Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos abiturientė Meda Jankauskaitė (mokytoja Jurgita Vaišnienė) nori atmintyje išsaugoti dienas, kuriomis „išauga oro poreikis“. Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos kūrėjai Karolina Gižaitė, Erikas Atstupėnas ir Perla Maminskaitė (mokytoja Regina Grubinskienė) dalijasi ir eilėraščiais, ir apysaka apie jaunų žmonių aktualijas.
Meda Jankauskaitė (12 kl.)
Apie prasmę
Būna dienų. Švaistau laiką diena iš dienos ir gyvenu vien todėl, kad dar giltinė manęs neaplankė. Bet šiaip ir norisi svečių. Gal be ilgo juodo apsiausto, bet labiau priešingų tam. Kad paduotų ranką ir nuvestų ten, kur amžinai šviečia saulė. Ir debesų be gąsdinančių apsiaustų nesimatytų. Bet būna ir tokių dienų. Atrodo, verčiu kalnus ir kopiu per juos. Net nieko neridenu jų viršūnėn. Nei akmens, nei skausmo, bėdų. Gyvenu dėl savęs ir dėl kitų. Stiprus lietus jaučiasi tada gaivus. Lyg dušas po prakaituotų vasaros dienų. Atsikvepiu. Tokiais kartais išauga didesnis oro poreikis. Ne, nedūstu. Tiesiog ateina mintis, kad oras nemokamas, bet toks brangus. Rankų pirštais skaičiuoju tokias dienas. Ne todėl, kad jų mažai, bet todėl, kad noriu prisiminti. O mano atmintis kartais šlubuoja. Kaip koją užsigavęs šunytis – neaišku, ar skausmas, ar dėmesio trūkumas priverčia taip elgtis. Galvoje prisiminimai užsiblokuoja sienomis ir pasilieku tamsoje. Išorėje šilta ir gražu, o čia net ir langų nėra. Oi, geri šiais laikais architektai. Kelias dienas papanikavusi, atidarau viršuje įrengtą stoglangį. Nuo pastato viršaus įšoku į ratą. Sukuosi vis, sukuosi. Diena, naktis. Šviesa, tamsa. Taip bus visada.
Karolina Gižaitė (9 kl.)
Kvepiu aš smilkalais
Kartais norisi man sudegt:
Įžiebt degtuką
Ir leist ugniai keliauti savo kūnu,
Kol žiūrėsiu į tavo meilės kupinas akis.
Nežinau, ar tau rūpėtų,
Jeigu mano širdis pavirstų pelenais.
Bet galbūt ir pagailėtum
Mano sielos, kvepiančios smilkalais.
Tikiuos, kad ne nusisuksi,
O bandysi užgesint ugnelę,
Kuri staiga įsižiebė many.
Tikiuos, kad užjausi
Ir nepamirši, kaip visom gyslelėm
Tave mylėjau praeity.
Prisiminimas
Leisk man sugrįžti į tą naktį,
Kai susitikom pirmą kartą.
Kai pavasario mėnulis švietė kelią
Vidurnaktį po atviru dangum.
Leisk man sugrįžti į tą naktį,
Kai mėnesienoj pamačiau tavas akis.
Praradom, ko nesugrąžinsi,
Atradom tai, ko niekad nepamiršim.
Leisk man sugrįžti į tą naktį,
Parodyk man, kuo jau seniai tikiu.
Parodyk man, kad tai prisiminimas,
O ne svajonė, kuria aš patikėjau pamažu.
Dviese linksmiau
„Neskaudink mano virpančios širdies“, –
Kadaise tau kartojau.
„Atsiremk ir verk man ant peties“, –
Girdėjau tavo balsą, net kai miegojai.
Ir niekam vienišam gyvent nemiela,
Visi visada po du.
Dvi sielos tampa viena gimininga siela,
Tik kodėl ne aš ir tu?
Maža mergaitė
Stebiu, kaip maža mergaitė
Renka akmenukus pajūryje.
Jos veide švyti meilė,
O gyvenimas atsispindi akyse.
Tu išdrįsai pabelst į jos širdį,
Pravėręs duris „labas“ pasakei.
O ji, maža mergaitė, turėjo viltį,
Kol vieną dieną tu tiesiog išėjai.
Jeigu būčiau negimusi
Mėnulio, saulės, medžių
Būčiau nemačius.
Žemės, duonos, knygų
Būčiau neregėjus.
Dainų, paukščių,
Draugų juoko negirdėjus.
Tačiau svarbiausia –
Amžinai
Sukūrėme tam žodį, nors to nėra
Ir niekada nebus
Kas yra amžinai, jei ne svajonė?
Kokia būtų prasmė, jei viskas būtų amžina?
