išimtis. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir mūsų bibliotekoje skaitytojų mažėja“, – sako J. Janickienė.
G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka skaičiuoja turinti apie 14 tūkst. reguliarių skaitytojų.
Dalis jų yra ir E. Mezginaitės bibliotekos klientai.
„Naujų knygų bibliotekos gauna ne tiek daug. Jei matome, kad pas kolegas eilė trumpesnė, rekomenduojame apsilankyti pas juos“, – sako J. Janickienė.
Anot jos, aktyviausi skaitytojai išlieka moksleiviai, kuriems tenka skaityti privalomą literatūrą. Studentų, teigia vedėja, beveik nebeliko, o antroji pagal gausumą – vyresnių nei 40-ies grupė.
Šioje bibliotekoje vienam skaitytojui tenka vidutiniškai 10 perskaitytų knygų.
Absoliutus skaitomumo rekordas priklauso 96-erių aktyviam senjorui. Šis panevėžietis pernai perskaitė 224 knygas.
Kuo vyresni, tuo aktyvesni
Nors dar ne drastiškai, tačiau skaitytojų skaičius mažėja – pripažįsta Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Leokadija Vaitiekaitienė.
Ši biblioteka, turinti net aštuonis padalinius visame mieste, per metus sulaukia apie 155 tūkstančių lankytojų. Tačiau reguliarių knygų skaitytojų – tų, kurie aktyviai keičia leidinius – likę maždaug 10 tūkstančių.
„Mažiausiai skaito 16–30 metų panevėžiečiai, o aktyviausi mūsų skaitytojai – vyresni nei 50 metų, – sako L. Vaitiekaitienė. – Vaikai sudaro apie 37 proc. mūsų bibliotekos lankytojų, keičiančių knygas.“
Per metus bibliotekos fondai išduoda apie 222 tūkstančius leidinių, tad vienam skaitytojui tenka vidutiniškai 20 knygų per metus.
Daugėja komercijos
L. Vaitiekaitienės nuomone, priežastys, kodėl skaitytojų gretos retėja, kompleksiškos: augantis gyvenimo tempas, itin didelis informacijos gavimo kanalų pasirinkimas, didelis užimtumas, ypač mokyklinio amžiaus vaikų.
„Be to, populiarėja elektroninės ir audioknygos, dėl to tradicinė knyga praranda dalį auditorijos“, – pažymi pašnekovė.
Anot jos, keičiasi ir leidybos rinka.
„Šiandien knygas rašo ir tie, kas nėra skaitę knygos. Taigi esame knygos makulatūrizacijos proceso liudininkai.“
Dr. M. Markuckas
Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kasmet išleidžia informacinius leidinius apie naujas knygas, pagal kuriuos formuojami bibliotekų fondai.
„2023 metais tokių leidinių buvo 100, pernai – tik 52. Tai atspindi ir bendrą leidybos mastų mažėjimą“, – komentuoja L. Vaitiekaitienė.
Jos teigimu, knygų turinys vis labiau komercializuojamas – daugėja pramoginės literatūros, o rimtos knygos tampa retenybe: „Skaitytojams, kurie ieško gilesnės literatūros, naujovių pasiūlyti galime vis mažiau.“
Storos, sunkios ir brangios
Bibliotekos atstovė pastebi ir kitą tendenciją – knygos tampa fiziškai didesnės: storesnės, sunkesnės.
„800 puslapių knyga – ne kiekvienam patraukli. Galbūt leidyklos tokiu būdu bando pateisinti augančias kainas?“ – svarsto L. Vaitiekaitienė.
Brangstančios knygos bibliotekoms darosi vis sunkiau įperkamos.
Kultūros ministerija Panevėžio Elenos Mezginaitės viešajai bibliotekai pernai skyrė 35,8 tūkst. eurų naujiems leidiniams įsigyti, o tai 2,8 tūkst. eurų daugiau nei 2023 m. Už šias lėšas nupirktos 2508 naujos knygos, arba 91 leidiniu daugiau nei užpernai.
Visgi šiemet finansavimas sumažintas – 35,1 tūkst. eurų, nors knygos ir toliau brangsta. Iš Panevėžio savivaldybės biudžeto biblioteka papildomai įsigijo 296 knygas už 4000 eurų.
„Tiek, kiek per metus nuperkame naujų knygų, yra labai labai mažai, turint omenyje, kad jas tenka padalinti visiems aštuoniems mūsų padaliniams. Fondai atsinaujina lėtai, o skaitytojai pageidauja naujų knygų“, – sako L. Vaitiekaitienė.
Anot jos, biblioteka kiek įmanoma stengiasi priartinti knygą prie skaitytojo. Įrengti knygomatai leidžia skaitytojams pasiimti ir grąžinti leidinius jiems patogiu metu – net ir ne darbo valandomis.
„Stengiamės išnaudoti visas galimybes, kad knyga būtų kuo arčiau žmogaus, bet turime, ką turime“, – apibendrina L. Vaitiekaitienė.
Neskaitymo pasekmės
Žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas irgi atkreipia dėmesį į prastėjančią skaitymo situaciją Lietuvoje – mažėja knygų pardavimai, nyksta mokinių susidomėjimas literatūra.
