Nors akmuo savaime yra tobulas, žmogus jame vis tiek nori palikti savo ženklus. Skulptoriai paprastus lauko akmenis sugeba paversti unikaliais meno kūriniais.
Po atviru dangumi akmenį kalbino skulptoriai ne tik iš Lietuvos, bet ir Rumunijos, Indijos bei Gruzijos. U. Mikaliūno nuotr.
Menas po saule
Panevėžyje kone tris savaites akmenis kalbino skulptoriai ne tik iš Lietuvos, bet ir Rumunijos, Indijos bei Gruzijos.
„Akmuo kantrus, bet žmogus dar kantresnis“, – sako VI tarptautinio akmens skulptūros simpoziumo „Skulptūra tarp mūsų“ dalyviai.
Anot simpoziumo iniciatoriaus, panevėžiečio skulptoriaus Vytauto Tallat-Kelpšos, kas dvejus metus organizuojamas simpoziumas puiki galimybė dar geriau pažinti akmenį, jo apdirbimo specifiką. Čia menininkai susipažįsta su įvairiomis kultūromis, bendrauja, dalijasi patirtimi, mokosi vieni iš kitų. Visuomenė gali stebėti, kaip vyksta kūrybos procesas, o miestas džiaugtis įvairių šalių skulptorių kūriniais. Ankstesniais metais sukurtos skulptūros puošia Senvagę, Sausio 13-osios skverelį, Dailės ir Muzikos mokyklų kiemą, Santuokų rūmų lauko erdves.
„Šis simpoziumas naudingas visiems. Po truputį Panevėžyje formuojasi skulptūrų parkas. Yra miestų, kurie mums pavydi. Šiemetinėms skulptūroms vieta dar nenumatyta. Kokias erdves puoš nauji akmens kūriniai, nuspręs Architektūros taryba“, – „Sekundei“ teigė simpoziumo vadovas.
Užduotis žiūrovams
Skulptoriai šiuolaikines meno ekspozicijas kūrė po atviru dangumi ir džiaugėsi ne tik erdvės, bet ir kūrybos laisve. Šįsyk menininkai kūrė laisva tema.
Gruzinas Aleksandre Phophkhadze pagamino aukščiausią skulptūrą „Ateitis“, o svečias iš Indijos Gadadharas Ojha miestui padovanojo kiaušinio formos kūrinį „Gyvenimo spiralė“.
Simpoziume pirmą kartą dalyvavo ir moteris – šešiolika metų su akmeniu bendraujanti Ana Maria Negara iš Rumunijos. Panevėžiečiams ji pristatė kriauklės pavidalo skulptūrą „Gyvybės pradžia“.
Svečias iš Indijos Gadadharas Ojha miestui padovanojo kiaušinio formos skulptūrą „Gyvenimo spiralė“.
„Iš akmens išgauti meną nesudėtinga, net ir moteriai akmuo yra įveikiamas. Svarbiausia mokėti jį pajausti ir mylėti, tada ir jis duoda atsaką. Jei darai be meilės, akmuo dažnai trūksta ir skyla“, – tvirtina skulptorė.
Simpoziumo dalyvis vienintelis lietuvis Gediminas Piekuras akmenyje įprasmino mintį ir paliko nelengvą užduotį žiūrovui.
„Idėja paprasta, bet kartu ir sudėtinga. Viena pusė riedulio, kitą užpildžiau savo fantazijomis. Ta pusė, kurios trūksta, sudaryta iš struktūros, konstrukcijų, plokštumų. Nors visas procesas vyko turint tam tikrą aiškų vaizdą, buvo įdomu dėlioti detales ir po truputį matyti rezultatą. Galiausiai tai tapo objektu, kuris mane ir nudžiugino, ir nustebino. Rezultatas – grįžtamoji labai teigiamai veikianti energija. Tikiuosi, kad tai veiks ir žiūrovą. Jo vaizduotei palieku įvairiausių netikėtumų“, – sako skulptorius.
Anot G. Piekuro, skulptūrą „Iš akmens“, kaip ir bet kokį kūrinį, jis stengėsi padaryti idealiai, tai jo manymu, menas su klaidomis ypatingas. Bet kokia klaida džiugina žiūrovą, jį įtraukia į minčių sūkurį, jį pajuto ir pats darbo autorius.
„Menininkai turi išlavintą intuiciją, harmonijos, skonio pojūtį, todėl net ir prieš mirtį jie supranta, kad ten dar kažko trūksta. Matant kolegas, kurie glosto akmenį, žiūri, čiupinėja, šnekasi, tobulumo noras yra begalinis“, – pripažįsta skulptorius.
Skulptūra kaip kulinarija
G. Piekuras sako, kad dirbti simpoziumo metu yra įdomiau, nei vienam kurti dirbtuvėse. Nors bendruomenėje reikšti kūrybinius gabumus gali ne visi. Yra dalis menininkų, kurie geriausiai save išreiškia būtent per simpoziumus.
Rumunė Ana Maria Negara sako, kad iš akmens išgauti meną nėra sudėtinga, net ir moteriai akmuo įveikiamas.