Netektis nesibelstų, kai esame trapiausi
Ir niekas nebebūtų mums brangu
Nes nebijotume prarasti
Pelenai – gryniausia mūsų forma
Mums teks sugrįžti į žvaigždes
Bet tavo mirtis nebus įspūdinga
Todėl nereikia dėl jos nerimauti
Amžinybė tik mirty ir niekur jos daugiau nerasi
Bet tai duoda priežastį mums džiaugtis
Kad esame dabar
Amžinybė tik mirtis ir kitaip nemoku guosti
Bet tai gražu ir pasmerkta
Mes gražūs ir mes pasmerkti
Mano kūrėjas yra ydingas žmogus
Dievas mane pakvietė arbatos
Ant mažo lietaus debesėlio
Jis kalbėjo apie pasaulį
Kaip viską jame sukūrė
Ir pirštais skaičiavo
Kiek kartų bandė iš naujo
Jo paklausiau:
„Kodėl niekada nebandei
Iš naujo su manimi?“
Aš jam daviau laiko atsakyti
Bet jis nutilo, aš išgėriau arbatą
Ir pasakiau:
„Na, jei planuoji, pradėk nuo savęs“
Mano kūrėjas yra ydingas žmogus
Bet jo kūrėjas nėra geresnis už mus
Motociklų sezonas
Neįmanoma būti visiškai beviltiškam
Širdyje visada dega bent maža liepsnelė
Verčianti tave dar laikytis
Ir nežinau, kas sukelia tokį mąstymą
Kažkas apie tirpstantį sniegą
Ir atgimstančią žalumą teikia vilties
Kad galima atgimti ir man
Smagu matyti sausą asfaltą
Įveikusį lietų ir sniegą
Nors ateina dar audrų
Bet gyventi pastoviai nereiškia gyventi
Nežinai, kas džiugina, jei nežinai, kas virkdo
Kiekvieną pavasarį širdis jautresnė
Nei bet kada anksčiau
Tai motociklų sezonas
Gatvės pildosi triukšmu
Upės šiltėja ir norisi nuplauti širdį
Atsikratyti baimių dėl ateities
Kurios trukdo gyventi dabar
Ne viskas baigsis laimingai
Ir ne viskas baigsis
Bet mes sutverti ieškoti būdų
Kaip tai išgyventi
Ateina pavasaris
Ateina geresnės dieno.
Perla Maminskaitė (9 kl.)
Sapere aude (Išdrįsk žinoti)
Vieną šaltą rudens dieną, kai saulės spinduliai buvo išblankę ir nebešildė, siaura, ilga gatvele nešinas dideliu popierių pluoštu bėgo žmogus. Bebėgdamas jis vis užmesdavo akį į nešamą rankraštį, kuris šlapo nuo pradėjusio lynoti lietaus. Visi aplinkiniai, kuriuos žmogus aplenkdavo, jį nulydėdavo nepatenkintais, pavydžiais žvilgsniais. Daugelis netgi bandė pakišti bėgikui koją ar pastumti, tačiau žmogus po kurio laiko vėl atsistodavo ir bėgdavo toliau.
Jis skubėjo į didelį žalią pastatą kitame gatvės gale. Čia dirbo patys geriausi literatai, jiems norėjo priklausyti ir jis. Tačiau, nors ir labai stengėsi, greitai ėmė kamuoti baisus nuovargis. Nuo bėgimo skaudėjo kojas, jos buvo nusėtos žaizdomis, kurių vis daugėjo su kiekvienu pastūmimu ir nukritimu. Akis graužė sūrios nusivylimo ašaros, o galvoje virė suirutė.
Žmogus ėmė lėtinti žingsnį, judesiai tapo nerangūs ir padriki. Pamažu sąmonė temo ir, susipainiojus kojoms, jis krito ant drėgno, gruoblėto grindinio.
Vos ne vos atsisėdęs ėmė ieškoti brangiųjų savo rankraščių. Suradęs puolė įnirtingai skaityti, tačiau nebesuprato užrašytų minčių… Pagautas panikos žmogus išsitraukė iš kišenės rašiklį ir tuščioje lapo vietoje pabandė rašyti – rašyti su tokia pat aistra, kokia jį pagaudavo vos palietus rašiklį ir užuodus popieriaus kvapą, rašyti su tokiu pat genialumu ir išradingumu… Tačiau dabar popieriuje liejo vien kažkokias banalybes ir kvailystes…
Po valandėlės aplink raudantįjį prisirinko žmonių, kurie plėšė iš rankų ką tik parašytą banalybę ir rijo akimis, o autorių plekšnojo per petį ir gyrė. Nustebęs ir nudžiugęs žmogus pašoko ant kojų. Vis didėjantis skaitytojų būrys jam į rankas bruko popieriaus lapus, o jis ant jų rašė, rašė… Neoriginalias kvailystes ir sapaliones… Pagautas ekstazės po visą gatvę išsklaidė brangiojo rankraščio lapus, šiuos pagavęs vėjas suslapstė slapčiausiuose gatvės užkaboriuose.
Pakėlę ant rankų savo garbinamą žmogystą skaitytojai nunešė iki žaliojo namo gatvės gale. Ten pristatė kaip originaliausią rašytoją. Tačiau to namo valdytojai, pamatę jo parašytas banalybes, tik nusijuokė ir užtrenkė duris.
Didžioji minia išsiskirstė.
Panikuodamas žmogus perbėgo visus gatvės užkaborius, ieškojo, šaukė ir maldavo, kad atsirastų rankraščio lapai, kad grįžtų talentas…
Tačiau jis niekaip negalėjo susigrąžinti vėjais paleisto savo genijaus.
