Lietuvos kino teatruose jau netrukus pasirodys intriguojamas filmas apie šalies nacionalinę krepšinio rinktinę „Mes už… Lietuvą!“ Juostos režisierius Andrius Lekavičius, vaikystės vasaras leidęs Panevėžyje, teigia, kad kurti filmą jam buvo įdomu ir kaip režisieriui, ir kaip aistruoliui, galėjusiam stebėti krepšininkų gyvenimą iš taip arti.
Idėja kilo Malaizijoje
Režisierius A.Lekavičius – aistringas krepšinio sirgalius, svajojęs susukti juostą apie Lietuvos krepšinio rinktinę. Kai tokia galimybė atsirado, nė nedvejodamas kibo į darbus.
Nors šiuo metu režisierius filmo premjeros laukia Lietuvoje, daugiausia laiko praleidžia egzotiškoje Malaizijoje, Kvala Lumpūre. Jis tikina, kad mokytis kino meno subtilybių galėjo ir Lietuvoje, tačiau pasirinko Aziją.
„Pasitaikė puiki galimybė ir išvažiavau per daug negalvodamas. Manau, gyvenimiška patirtis Azijoje man davė daugiau nei studijos. Kaip bus ateityje – dar nenoriu spėlioti. Šaltomis žiemomis norisi ištrūkti iš Lietuvos, tai galbūt cikliškai gyvensiu keliose šalyse vienu metu. Kūrybinį darbą dirbantiems žmonėms kartais tai pavyksta“, – „Sekundei“ pasakojo A.Lekavičius.
Anot jo, Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre tos egzotikos, kurią įsivaizduoja dauguma lietuvių, nėra daug. Tai globalus didmiestis su dangoraižiais ir transporto spūstimis, o labiausiai jaunam vyrui įsiminė itin karštas klimatas visus metus ir dieną, ir naktį.
Ilgai svarsčius, ką parengti magistriniam darbui, kad būtų ir pačiam įdomu, ir kitiems, netikėtai kilo mintis susukti kino filmą apie Lietuvos rinktinę, tuo labiau kad buvo laukiama bene didžiausio per šalies istoriją sporto renginio – Europos krepšinio čempionato.
„Tai buvo vienas iš tų momentų gyvenime, kai garsiai pasakai mintį, nors ji realiai tavo galvoje dar nėra net susiformavusi. Tiesiog buvo tokia situacija – susitikau su savo draugu kino prodiuseriu Aidu Avižiniu, kuris vėliau tapo ir šio filmo prodiuseriu. Tuo metu rašiau magistrinį darbą apie kino filmo komunikaciją ir mes tiesiog kalbėjom, ką čia galima padaryti, kas sudomintų Lietuvos žiūrovą ateiti į kino teatrus.
Tada netikėtai ir gimė filmo idėja. Prisiminiau, kad Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas, tad reikia kurti filmą apie šalies nacionalinę rinktinę. Iškart susitikom su Lietuvos rinktinės atstovu spaudai Linu Kunigėliu ir prie šios idėjos dirbom dvejus metus“, – atskleidė A.Lekavičius.
Nefasadinė pusė
Įvairios žiniasklaidos priemonės Europos krepšinio čempionatą nušvietė gana plačiai, buvo iki smulkmenų aptariamas krepšininkų žaidimas ir asmeninis gyvenimas, tačiau mažai kam teko prieiti taip arti, kaip pavyko filmo kūrėjams.
Pasak A.Lekavičiaus, jis labiau koncentravosi į tai, kas vyksta šalia aikštelės, norėjo parodyti kitą sportininkų gyvenimo pusę. Kita vertus, pats filmavimas jaunam režisieriui buvo ir savo meistriškumo įrodymas, ir nuostabi patirtis, galimybė tapti kone rinktinės gyvenimo dalimi.
„Man, kaip krepšinio sirgaliui, įdomu, kas vyksta, kai kameros išjungiamos. Bet taip paprastai to nepamatysi. Todėl filme „Mes už… Lietuvą!“ žiūrovams turėtų būti įdomiausia krepšinio rinktinės užkulisiai ir gyvenimas iš vidaus. Norėčiau pažymėti, kad tai pirmasis filmas apie Lietuvos krepšinio rinktinės užkulisius.
Taip pat įgyvendinome įvairius techninius sumanymus filmuodami patį krepšinio veiksmą – pavaizdavome treniruotes žaidėjų akimis, filmavome prie krūtinės pritvirtintomis kameromis. Vaizdai kino teatro salėje suteiks kur kas daugiau pojūčių nei žiūrint rungtynes per televizorių“, – intrigavo režisierius.
Sugrįžo į vaikystės miestą
A.Lekavičiaus teigimu, sunkiausia buvo tai, kad krepšininkams šis filmas – ne svarbiausias dalykas. Pirmiausia jie rūpinosi krepšiniu, savo žaidimu, paskui – šeima, vaikais ir kt. Jie negalėjo skirti kūrybinei grupei tiek laiko, kiek norėta. Tačiau visi buvo labai geranoriški ir visas rinktinės kolektyvas labai padėjo kuriant.
