Namai, kuriuose kadaise gyveno ir dirbo garsus sodininkas Adomas Hrebnickis, jau daugiau kaip pusę amžiaus atviri visiems.
Šiame pastate ilgą laiką gyveno ir dirbo profesorius Adomas Hrebnickis.
Plati ir turtinga mūsų Aukštaitija. Metai iš metų važinėdamas po šį kraštą vis tiek rasi dar nematytų vaizdingų vietų, sutiksi įdomių žmonių, susipažinsi su unikaliais ir nepaprastais reiškiniais. Kartais jie keliautojo akims atsiveria netikėtai, o kartais naujų įspūdžių ieškoti į kelią leidžiamasi tik išgirdus kvietimą. Pavyzdžiui, tokį:
„Ar buvote kada nors Rojuje? Jeigu ne, tai aplankykite Rojų – tikrą žemiškąjį rojų, esantį ežeringoje, kalnelių nusėtoje, pušynėliais iškaišytoje Rytų Lietuvoje, netoli Dūkšto. Kviečiame pavasarį, kai siaučia žydinčių medžių pūga ir visur vilioja žibutės, vasarą, kai sirpsta uogos, o paukščiai gieda gražiausias savo giesmeles, rudenį, kai lapai nusidažo gražiausiomis spalvomis, ir žiemą, kada ateina poilsio metas ir gamta pasipuošia baltai.“
Tokiam Ignalinos krašto muziejaus kvietimui atsispirti sunku. Tik pirmiausia norisi išsiaiškinti – o kas gi tas Rojus?
A. Hrebnickio memorialinio muziejaus direktorė Renata Veličkienė su profesoriaus proanūkiu Andžejumi Reimanu.
Informacijos gauti nesunku, pasirodo, Rojus yra kaimas Ignalinos rajono šiaurėje, Beržininkų ežero pietvakarinėje pakrantėje. Tame kaime ir yra čia nuostabų gamtos kampelį, tiesiog rojų sukūrusio profesoriaus Adomo Hrebnickio memorialinis muziejus, Ignalinos krašto muziejaus padalinys.
A. Hrebnickio – žymaus Lietuvos sodininko pomologo pavardė, jo nuveikti darbai, išvestos naujos veislės geriau žinomi, matyt, tik siauresniam, vaisiniais ir uoginiais augalais besidominčių žmonių ratui. Iš tikrųjų A. Hrebnickio gyvenimas, jo pasišventimas savo darbui ir pasiekti svarūs rezultatai verti daugiau dėmesio ir pagarbos. Laimė, niekas nenuėjo į užmarštį, atminimas saugomas memorialiniame muziejuje – name, kur A. Hrebnickis gyveno ir dirbo.
Muziejus čia atidarytas dar 1961 metais. Tuomet atidengtas ir skulptoriaus Leono Žuklio A. Hrebnickiui sukurtas paminklas. Ir dabar kieme stovintis profesoriaus biustas atvykusiuosius pasitinka ramiu, nuoširdžiu ir svetingu žvilgsniu.
Kūrėsi Velninėje
Dabar muziejui jau dvylika metų vadovauja, juo rūpinasi, aplinką puoselėja Renata Veličkienė, ji šiuo metu laikinai eina ir Ignalinos krašto muziejaus direktorės pareigas. Į netoli Dūkšto esantį Rojų atvykusius svečius ji pirmiausia kviečia apžiūrėti klėties – pirmojo A. Hrebnickio namelio, kuris, sėkmingai įgyvendinus projektą, neseniai buvo atnaujintas.
Svečiai apžiūri ir pagrindinį namą, kur saugomi profesoriaus veikalai, rankraščiai, namų apyvokos bei asmeniniai daiktai, nuotraukos, dokumentai, vaisių ir uogų muliažai, vitražai.
Šis Adomo Hrebnickio atminimui skirtas paminklas atidengtas daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų.
Muziejuje eksponatams skirti net penki kambariai. Profesoriaus kabinetas toks, koks buvo jam gyvam esant, dukters Marijos kambaryje eksponuojami jos tapyti paveikslai, o nuo antro aukšto terasos atsiveria puikus aplink tyvuliuojančių tvenkinių ir nuostabaus parko vaizdas.
