Į Panevėžį iš aukštai žvelgiantys Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bokštai vėl spindi – iš tolo matomas naujas varinis rūbas. Juo uždengę emigracijoje stogdengių amato išmokę trys bičiuliai ant šventovės stogo paliko ir ypatingą ženklą ateities kartoms. Net 42 metrų aukštyje darbus baigusi trijulė su Panevėžiu dar neatsisveikina.
Jie planuoja per mėnesį ar pusantro apskardinti ir didžiulį maldos namų balkoną virš centrinio įėjimo, o kitąmet varine danga pakeisti ir visą bažnyčios stogą.
Poilsiui – tik sekmadienis
Nuo statybinių pastolių jau išvaduoti Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios švytintys bokštai iš tolo traukia akį.
„Varis – pati geriausia, gražiausia, ilgaamžiškiausia ir, žinoma, brangiausia stogų danga. Bent jau artimiausius šimtą metų keisti jos nereikės“, – patikina 32-ejų Mantas Jacinkevičius. Jis su bičiuliais 30-ies Martynu Pranckumi bei 40-metį perkopusiu Donatu Kuncevičiumi varine skarda uždengė bažnyčios bokštus.
M. Jacinkevičius sako nemanantis, kad gana jaunas visų jų amžius privalumas dirbant stogdengiais.
„Mūsų privalumas – įgytas meistriškumas“, – įsitikinęs jis.
Trijulė į darbą ant Panevėžio bažnyčios stogo kasdien važinėjo iš kaimyninių vietovių. M. Jacinkevičius ir M. Pranckus – iš Radviliškio, D. Kuncevičius – iš Šiaulių rajono Kairių.
Meistrai ant Panevėžio bažnyčios stogo dirbo šešias dienas per savaitę, ilsėjosi tik sekmadienį. Skubėjo žinodami, kaip brangu bažnyčiai nuomotis statybinius pastolius.
Dengia penktą bažnyčią
Nagingieji vyrai pasakoja esantys stogdengiai savamoksliai, šio amato išmokę Norvegijoje.
„Mokėmės ir iš tautiečių, dirbančių toje šalyje, ir iš pačių norvegų“, – paaiškino M. Jacinkevičius.
Per aštuonerius darbo Norvegijoje metus jiems teko dengti keturių tenykščių bažnyčių stogus. Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios stogas trijulės darbo biografijoje – jau penktas.
„Matome, kad ir prieš šimtą metų Lietuvoje, Norvegijoje, turbūt ir daugelyje pasaulio šalių bažnyčių stogai buvo dengiami taip pat. Tokius pat darbus, tokiais pat įrankiais kaip norvegai atliekame ir dabar“, – patikino M. Jacinkevičius.
Bokšte paliko nuotrauką
Ar 1885 m. pastatytos Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios stogas per visą jos istoriją buvo keistas, M. Jacinkevičiaus teigimu, nustatyti nepavyko.
Tačiau žinoma, kad jis ne kartą buvo perdažytas.
Keisdami bokštų dangą stogdengiai aptiko raštelį, bylojantį, kad 1979 metais, kai šios bažnyčios klebonu tarnavo kunigas Jonas Juodelis, stogas buvo tvarkytas, o darbus atliko 1928 metais gimęs panevėžietis Antanas Andrijauskas.
Šis meistras nurodęs gyvenantis Palangos gatvėje. Įkvėpti tokio radinio, dabartiniai meistrai nutarė taip pat pasielgti.
Viename šventovės bokštų jie paliko nuotrauką, kurioje įsiamžinę su šios bažnyčios klebonu Romualdu Zdaniu.
Bokšte paliktas ir linkėjimas, kad pakeistas stogas saugotų ir šiuos Dievo namus, ir visus, kas į juos rinksis maldai.
Įveikė aukščio baimę
Keičiant Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bokštų skardą, aukštalipiams teko užkopti į 42 metrų aukštį.
