Ir ką iš tiesų galvoja mokslas apie populiariuosius Mėnulio kalendorius ir „mistiškas“ pilnaties galias.
Ir ką iš tiesų galvoja mokslas apie populiariuosius Mėnulio kalendorius ir „mistiškas“ pilnaties galias.Turbūt daugelio namuose dar atsirastų Mėnulio kalendorius, pagal kurį visą pavasarį ir vasarą tikrinotės, kada kurią kultūrą sėti arba kada imti derlių.
Tačiau su Mėnuliu „konsultuojasi“ ne tik daržininkai mėgėjai – jo fazes daugiau ar mažiau sekame visi. Pilnatis? Baiminamės, kad prastai miegosime, dažniau skaudės galva, tabaluos širdis, o aplinkiniai bus jautresni nei paprastai. Delčia? Jokiu būdu nebus galima kirptis plaukų.
Bet kiek iš tikrųjų tame yra tiesos? Ir ką mokslininkai mano apie nakties šviesulio įtaką gyviems organizmams.
Kuo čia dėtas Otelas
Ogi tuo, kad, pasmaugęs Dezdemoną, pareiškė: aš nekaltas – Mėnulio čia kaltė.
„Tai liudija, kad mėnuo pasiklydo.
Ir, pernelyg prie žemės priartėjęs,
Iš proto veda žmones.“
(Vertė A. Churginas)
Pasirodo, dar 1604-aisiais sukurtoje tragedijoje V. Šekspyras dalijosi ir anuomet vyravusia nuomone, kad pilnatis pražūtingai veikia psichika.
Mokslas, aišku, visomis išgalėmis stengėsi su panašiais prietarais kovoti ir kartais net persistengdavo.
G. Galilėjus atkakliai tvirtino, kad Mėnulis potvynių Žemėje niekaip negali kelti. Kai paaiškėjo, kad jis klydo, savotiškai reabilituoti buvo ir kiti su Mėnuliu susiję prietarai, įskaitant poveikį psichikai. Juk jeigu jis sugeba prisitraukti jūros vandenis, tai turi traukti ir žmogaus kūne esančius skysčius – matyt, tiesiai į galvą.
XVIII–XIX amžiuose geras gydytojas, skirdamas vaistus, įspėdavo vartoti juos susiderinus su Mėnulio fazėmis. Nes tais laikais niekas neabejojo, kad pilnėjantis Mėnulis pripildo mus jėgų, dylantis – priešingai, jas išsunkia, o operacijas neva geriausia atlikti tik per delčią.
Tai gal sekti Mėnuliu nėra jau taip kvaila?
Kai jis atsirado, Žemėje nė gyvybės nebuvo. Visa, kas gyva, jau milijardus metų egzistuoja po dangumi, kuriame šviečia Mėnulis, ir kitokio gyvenimo nepažįsta.
Tiesa, kadaise jis buvo arčiau, taigi potvyniai buvo aukštesni, mėnesienos naktys – daug šviesesnės, bet vis tiek esame susieti vienas su kitu.
Sodas auga visiškoje tamsoje
Ar tikrai yra prasmė žvalgytis į Mėnulio kalendorių per sodininkavimo ir daržininkavimo sezoną? Tai klausimas, į kurį kiekvienas turi savo atsakymą. Ir mokslininkai – taip pat.
Konkrečiai biologai siūlo Mėnulį vertinti kaip dar vieną šviesos šaltinį.
Jų tikinimu, šviesą augalai tikrai mato – turi tam reikalingus fotoreceptorius. Taigi giedra naktis su mėnesiena jiems nėra tamsi.
Kam toks „regėjimas“ augalams reikalingas, suprasti nesunku: šviesa daro įtaką jų augimo procesams. Tik galbūt ne taip, kaip pagalvotume.
Visiškoje tamsoje gėlės ar krūmokšnio augimas paspartėja. Bet vos jie pajunta šviesą, augimas ima lėtėti. Vadinasi, ryškiai plieskiant pilnačiai daigai auga lėčiau nei per jaunatį.
Su piktžolėmis – viskas atvirkščiai. Daugumos jų sėklos sudygsta tik tada, jei gauna bent truputėlį šviesos. Todėl ir dengiame žemę tankiu tamsiu audiniu, kai norime, kad ten nebeaugtų piktžolės.