„Labiausiai sužavėjo tos gerosios krepšininkų savybės. Juk žiniasklaida yra suformavusi kažkokį rinktinės įvaizdį, bet kai atsiduri prie jų visiškai arti, tos gerosios savybės atsiskleidžia ryškesnėmis spalvomis.
Manau, kad tai reikia pamatyti visiems Lietuvos rinktinės gerbėjams. Neabejoju, kad po mūsų filmo jie rinktinę palaikys dar karščiau.
Vyrai yra labai šaunūs – taikliai ir aštriai juokauja. Ne veltui visi krepšininkai akcentuoja puikią atmosferą rinktinėje ir leisti laiką kartu su jais buvo smagu. Broliai Lavrinovičiai galėtų dirbti aktoriais, jie visiškai nebijo kamerų. Šarūnas Jasikevičius galėtų būti režisieriumi – jis kartais reguliuodavo net ir operatorių darbą“, – juokavo režisierius.
Krepšinio rinktinė svarbiausias rungtynes žaidė Panevėžio „Cido“ arenoje, tad režisieriui tai buvo puiki proga grįžti į savo vaikystės miestą.
Čia jis praleido beveik visas vasaras, nes daug mieliau būdavo atostogauti pas senelius, nei eiti į darželį. Dabar į Panevėžį jis užsuka tik kartą ar porą per metus, per didžiąsias šventes ar giminių jubiliejus.
„Todėl pernai rugsėjo mėnesį Europos krepšinio čempionato metu, kai filmavome dokumentinį filmą „Mes už… Lietuvą!“, buvo smagu vėl ilgiau paviešėti Panevėžyje ir apžiūrėti pažįstamas vietas. Keliskart pasitaikė progų pabėgioti krosiukus – parke šalia arenos, palei Nevėžį, Senvagės link. Atsimenu tas vietas, nes mano seneliai gyvena Tulpių kvartale“, – prisiminimais dalijosi vyras.
Suvienijo tautą
Režisierius iš arti galėjo stebėti rinktinės vyrų emocijas, kaip jie išgyvena patirtas traumas, užsidega kovai ar malšina skausmą vaistų injekcijomis, tačiau ne mažiau nei patys krepšininkai A.Lekavičių sužavėjo ir sirgaliai. Anot režisieriaus, tai yra tam tikras fenomenas, kaip tokia maža tauta stabiliai jau daugiau nei 20 metų demonstruoja gerus rezultatus tarptautinėse varžybose.
„Manau, kad šis mūsų tautos bruožas įdomus ir pasauliui, todėl planuojame filmą rodyti ir užsienyje.
Kai žaidžia Lietuvos rinktinė – toms dviem valandoms sustoja gyvenimas visoje šalyje. Ir visos tautos nuotaika, emocinė būsena priklauso nuo rungtynių rezultato.
Mūsų sirgaliai yra nuostabūs, tai pabrėžė visi rinktinės žaidėjai. Todėl norisi aistruoliams šiuo filmu padovanoti pusantros valandos pozityvių emocijų ir vienybės jausmo būnant kartu su rinktine.
Neabejojame, kad žiūrėdami filmą sirgaliai jausis tarsi rinktinės drabužinėje sėdėtų šalia Jono Valančiūno ar per treniruotę bėgtų paskui Robertą Javtoką“, – sakė A.Lekavičiaus.
Jis tikisi, kad sirgaliai neliks skolingi ir ateis į filmą bei parodys, kad jie tiki savo komanda. Juk netrukus laukia ir atrankinės varžybos į Londono olimpiadą, o vėliau – ir olimpiada. Juk ten dalyvaus beveik ta pati komanda, kurią sirgaliai iš arti pamatys ir kino salėse.
Nors filmas buvo kurtas Lietuvos krepšinio aistruoliams, anot režisieriaus, jis turėtų būti įdomus ir kitiems, nes visas krepšinio čempionatas parodė, kad lietuviai gali būti vieningi.
„Taip arti Lietuvos rinktinės krepšininkų dar niekas nėra buvęs. Mes filmavimo kameromis rinktinę sekėme beveik tris mėnesius ir filme pasakojame emocijų kupiną ir intriguojamą istoriją, kaip trys milijonai vijosi didelę svajonę.
Tačiau mūsų filmas bus įdomus ne tik krepšinio sirgaliams. Nors juostos istorija vyksta krepšinio aikštelėje ir šalia jos, bet daugelį juostoje atskleidžiamų vertybių galime pritaikyti ir kitose gyvenimo srityse.
Tikime, kad filmas įkvėps visus žiūrovus, nes jame perduodama universali žinia: būdami kartu mes stipresni“, – kalbėjo A.Lekavičius.
Lina DRANSEIKAITĖ , Sekunde.lt