„Panevėžyje užsukau į knygyną. Pusė jo jau atiduota kanceliarinėms prekėm, o pardavėja pasakojo, kad skaitytojų srautas tiesiog akyse mažėja. Bibliotekoje – trys parodos, plačiai išvystyta kultūrinė veikla, bet irgi niekas žodžių į vatą nebevynioja: skaitytojų sumažėjo gal net kartais“, – pasakoja G. Sarafinas.
Jo nuomone, tokią tendenciją lemia dvi esminės priežastys: šeimos ir mokyklos vaidmuo.
„Jei tėvai neskaito, jei namuose trys knygos ir nėra skaitymo kultūros, natūralu, kad vaikas neįpras skaityti. Ypač svarbūs pirmieji penkeri metai – jei tuo metu skaitoma reguliariai, tai palieka labai stiprų pėdsaką“, – sako G. Sarafinas.
Menką knygų skaitymą, anot pašnekovo, vėliau atspindi ir mokinių akademinių pasiekimų rezultatai. Ir ne tik lietuvių kalbos bei literatūros.
„Daug vaikų netgi neišmoksta gerai skaityti. O kai gerai neperskaito matematikos ar kitų disciplinų užduoties, gerai jos ir neatliks. Jei užduoties sakinys sudėtinis, ilgesnis, jie perskaito pirmą jo dalį, o trečios nebe, ir eina tolyn“, – teigia redaktorius.
Mokyklos misija
Po šalies mokyklas dažnai važinėjantis G. Sarafinas sako iš mokytojų ir bibliotekininkų vis dažniau girdintis, kad vaikai į bibliotekas dažniausiai užsuka tik pasiimti vadovėlių ar naudotis kompiuteriais.
Aktyviai skaito vos apie 15 proc. mokinių ir tokių aistringų skaitytojų, pasak jo, mažėja.
Redaktoriaus nuomone, skaitymo kultūra daug priklauso ir nuo pačios mokyklos požiūrio, ir nebūtinai jos vadovo. Dažnai užtenka vieno degančio žmogaus – mokytojo, kurio misija yra skatinti vaikus skaityti.
G. Sarafinas įsitikinęs: lituanistai žino daugybę būdų, kaip mokinius paskatinti skaityti, bet arba jų netaiko, arba tiesiog nespėja.
Vis dėlto pašnekovas sako matantis ir pozityvių pavyzdžių.
„Mano paties sūnus baigė 8 klasę. Nuostabu buvo stebėti, kaip lituanistė skatino skaityti. Per trimestrą reikėjo perskaityti 600 puslapių, per mokslo metus – 1800. Ir dar parašyti perskaitytos knygos anotaciją. Už tai gaudavo dešimtuką“, – pasakoja redaktorius.
Anot jo, ir Panevėžyje yra mokyklų, aktyviai propaguojančių skaitymo kultūrą.
„K. Paltaroko gimnazija, „Vyturio“ progimnazija sugalvoja įvairių skaityti skatinančių projektų. Pastarojoje net vyksta skaitymo konkursai per pertraukas. Jei viena mokykla tai daro, kodėl jos pavyzdys negalėtų išsiplėsti miesto ar net visos šalies mastu? Jei pradėtume dabar, po metų ar dvejų jau matytume rezultatą. O jei tik toliau dejuosime – beliks aikčioti, kaip mokiniai neskaito, ir liūdėti dėl pasekmių“, – įsitikinęs G. Sarafinas.
Knygos nuvertėja
Filosofo, humanitarinių mokslų daktaro, Vytauto Didžiojo universiteto mokslininko panevėžiečio Mariaus Markucko teigimu, jo požiūris į knygą kaip reiškinį yra dvejopas.
„Tai neabejotinai vienas didžiausių žmonijos dvasinių stebuklų, o geros knygos iš tiesų keičia žmonių gyvenimus. Nors gyvename totalinės knygos devalvacijos laikais. Mano akimis žiūrint, tūkstantyje išleidžiamų knygų yra vos viena kita verta dėmesio“, – sako filosofas.
Jo nuomone, reikia pripažinti, jog sumažėjus knygų gamybos sąnaudoms, atpigo ir jų turinys.
„Šiandien knygas rašo ir tie, kas nėra skaitę knygos. Taigi esame knygos makulatūrizacijos proceso liudininkai. Vykstant šiam procesui nyksta ribos ir tarp medijų formų. Koks skirtumas, ar žiūrėti prastą televizijos laidą (ar, kaip dabar populiaru, kokią nors tinklalaidę), ar skaityti prastą knygą, jei ten ir ten produkuojamas ir atkartojamas tas pats ideologinis šlamštas? Prastą knygą skaityti netgi dar prasčiau, tiesiog sugaišti daugiau laiko niekams ir dvasiniam nuodijimuisi“, – pažymi M. Markuckas.
Vis dėlto filosofas išlieka knygos idealistas: „kaip žmogus, kuriam knyga yra kasdieninis darbo įrankis, visada sakau: kančia tikrai nėra beprasmė ir ieškoti visgi verta, kad pamatytum pasaulį kitaip – arba, pusiau juokais, pusiau rimtai tariant, statinėje deguto rastum medaus šaukštą. Gera knyga būtent tai ir yra“.
