„Žmonės bijo senėjimo. Senėjimą pakeitė amžėjimas“, – viešėdama Panevėžyje tvirtino rašytoja Eva Tombak.
Atvyko ji pristatyti, kaip pati teigė, amžėjimo vadovo pradedantiesiems.
Tai naujausia jos knyga „Popietės laikas“.
Vietos senukams yra!
Daili, linksma, energinga garbanė E. Tombak susirinkusiems prisipažino: prieš porą metų, būdama 64-erių, gavo pensininko pažymėjimą. Šis gaunančiojo senatvės pensiją dokumentas ir paskatino ją pabandyti kritiškai pažvelgti į visuomenėje paplitusį jaunystės kultą.
„2050-aisiais kas šeštas pasaulio gyventojas bus 65-erių ir vyresnis. Ar ir tuomet sakysime, kad pasaulyje nėra vietos senukams?“ – klausia rašytoja.
„Susirūpinti reikėtų tiems, kas jaučiasi tokių pat metų, kiek jiems iš tiesų yra.“
E. Tombak
Atėjus jos popietės laikui – taip E. Tombak įvardija metą, kai pradėjo gauti pensiją, – knygų autorė teigia prisiminusi legendinės grupės „The Beatles“ dainą „Kai būsiu 64-erių“. Ją dar paauglystėje Polas Makartnis parašė tėčiui, kai šiam suėjo 64-eri.
E. Tombak teigė perskaičiusi ne taip seniai atlikėjo duotą interviu apie tą kūrinį. Jame P. Makartnis prisipažino, kad jei ir vėl rašytų tokią ar panašią dainą, ji skambėtų „Kai man bus 94-eri“.
Toks senatvės atitolinimas, prisipažįsta E. Tombak, sukėlė nemažai minčių.
„Išties, jaunam žmogui atrodo, kad senatvė prasideda nuo 40-ies, na galbūt – nuo 50-ies metų. Tačiau ir atėjus 50-mečiui, 60-mečiui, o ir dar vyresniam amžiui argi jaučiamės seni?“ – klausė rašytoja.
Ji teigė, jog pakanka atlikti patį paprasčiausia tyrimą, padedantį tai nustatyti. Reiktų užsimerkti ir pabandyti atsakyti į klausimą, kokio amžiaus jaučiamasi.
„Atlikdami šį tyrimą žmonės paprastai sau duoda mažiau metų nei įrašyta pase“, – patikino E. Tombak. Ir taip jaustis, pasak jos, – ypač gerai.
„Susirūpinti reiktų tiems, kas jaučiasi tokių pat metų, kiek jiems iš tiesų yra“, – mano rašytoja.
Kada tampama realistais
Štai psichoterapeutas Karlas Jungas, kaip teigia E. Tombak, žmogaus amžiaus tarpsnius lygino su Saulės judėjimu. Tad amžiaus viduriui, o jis sutampa su aukščiausiai pakilusia saule, K. Jungas priskyrė 34–56 gyvenimo metus.
„Tokio amžiaus žmonės jaučiasi gyvenimo šeimininkais, tiki, kad viskas įmanoma“, – pakomentavo E. Tombak.
O štai nuo 57-erių begalinių galimybių jausmas esą ima sklaidytis ir mes tampame realistais.
Rašytoja teigė suradusi nemažai skirtingų teiginių, nuo kada žmonės ima senti. Pagal vienus jų, senstame jau nuo pastojimo, pagal kitus – nuo gimimo. Dar kiti sako, kad nuo tada, kai veide atsiranda pirmosios raukšlės.
„Mūsiškė „Sodra“ senatvės amžių pripažįsta nuo 65-erių“, – sako E. Tombak, priminusi, jog medicinos tėvas Hipokratas savo laiku tvirtino, jog senstama nuo 42-ejų, šiuolaikiniai gerontologai senatvės pradžia laiko 75-uosius gyvenimo metus, o juvenologai tvirtina, kad žmonės nesensta niekada.