Bet jeigu, tarkime, kurmis, rausdamas žemę, išverčia į paviršių nors vieną piktžolės sėklytę, Mėnulio šviesos naktį visiškai užteks, kad ši prasikaltų.
Pasak biologų, tamsoje nušvitęs Mėnulis augalus tarsi pažadina – pertraukia naktį ir, vaizdžiai tariant, sutrikdo ramų jų miegą. Kokios to būna pasekmės, priklauso nuo paties augalo ypatybių.
Tie augalai, kuriems žydėti reikalingas ilgas šviesusis paros metas (pavyzdžiui, koks būna birželį), pražysta greičiau – mėnesienos šviesa jiems tampa signalu, kad jau laikas. Bet kiti augalai, žydintys trumpuoju šviesiojo paros meto laikotarpiu, tuo nebūna patenkinti: jiems naktimis būtina gerai „išsimiegoti“. Tokioms kultūroms ryški mėnesiena žydėjimą atitolina.
Kodėl saulėgrąžoms Mėnulis „nešviečia“
Visi žinome, kaip saulėgrąžos reaguoja į saulę – kur keliauja ji, ten sukasi ir augalo žiedas.
Bet į Mėnulio šviesą saulėgrąžos nereaguoja. Ir tam yra svarbi priežastis.
Rytą saulėgrąžų žiedai ima suktis iš rytų į vakarus, bet per naktį turi spėti grįžti į vietą, kad saulei pakilus vėl pradėtų savo kelionę. Saulė per dieną įkaitina saulėgrąžų žiedus, dėl to geriau bręsta žiedadulkės, pasklinda kvapiosios medžiagos ir išsiskiria daugiau nektaro, traukiančio dieninius vabzdžius.
Mėnesienai nepakanka galios saulėgrąžų žiedynams įkaitinti, naktiniai vabzdžiai jų nelanko, tai reaguoti į Mėnulio šviesą prasmės nėra.
O kai užsimezga sėklos, saulėgrąžos liaunasi sukiotis ir į saulę.
Ar yra naudos iš kalendorių?
Kad mėnesiena veikia augalus – ir dar kaip, anot biologų, yra faktas: ne pseudomokslas, ne astrologija – gryna fizika.
Bet būtina pabrėžti, kad jiems svarbi būtent šviesa. Netgi Mėnulio puselė, jeigu tik kybo gana aukštai danguje ir šviečia ryškiai, augalams yra naudinga.
Tačiau apniukusiu oru Mėnulio augalams tarsi nėra. Per debesis jie Mėnulio nemato ir nejaučia, šis nedaro jiems jokios gravitacinės ar kitokios įtakos.
Todėl, bent jau mokslininkų požiūriu, specialūs kalendoriai daržininkams pasižymi labiau placebo efektu. Manydami, kad šiandien – fantastiškai gera diena sėti morkas, mes šio darbo imamės užtikrintai nė neabejodami būsimu geru derliumi. Taigi nesąmoningai kruopščiau paruošiame žemę ir rezultatas iš tiesų būna geresnis.
Ir priešingai: jeigu sodo darbų tenka imtis pagal nepalankią dieną kalendoriuje – galbūt dėl to, kad vienintelę ją turime laisvą, – tai ir nusiteikimas būna ne tas, ir požiūris neoptimistiškas („kas užaugs, tas užaugs“).
Mokslininkai labiau linkę manyti, kad sėjos, sodinimo ir derliaus nuėmimo laikui daugiausia įtakos turi visgi orai – ar diena saulėta, ar apniukusi. O nei sausros, nei liūtys, perkūnijos ar šalnos su Mėnulio fazėmis niekaip nesusijusios.
Gal ir ne mistinės, bet vis dėlto galios
Vis dėlto mes esame savotiškai užprogramuoti sekti Mėnulio procesais. Tą būtų galima pasakyti apie mums svarbius cirkadinius (paros) ritmus, ir apie tai, kad senosios civilizacijos naudojo Mėnulio kalendorius – tik vėliau buvo pereita prie Saulės. Skaičiuoti dienas pagal pastarąjį lengviau, tačiau gyvenimo ritmą Mėnulio kalendorius atspindi tiksliau.