G. Piekuras kilęs iš garsios dailininkų šeimos. Jaunystėje Gediminas ypač domėjosi gamta, tačiau gyslomis tekantis menininkų kraujas jį atvedė į teisingą kelią. Anot skulptoriaus, šeimos aplinka formuoja pasirinkimą. Vyras patenkintas dabartine savo veikla. Akmuo – darbas, profesija, mėgstamas užsiėmimas.
„Radau akmenį ir dirbu. Naktimis jo nesapnuoju. Iš visko galima padaryti meną, svarbiausia, kaip tu priimi daiktą, ko iš jo nori. Jei iš akmens nori padaryti debesis, tai ir padarysi. Šiais laikais svarbūs du dalykai: idėja ir amatas. Suderinus šiuos dalykus visada turi rezultatą. Savo mokiniams sakau, kad skulptūra – kaip kulinarija. Vieni ant duonos riekelės sviestą užtepa bet kaip, kiti uždengia visus kraštelius. Be to, kiekvienas gamindamas tą patį patiekalą įtraukdamas kitokį gaminimo principą ar prieskonį gauna kitokį rezultatą. Taip yra ir su skulptūra“, – aiškina G. Piekuras.
Patinka stebėti
Kūrybinėse dirbtuvėse pačiame darbų įkarštyje menininkus atpažinti buvo sudėtinga. Visi jie dėvėjo specialias kaukes, akinius, ausines ir pirštines. Prigludę prie akmens vieni nuo jo braukė dulkes, kiti ieškojo tinkamų formų.
Vienintelis V. Tallat-Kelpša žingsniavo tai prie vieno, tai prie kito akmens, menininkų pasiteiraudamas, ar šiems nieko netrūksta. Mat šiemet projekto vadovas į kūrybinį procesą nusprendė nesileisti.
„Aš jau penkias skulptūras pastačiau. Manau, užtenka. Per kiekvieną simpoziumą užsikraudavau dvigubą darbą. Kaip ir kiti skulptoriai, turėdavau padaryti savo darbą ir dar kitais pasirūpinti. Šiemet nusprendžiau būti tik vadovu ir kitų pagalbininku. Juk reikia ir įrankius, ir diskus keisti, ir įvairiausia technika pasirūpinti. Be to, kai pats nekuriu, turiu laiko kitomis akimis pažvelgti į svečių kūrybą. Vienas prie akmens energingai puola, dirba impulsyviai. Kitas neskuba, viską apgalvoja iki menkiausių smulkmenų, augimas vyksta lėčiau, o tą labai įdomu stebėti“, – šypsosi simpoziumo organizatorius.
Ant vieno pečių
Akmens skulptūros simpoziumai Panevėžyje kas dvejus metus organizuojami nuo 2005 metų. Per šį laiką sukurti 27 granito darbai. Simpoziumuose dalyvavo per 20 skulptorių iš įvairių pasaulio šalių, tokių kaip Meksika, Australija, Makedonija.
kulptorius iš Gruzijos Aleksandre Phophkhadze sukūrė aukščiausia skulptūrą „Ateitis“.
Dalyviai atrenkami pagal kelis prioritetus. Svarbu, kad menininkas būtų žinomas ne tik pats sau. Žiūrima, kiek ir kokios apie jį yra informacijos, kokie darbai, patirtis. Kitas svarbus principas – kokį projektą pateikia simpoziumui. Trečias kriterijus – atsižvelgiama, ar menininkas jau buvo dalyvavęs šiame simpoziume, ar ne. Antrą kartą kol kas skulptoriai į svečius nekviečiami.
Anot V. Tallat-Kelpšos, norinčiųjų dalyvauti simpoziume netrūksta, tačiau dėl mažo projekto finansavimo į kūrybines dirbtuves kviečiami vos keli dalyviai. Mat skulptorių simpoziumas brangus reikalas. Vienam skulptoriui išlaikyti reikia apie trijų tūkstančių eurų.
„Gaila, bet kvietimų kiekis priklauso nuo turimų pinigų. Džiaugiuosi, kad Savivaldybei ir kultūros tarybai šiemet pavyko nors kiek skirti lėšų. Šįkart atsirado ir pavienių rėmėjų, daug prisideda mano draugai. Be tokių žmonių simpoziumas nebūtų įmanomas“, – teigia organizatorius.
Pasak V. Tallat-Kelpšos, rengdamas simpoziumą jis patiria moralinį pasitenkinimą. Kitokie žmonės įneša naujų įspūdžių. Tačiau reikia labai daug energijos įdėti, kol simpoziumas prasideda. Jį organizuoti pradedama dar rudenį.
„Kartais man šiek tiek liūdna. Jaučiuosi taip, lyg simpoziumas yra tik mano asmeninis reikalas. Aišku, daliniu finansavimu kažkiek prisideda valdininkai, bet reikia ir žmogiškųjų išteklių. Dažnai į veiklą įtraukiu savo šeimą. Menininkus po miestą vežioja sūnus. Vienais metais su žmona patys bandėme svečiams ruošti pusryčius. Rengti simpoziumą nėra paprasta. Reikia tiek dvasinių, tiek fizinių pastangų“, – sako simpoziumo vadovas.
Liepos viduryje V. Tallat-Kelpša švęs 60 metų jubiliejų. Pasak jo, simpoziumas – puiki gimtadienio šventė ir dovana.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