Didžiausias amžiaus baubas, neneigia rašytoja, tai senatvinė silpnaprotystė. Dar filosofas Ciceronas mokydavęs, kaip nuo jos gintis – aktyviu gyvenimo būdu ir ypač protine veikla.
E. Tombak sako pati domėjusis mokslinio darbo, kuriame tirtos 700 ilgą gyvenimą nugyvenusių moterų vienuolių smegenys, rezultatais.
Šis tyrimas buvo atliktas jau po vienuolių mirties.
Mokslininkus labiausiai nustebino tai, kad dalies vienuolių smegenys buvo pažeistos Alcheimerio ligos, tačiau silpnaprotystė taip ir nepasireiškė – mirė jos būdamos šviesaus proto.
Tiriant paaiškėjo, kad būtent šios vienuolės iki pat mirties reiškėsi kaip itin kūrybingos, jos nuolat lavinosi, jų mąstymas buvo itin pozityvus, o tai ir neleido reikštis ligai.
Prasminga veikla – nebūtinai darbas
Domėdamasi, kaip per gyvenimą išlaikyti skvarbų protą bei lėčiau senti, rašytoja teigia išsiaiškinusi, kad nutraukus prasmingą veiklą didėja rizika susirgti silpnaprotyste.
Prasminga veikla, anot E. Tombak, toli gražu ne vien darbas, už kurį mokami pinigai.
„Manyčiau, tai tokia veikla, apie kurią pagalvojus norisi keltis iš lovos“, – sako rašytoja.
Gyvybingumo, žvalumo žmogui taip pat suteikia vadinamoji mažoji bendruomenė – artimieji bei bičiuliai.
Nesusenti padeda ir nepersivalgymas – kai nuo stalo pakylama anksčiau, nei pajunti, kad esi sotus. E. Tombak surinktais duomenimis, daugiau tikimybės susirgti silpnaprotyste turi tos moterys, kurių liemens apimtis didesnė nei 85 centimetrai, ir vyrai, kurių liemens matmuo viršija 90 centimetrų.
Pasak jos, Japonijoje, kurioje dauguma gyventojų liekni, vykdomos svorio mažinimo programos, o jas, valstybės nurodymu, pirmuoju etapu apmoka darbdaviai. Tose programose dalyvauja apkūnesni 40–74 metų žmonės. Jei už darbdavio pinigus antsvorio atsikratyti nepavyksta, programą tenka lankyti ir toliau, bet jau už savo pinigus.
Ieškodama, kiek silpnaprotystei turi įtakos seksualinis gyvenimas, E. Tombak teigia vienareikšmio atsakymo neradusi. Vieni autoriai teigia, kad seksualiai aktyviems žmonėms rečiau pasireiškia demencija, kiti tvirtina priešingai, jie pabrėžia, kad būtent besilaikantieji celibato ir senatvėje turi aiškų ir aštrų protą.
„Manau, žmonės turėtų elgtis taip, kaip jiems atrodo teisinga“, – sakė rašytoja.
Būti čia ir dabar
Ieškodama atsakymo, kada žmogui derėtų išeiti į pensiją, E. Tombak sako išsiaiškinusi, jog pirmieji iš europiečių XIX amžiaus pabaigoje valstybės mokamas pensijas pradėjo gauti vokiečiai. Jos mokėtos sulaukusiems 70-ies, beje, tokių metų tuomet ne taip jau daug kas sulaukdavo.
Miegoti, E. Tombak manymu, vyresniems žmonėms taip pat reikėtų tiek, kiek miegasi. Na, o pyktį, jei jis jaučiamas, derėtų nukreipti į kūrybą.
Taip pat derėtų stengtis būti kuo savarankiškesniems, labiau atsakingiems už save, nelaukti ir nereikalauti perdėtos globos bei rūpesčio.
Kalbant apie su amžiumi ateinančią išmintį, ji, E. Tombak įsivaizdavimu, – tai mokėjimas būti čia ir dabar. Gebėjimas suprasti bei atjausti kitą bei puikus kurios nors srities išmanymas.
