Albinas Kėleris: „Teatras yra žaidimas“

Albinas Kėleris – legendinis Juozo Miltinio dramos teatro aktorius, vienas iš nedaugelio iki šiol teatre dirbančių legendinio režisieriaus mokinių.

Gruodį Lietuvą apskriejo žinia apie 2025 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus, tarp jų buvo ir Albinas Kėleris. Šiandien, kalbant apie šio aktoriaus įvertinimą, neišvengiamai grįžtama prie jo kūrybinio kelio pradžios, patirties J. Miltinio studijoje ir paties režisūrinių ieškojimų.

Dabar jau esate pripažintas aktorius, vienas svarbiausių Lietuvos scenose. O jeigu grįžtume į pradžią – nuo ko prasidėjo jūsų kelionė į teatrą, kas lėmė, kad nusprendėte tapti aktoriumi?

Nusprendė atsitiktinumas – nesvajojau apie sceną, ruošiau save sportininko karjerai. Kai atėjau į dramos studija, man buvo penkiolika metų – buvau vaikas! Apie kokias dar svajones galima kalbėti. Man patikdavo mokykloje dalyvauti saviveikloje, deklamuoti.

Vieną dieną klasės auklėtoja pasiūlė savo ateitį sieti su teatru, papasakojo, kad yra tokia dramos studija, tada apie ją nieko nežinojau. Bet ji pasiūlė stoti, pabandyti – jeigu nepavyks, nieko tokio. Atėjau į studiją, mane J. Miltinis išklausė ir priėmė.

Po trejų metų jau buvau priimtas į teatrą aktoriumi.

O studija veikė vakarais?

Ne, būdavo studijinės valandos, privalėdavai dalyvauti repeticijose, žiūrėti, kaip aktoriai repetuoja. Nuo devynių ryto buvo plastika, fechtavimasis, panašūs dalykai, nuo keturių dirbdavome su Vaclovu Blėdžiu arba su Juozu Miltiniu, vakare repeticijos – visą dieną būdavai teatre.

Kaip derindavote veiklą studijoje su mokykla?

Čia jau pagarba mano mokytojai, kuri eidavo pas direktorę ir apgindavo mano praleistas pamokas. O visa kita – mano bemiegės naktys: grįždavau iš repeticijų dešimtą valandą vakaro ir sėdėdavau iki dviejų nakties, kad paruoščiau pamokas. Miegodavau po keturias valandas.

Dešimt metų po studijos baigimo baigėte Muzikos ir teatro akademiją. Kodėl nusprendėte baigti ir oficialias aktorystės studijas, o ne vien Miltinio studiją?

Čia suorganizavo D. Banionis – buvo pageidaujama, kad aktoriai turėtų aukštojo mokslo baigimo diplomą.

Pakartotinėms studijoms esu labai dėkingas – tai buvo tarytum jau įgytų žinių pakartojimas.

Paprasti dalykai buvo įdomūs, tarytum jau baigtum mokyklą, o tave sodina į suolą ir vėl iš naujo moko dailyraščiu rašyti. Ir staiga pamatai, kiek daug pamiršai, kad jau nebe taip raides jungi.

Tuo metu teatre vaidinau Mocartą, o čia staiga atsistojęs turėjau deklamuoti „Mano batai buvo du“. Bet priėmiau tai kaip žaidimą – teatras yra žaidimas.

O kartu šios studijos man labai daug davė – tokios paskaitos kaip kino, teatro, dailės istorija… Nelaimingi tie, kurie jų neklausė.

Svarbus pastarųjų metų vaidmuo – Maestro spektaklyje „Sala, kurios nėra“ (2022). Scenoje įkūnijote Juozą Miltinį. Papasakokite, kaip prikėlėte Miltinį scenai?

Jums tik lieka įspūdis, kad ten yra Miltinis. Tai viso labo teatrinis stebuklas, kad tai yra Miltinis, kad jis dalyvauja, būna. Mano vaidmuo tame spektaklyje yra mažytis, begalę kartų mažesnis už jaunąjį Miltinį. Mano teksto tame spektaklyje yra aštuoni sakiniai.

Esate universalus aktorius, gaunate įvairių vaidmenų, juos puikiai išpildote. Ar turite aktorinį tipažą? Ar yra vaidmuo, kuris nejučia priverčia nudžiugti, jau iš anksto jaučiant, kad kurti jį bus labai įdomu ir smagu?

Ne, niekada. Net jei ir gavęs vaidmenį susidarai kažkokį įspūdį apie jį, jis niekados nepasiteisina. Niekad negalvoju, kad dabar jau tai rėšiu, greičiau – priešingai.

Bet kažkas iš vaidmens visada išeina.

Tai sudėtingas dalykas – kol nepakalbėjai su režisieriumi, neįsijautei į medžiagą, negali žinoti, kas laukia. Ką tu perskaitei – tai ir tėra tai, ką tu perskaitei – apie ką režisierius statys, čia jau yra kitas reikalas.

Aš bandžiau vaidinti įvairiuose žanruose ir įvairiuose žanruose man patiko. Nelaikau savęs nei lyriniu herojumi, nei dramatiniu ar tragediniu. Aš Miltinio mokinys – pas jį nebuvo žanrų ar amplua. Aktorius turi būti universalus.

Esate režisavęs keletą spektaklių. Kas paskatino pabandyti režisieriaus kelią?

Esu pastatęs keletą spektaklių, bet jokiu būdu nesu režisierius. Man patikdavo pjesė, patikdavo tema ir panorėdavau tą kūrinį pastatyti. Arba tiesiog atrasdavau pjesę ir matydavau: šiam aktoriui šis vaidmuo, šis – šiam… tiek metų nevaidinęs. Yra spektaklių, kuriuos sukūriau tik dėl aktoriaus.