„Kąsdamas sultingą obuolį retas susimąsto, kad tas obuolys buvo išvestas būtent šio rojaus įkūrėjo. Žymiausias Lietuvos sodininkystės pomologas, Peterburgo miškų instituto profesorius Adomas Hrebnickis visą savo gyvenimą pašventė obuolių, kriaušių, vyšnių, slyvų veislėms tyrinėti. Jo sode buvo surinkta didžiulė vaismedžių kolekcija“,– pasakoja R. Veličkienė.
Ji teigia, kad dabar sodas muziejui nepriklauso, jis kitos bendrovės turtas, muziejaus tik pastatai ir parkas.
O pradžių pradžia buvo tuomet, kai anksčiau Staniškių vienkiemiu vadintą vietovę – 14 hektarus žemės – A. Hrebnickis 1890 metais gavo dovanų iš savo uošvio. Ta vieta vadinta Velnyne – ji buvo akmenuota, kalvota, pelkėta ir visai netinkama žemdirbystei. Vis dėlto A. Hrebnickis nusprendė čia padaryti gražią, patrauklią tarsi rojus vietą.
Netrukus čia jis pradėjo sodinti sodą, statyti namą. Per 1890–1904 metus A. Hrebnickis įveisė didžiulį sodą ir medelyną. Sode augo per tūkstantį vaismedžių veislių. Nesunku įsivaizduoti, koks grožis čia atsiskleisdavo pavasarį medžiams pražydus.
Nuo 1922 metų A. Hrebnickis su šeima šioje vietovėje apsigyveno, dirbo, kūrė, platino mažai žinomas Lietuvoje obuolių veisles. Kaimo pavadinimas Rojus buvo oficialiai įteisintas tais pačiais 1922 metais. Tiesa, profesorius buvo sugalvojęs kitokį pavadinimą, tačiau šis neprigijo, nes vienkiemį visi jau vadino Rojumi. Tad taip ir buvo įregistruotas.
Proanūkis – dažnas svečias
Nuo to laiko prabėgus daugiau kaip devyniasdešimčiai metų čia vis dar Rojus, nuolat lankomas ir vertinamas. Muziejaus vadovė sako, jog daug lankytojų sulaukiama muziejuje vykstant renginiams, įvairiems edukaciniams užsiėmimams. Kiekvienais metais Rojuje minima Tarptautinė muziejų diena, organizuojami muzikos, poezijos vakarai.
Rojų aplanko ir pavieniai lankytojai, ir ekskursijos, sulaukta svečių ir iš užsienio – Amerikos, Prancūzijos, Lenkijos, kitų šalių. Kone kasmet čia iš Lenkijos atvažiuoja ir profesoriaus proanūkis Andžejus Reimanas su šeima. Žymaus sodininko palikuonis yra kompozitorius, aktyviai dalyvaujantis šalies muzikiniame gyvenime. A. Reimano motina – A. Hrebnickio anūkė, jo sūnaus dukra.
„Džiaugiamės, kad turistų lankomas muziejus tampa ir susitikimų bei kultūringo laisvalaikio leidimo vieta. Rojaus parkas vilioja tuos, kurie nori leisti laiką gamtoje, pažvejoti ar tiesiog surengti fotosesiją“, – sako R. Veličkienė.
Adomo Hrebnickio darbo kambarys liko nepakeistas.
Muziejaus lankytojai domisi Rojaus įkūrėjo A. Hrebnickio gyvenimu ir sužino, kad gimė būsimasis sodininkas dabartinės Baltarusijos teritorijoje, Vitebsko gubernijoje, 1858 metais, mirė 1941-ųjų spalį Rojuje, palaidotas netoli – Dūkšteliuose.
Pasakojama, kad jau būdamas garbingo amžiaus, paskutinę savo gyvenimo vasarą, profesorius vaikščiojo po apylinkes ir domėjosi per žiemą nušalusiomis obelimis, registravo veisles, aiškinosi aplinkybes.