Nors Mėnulio šviesa veikia visas gyvas būtybes, gravitacija – irgi, jokių mistinių galių ji greičiausiai neturi. Tik kai kurie fizikai mano, jog kažkas tokio iš Mėnulio vis dėlto sklinda. Uždaruose seminaruose aptarinėjama galimybė, kad Mėnulis fokusuoja tam tikrus „šaltųjų neutrinų“ srautus, o šie veikia dirvožemį taip, kad jame atsiranda naujų cheminių elementų. Pavyzdžiui, augalams labai naudingo kalio.
Aišku, tokios idėjos labiau dera alchemijai. Bet mokslo keliai vingiuoti: tai, kas kadaise atrodė erezija, ilgainiui gali pasirodyti esant tiesa. Kaip kad kalbėjimasis su augalais, padedantis jiems geriau augti.
Tad jeigu jums nesinori liautis sekti Mėnulio kalendoriumi, tai ir nesiliaukite.
Naudinga žinoti
Iš kur atsirado sėjos kalendoriai?
Mėnulio, arba kitaip sėjos, kalendorių istorija, manoma, prasidėjo 1924-aisiais, kai grupė ūkininkų, susirūpinusių žemės ūkio ateitimi, kreipėsi į Rudolfą Štainerį – pagarsėjusį austrų mokslininką, filosofą, okultistą ir ezoteriką. Šis parengė paskaitų ciklą apie biodinaminį ūkininkavimą – alternatyvaus žemės ūkio formą, labai panašią į ekologinę žemdirbystę, tačiau paremtą įvairiomis ezoterinėmis idėjomis, ir greičiausiai tapo pirmuoju žmogumi, sudariusiu Mėnulio kalendorių užsiimantiems augalininkyste.
Vėliau, 1952-aisiais, britė Marija Tun pastebėjo, kad kelių dienų skirtumu pasėti ridikėliai auga nevienodai. Ir suintriguota ėmėsi tyrinėti šį fenomeną. Po ilgų stebėjimų, kaip augalų augimą ir vystymąsi veikia jaunatis, pilnatis ir kitos Mėnulio fazės, viskas baigėsi tuo, kad britai pradėjo sodininkauti pagal M. Tun kasmet leidžiamus astronominius sėjos kalendorius su palankiausiomis tokiems darbams dienomis.
Mėnulio mėnuo trunka 29,5 dienas (709 valandas ir 44 minutes). Per tą laiką Mėnulis pereina 4 fazes: jaunaties, priešpilnio, pilnaties ir delčios.
Mėnulio ciklas prasideda nuo jaunaties fazės ir tradiciškai – nuo pirmojo jauno Mėnulio pasirodymo besileidžiančios saulės spinduliuos. Todėl kalendorinį Mėnulio mėnesį gali sudaryti ir 29, ir 30 dienų.
Sėjos kalendoriuose pateikiamos rekomendacijos tradiciškai remiasi dviem pagrindiniais Mėnulio ciklais – pilnėjimo ir dilimo. Laikoma, kad Mėnuliui pilnėjant augalų sultys juda iš šaknų į lapus ir vaisius, ir piką pasiekia per pilnatį. Paskui, Mėnuliui pradėjus dilti, sultys pasuka link šaknų.
Taip pat tikima, kad Mėnulio fazės daro poveikį augalų augimui. Pavyzdžiui, per pilnatį (taip pat 2–3 paras prieš ir po jos) Mėnulis giedromis naktimis taip ryškiai šviečia, kad fotosintezė nenutrūksta. Dėl to antrąjį ir trečiąjį ciklo ketvirtį antžeminė augalų dalis vystosi intensyviau nei pirmą ir ketvirtą.
Per jaunatį ir pilnatį Mėnulio kalendoriai rekomenduoja augalų neliesti (išskyrus, kai reikia imti derlių).
Mėnulis skrieja ištęsta, elipsine orbita. Taške, kuriame jis atsiduria arčiausiai Žemės – perigėjuje – mus skiria apie 360 000 km, toliausiame taške – apogėjuje – apie 405 000 km. Dėl to keičiasi ir Mėnulio įtaka Žemės magnetiniam laukui. Perigėjo ir apogėjo dienos laikomos stresinėmis augalams, todėl patyrę sodininkai tuo metu nerekomenduoja sėti jokių kultūrų.