Norėjau savotiškai padėkoti tiems aktoriams, kuriuos radau pats dar tik atėjęs į teatrą – kad dar išeitų į sceną, pabūtų su visais.

Jūsų biografijoje – virš 50 metų, praleistų teatre. Ar turite nuomonę apie šių dienų teatrą? Ko jame trūksta, ką jis išpildo geriau negu anksčiau? Kritikai mėgsta šių dienų teatrą peikti už tuštumą, kuri pildoma estetika.

Nei trūksta, nei per daug, jis yra toks, koks yra. Gal nelieskim šios temos, tai yra kalba dėl kalbos. Man trūksta to, kitiems to netrūksta. Ir ne dėl to, kad spektaklis geras ar blogas.

Pasikeitė temos, priėjimas prie dramaturginės medžiagos, dabar niekas nestato pjesių, visi kuria pagal romanus. Kitas klausimas, kaip tai daroma – kaip suvaldoma medžiaga, kaip parašoma inscenizacija. Bet ar tai gerai, ar blogai – kas gali spręsti? Teatras nuolat keičiasi, jis yra toks, kokį jį padiktuoja laikas.

Ar kada dvejojote savo aktoriniu keliu?

Niekad nedvejojau, kad pasirinkau ne tą kelią. Suabejoju ne pasirinktu keliu, o ar aš dar galiu šį darbą dirbti. Ar aš dar tinku jam. Tai daug dažniau graužia širdį. Šiuo klausimu reikia būti labai protingu prieš save, įsivertinti. Tai mane kamuoja.

Esate ypač pasišventęs aktorius, kasdien esate teatre, net jei nerepetuojate ir nevaidinate spektaklio, laikotės griežtos aktorinės regulos. Iš kur tam randate tiek motyvacijos, disciplinos?

Kai penkiolikos metų atėjau į teatrą, man buvo pasakyta, ką aktorius turi daryti. Aš priėmiau tą tikėjimą, aš įtikėjau Miltinio mokymu – ką aktorius turi daryt, kad jis galėtų dalyvauti repeticijoje, galėtų vaidinti spektaklyje. Spektaklis yra tik rezultatas.

Ar turite mėgstamiausią pastarųjų metų, tarkim, kokio dešimtmečio, procesą? Režisierių ar režisierę, su kuriais darbas ypač įsiminė?

Kiekvienam periode buvo labai gražių darbų. Dabar išskirčiau Špilevojaus periodą – tai buvo gražaus darbo laikotarpis. Su juo mes repetuodavome nerepetuodami. Kartais susėdam ir pagalvojam, kaip atsirado vienas ar kitas spektaklio sprendimas, ir nė vienas neatsimenam, kas ir kada jį sugalvojo.

Ne kartą esate tapęs įvairių apdovanojimų laureatu – turite keletą Auksinių kryžių, Vyriausybės meno ir kultūros premiją, o dabar – Nacionalinę meno ir kultūros premiją. Ką apdovanojimai ir įvertinimai reiškia jums jūsų kūrybiniame kelyje?

Tik tiek, kad tai yra įvertinimas – tave pamatė, pastebėjo, įvertino. Tai nėra siekiamybė – juk nedirbi vien dėl to, kad gautum įvertinimą. Prisimenu savo mokytojo Miltinio frazę: aktoriui nieko nereiškia jokie nuopelnai, jokie titulai ar vardų suteikimai, joks stažas. Tu tai turi ir neturi. Šiandien yra nauja diena, kurią turi pradėti nuo nulio.

Melagis būčiau, jei nesakyčiau, kad tai yra labai malonu. Bet mano požiūris į save nesikeičia – tai kitų keičiasi į mane.

Kas yra jūsų mokytojai šiandien? Kokios knygos, menininkai, muzika, asmenybės lavina jus kaip žmogų?

Aš skaitau nuolat – tuo gyvenu. Labiausiai laukiu vasaros atostogų, kai galėsiu skaityti tai, ką noriu. Sezono metu skaitau viską, kas susiję su statoma pjese.

Kiti klausia, koks yra mano hobis, ir aš jiems atsakau, kad hobių neturiu. Muziejų lankymas, knygų skaitymas, ėjimas į koncertus – man tai darbas. Argi manot, kad aš spektaklį žiūriu taip, kaip visi žiūri – ne! Kaip kritikė jūs mane suprasite. Juk žiūrime: vizualas, dekoracijos, rūbai – tragiški, pjaunasi tas su tuo, išėjo aktorius – nevaldo erdvės.

juk mes negalime atsitolinti. Hobiu gali būti grindų plovimas: grindis plauni – apie nieką negalvoji.

Bet kalbant apie knygas – mano vadinamoji stalo knyga yra paprasta knygelė Dino Buzzati „Totorių dykuma“. Tai paprasta knyga, nieko bendro neturinti su teatru. Bet kai turėjau savo studentų kursą, sakiau jiems: „Perskaitykite šitą knygą, ji yra apie jūsų gyvenimą.“ Ši knyga apie jauną karininką, kuris išvyksta į dykumą saugoti sienos ir jis vis laukia mūšio… Tik tada, kai jis pasensta ir patampa nebeveiksnus, prasideda karas.

Aktorystė yra tas pats – gerai, jei gauni dalyvauti mūšyje, o gali būti, kad gyvenimas praeis ir be jo. Bet prasmė yra ta, kad tu buvai, kad buvai pasirengęs, bet tai tik tavo pergalės. Tai begalinis tragizmas.

Kai rožei žiedlapiai nukrenta, pasauliui tai nieko nereiškia, o rožei tai pabaiga.