Pomologas 1883 metais baigė Sankt Peterburgo miškų institutą ir iki 1922 metų tame institute dėstė, buvo Sodininkystės ir daržininkystės katedros vedėjas, nuo 1902 metų – profesorius.
1903–1906 metais A. Hrebnickis redagavo „Vaisių atlasą“, jame aprašė ir iliustravo veisles, pateikė veislių įvertinimą Lietuvos klimato sąlygomis. 1904–1906 pasiūlė vaismedžių veislių sąrašą Rusijos regionams. 1892 metais išėjo labai vertinga A. Hrebnickio knyga „Vaismedžių sodo priežiūra”, leidimas kartotas net septynis kartus. Be šių jo veikalų, išspausdinta dar apie šimtas profesoriaus parašytų straipsnių sodininkystės mokslo ir praktikos klausimais.
Kol dirbo Sankt Peterburge, savo sodui Lietuvoje skirdavo tik vasaras, o nuo 1922 metų ir visą laiką. Beje, 1939–1940 metais A. Hrebnickis buvo Žemės ūkio rūmų Kaune sodininkystės konsultantas.
Vaismedžius ir vaiskrūmius savo sode sodino iki 1936-ųjų. R. Veličkienė pasakoja, kad A. Hrebnickis yra ištyręs daugiau kaip šešis šimtus obelų, šimtus kriaušių, slyvų, vyšnių bei kelias dešimtis vaiskrūmių veislių. Augino ir vietines, ir iš Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, kitų šalių įvežtas veisles, tyrė derlumą, atsparumą šalčiams.
Surado, ištyrė ir platino iki tol pomologams nežinomas, bet Lietuvos soduose augintas vaismedžių veisles ir pavadino jas – ‘Beržininkų ananasas’, ‘Beržininkų avietinis’, ‘Gerkonių avietinis’, ‘Lietuvos cukrinis’, ‘Lietuvos pepinas’, ‘Panemunės baltasis’.
Rojus žemėje
Prieš trejetą metų, minint A. Hrebnickio 155-ąsias gimimo metines, muziejuje buvo pristatytas fotografijų albumas „Yra Rojus žemėje“. Į vietos spaudos nušviestą renginį buvo susirinkę ne tik krašto gyventojai, bet ir svečiai.
Iš Lenkijos atvyko profesoriaus proanūkis A. Reimanas su šeima. Prie profesoriaus paminklo buvo padėta rudeninių gėlių puokštė ir žinomiausią jo išvestą veislę – ‘Beržininkų ananasą’ – primenanti pintinė gražiausių obuolių.
„Turime nuostabų kampelį ir nuolat siekiame, kad jis taptų patrauklesnis, įdomesnis. Norime, kad muziejus taptų svarbus ir čia dirbantiems, ir visiems besilankantiems“, – sakė muziejaus vadovė R. Veličkienė.
Pasidžiaugta, kad sėkmingai pavyko užbaigti Ignalinos vietos veiklos grupės remiamą projektą „Adomo Hrebnickio muziejaus ir Rojaus kaimo įvaizdžio gerinimas ir sklaida“. Buvo išleistas šis fotografijų albumas, įsigyta technikos aplinkai prižiūrėti bei kompiuterinės įrangos.
Albumas „Yra Rojus žemėje“ pristatytas su muzika, dainomis, eilėmis. Malonu vartyti šį įdomų leidinį – nuotraukos albume išdėstytos tarsi keliaujant per metų laikus, perteikiant jų spalvas ir nuotaikas. Muziejus ir jo aplinka nuotraukose atsiskleidžia nuo žydinčio pavasario iki baltos žiemos ramybės.
Pristatant albumą A. Hrebnickio proanūkis A. Reimanas negalėjo sulaikyti jaudulio ir džiaugsmo, jis dėkojo už prasmingą darbą, jo prosenelio atminimo saugojimą, už tai, kad Rojus iki šiol gyvas. Muziejaus vadovei jis dovanojo 1936 metų Adomo Hrebnickio namo nuotrauką bei profesoriaus sūnaus Stanislovo prisiminimų knygą, kitų leidinių, kuriuose minimas ir šis muziejus.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Gražu 🙂
Ignas Jonynas