M. Jacinkevičius pripažįsta: darbas tokiame aukštyje išties yra išbandymas.
„Neslėpsiu, kad pradėjęs stogdengio darbą bijojau aukščio ir tikrai netikėjau, kad galėčiau darbuotis ant bažnyčių stogų“, – patikino Mantas.
Anot jo, dar prieš aštuonerius metus pakilus į tokį aukštį stingdavo kraujas iš baimės.
„Ir dabar aukštai užkopus ir pažvelgus žemyn pačiom pirmom akimirkom apima nerimas, bet labai greitai jis praeina. Gerai, kad tas nerimas atsiranda, jis suteikia savisaugos“, – pabrėžė M. Jacinkevičius.
Aukštalipius stogdengius saugo ir specialūs diržai.
Mantas atkreipė dėmesį, jog teko išmokti diržais naudotis taip, kad jie nesusipainiotų.
Kava prieš darbą
Kaip pasakojo M. Jacinkevičius, kad keičia bažnyčios stogą, ypač džiaugėsi jo mama, kilusi iš Panevėžio.
O Manto žmona Kornelija nerimauja dėl į padanges lipančio ir ten besidarbuojančio sutuoktinio.
„Būna, kad gaunu nuo Kornelijos velnių, liepia būti atsargiam“, – šypsosi pašnekovas.
Pasiteiravus, gal dirbdami ne tik nelengvą, bet ir pavojingą darbą, aukštalipių stogdengių komanda turi ir kokių prietarų, M. Jacinkevičius atsakė, kad tokių nesama, bet dirbant ketvirtą mėnesį atsirado įprotis.
„Važiuodami į darbą pakeliui degalinėse būtinai nusiperkame kavos. Išgeriame ją prieš lipdami ant bažnyčios stogo“, – šypsosi Mantas.
Visi trys bičiuliai – aistringi motociklininkai, M. Jacinkevičius pamėgęs ir stendinį šaudymą.
Didžiausias meistriškumo įrodymas
Panevėžio bažnyčios bokštus nauju rūbu apvilkusi stogdengių trijulė savo darbus viešina socialiniuose tinkluose.
Užsakymų meistrai sulaukia tiek, kad net tenka jų atsisakyti.
Jau uždengę bažnyčios bokštus, aukštalipiai planuoja per mėnesį ar pusantro apskardinti didžiulį balkoną virš centrinio įėjimo į šventovę.
O vėliau, prasitaria, norėtų pakeisti ir visą bažnyčios stogą.
Anot M. Jacinkevičiaus, toks darbas stogdengiui – didžiausias meistriškumo įrodymas.
„Juk bažnyčia, ant kurios stogo dirbame, galima sakyti, yra Panevėžio vizitinė kortelė. Prisidėti prie to, kad ji bus puošnesnė, o stogas – tvirtas ir gražus, mums didžiulė garbė“, – sako Mantas.
Dirbdamas ant šventovės stogo jis teigia nelabai kada turėjęs dairytis iš aukštybių. Tačiau užlipęs ant pastolių atkreipė dėmesį į miestą vagojančią Nevėžio upę.
„Gražų turite miestą. Linkime, kad toks gražus ir tvarkingas jis išliktų ilgai. O panevėžiečiams, kurie ateidavo pažiūrėti, kaip dirbame, fotografuodavo mus ir net filmuodavo skraidindami dronus, linkime mylėti savo gražųjį Panevėžį“, – artėjančio miesto 522-ojo gimtadienio proga linkėjimus nuo neoromantine vadinamos šventovės stogo siunčia M. Jacinkevičius.
Laukia ir naujo stogo
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys pasakoja šiuos puikius stogdengius radęs internete.
Trijulė, pasak dvasininko, dirbo be priekaištų, tad planuojama jiems patikėti uždengti visą bažnyčios stogą.
„Jei niekas nesikeis, kitąmet stogo dengimo darbus norime pradėti kovo pradžioje“, – teigė klebonas R. Zdanys.
