Paskutinis talentingo skulptoriaus Bernardo Bučo kūrinys – įspūdingo dydžio skulptūra „Nevėžis“ pagal pirminį valdžios sumanymą turėjo stovėti kone pačiame Panevėžio centre, aikštėje tarp Liepų alėjos ir Maironio tako, priešais tekančią Nevėžio upę.
Tačiau gimstantis kūrinys – tvirto barzdoto vyro figūra, sustingusi mąstytojo poza, tuometę nomenklatūrą taip išgąsdino, kad mieste jam nebeliko vietos.
Apie kraštą ir save
Įdomių ir lankytinų objektų Panevėžio rajone daug.
Iš jų savo paslaptinga didybe išsiskiria netoli miesto esančiame Papušių kaime, prie vandens valymo įrenginių stūksanti skulptoriaus Bernardo Bučo (1903–1979) prieš pusę amžiaus sukurta skulptūra „Nevėžis“.
Ir iš tiesų, vaizduotei nesunku toje sustingusioje akmens figūroje įžvelgti tikrąją Aukštaitijos lygumų upės dvasią – ramią, neskubrią, garbų ir ilgą kelią vandenis plukdančią.
Tačiau kiti tame meno kūrinyje mato visai ką kitą – ne upės, o paties skulptoriaus esybę, bandymą savo gyvenimo ir kūrybos kelio pabaigoje įamžinti patį save.
Tokios nuomonės ir knygos „Skulptorius Bernardas Bučas“ autorė Saulutė Genovaitė Markauskaitė.
Išsamiai išnagrinėjusi skulptoriaus gyvenimą ir kūrybą, bendravusi su pačiais artimiausiais jo žmonėmis, menininkais, autorė neabejoja: paskutinis kūrinys kalba ne tik apie gimtąjį kraštą bei jį puošiančią upę, bet ir apie patį kūrėją.
„Daug kas susidarė tokią nuomonę, jog šiuo kūriniu skulptorius norėjo įamžinti savo – nelengvą kelią nuėjusio žmogaus – dvasią“, – sako Saulutė Genovaitė Markauskaitė.
Neatsitiktinai ir knygos viršelį puošia skulptūros „Nevėžis“ žaliame gamtos fone nuotrauka. Dar neatsivertusiam knygos puslapių skaitytojui ji tarsi sufleruoja, kas svarbu ir reikšminga šio šviesaus atminimo menininko kelyje.
Atsisakė be priežasčių
Nors „Nevėžis“ rymo tolokai už miesto, B. Bučas jį kūrė specialiai Panevėžiui. Kai Kaune gyvenusį skulptorių pasiekė Panevėžio valdžios prašymas sukurti skulptūrą miestui, jis labai apsidžiaugė ir kibo į darbą.
1969 metais B. Bučo parengtas „Nevėžio“ skulptūros maketas Respublikinėje meno taryboje buvo palankiai įvertintas ir suderintas.
Bet 1972-aisiais staiga planai pasikeitė – Panevėžio miesto vykdomasis komitetas, nenurodęs jokių priežasčių, šios skulptūros staiga atsisakė.
Jai numatytoje vietoje A. Jakšto gatvėje, dabartinėje aikštėje tarp Liepų alėjos ir Maironio tako, iškilo kitas darbas – skulptoriaus Kazimiero Kisielio „Žemė-Motina-Taika“.
O „Nevėžis“ tik 1979 metais surado vietą, bet jau atokiau nuo miesto – prie nuotekų valymo įrenginių administracinio pastato Papušių kaime.
„Rašydama knygą aš tiesiog įsimylėjau šį žmogų. Atradau didingą, orią, taurią, jautrią, drąsią, kilnią Bernardo asmenybę! Gilinantis į jo vidinį pasaulį bei poelgius įvairiose gyvenimo situacijose, ta asmenybė vis augo ir augo.“
S. G. Markauskaitė
Skulptūros mįslė
Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo buvęs vedėjas Leonas Kaziukonis ryžosi įminti seną mįslę, kodėl tuometė miesto valdžia B. Bučo kūrinio atsisakė. Remdamasis dokumentais ir kita informacija archyvaras aiškinosi, kas tokio galėjo nutikti, kad Panevėžio miesto vykdomasis komitetas, turėjęs rimtų planų mieste pastatyti „Nevėžio“ skulptūrą, staiga persigalvojo.
L. Kaziukonis spėjo, kad ilgai statyta skulptūra sovietų valdžiai nepatiko dėl akivaizdaus tautiškumo ir panašumo į rūpintojėlį. Be to, kaip tik tuo metu ėmė ryškėti lietuvių priešiškumas okupantams, 1972 metais protestuodamas prieš režimą Kaune susidegino Romas Kalanta.
„Nevėžio“ skulptūros eskizuose ir modeliuose Nevėžis vaizduojamas susimąstęs, parimęs, senas ir su ilga barzda – taip, kaip eilėraštyje „Lietuva brangi“ apdainavo Maironis.
Pats B. Bučas rašė, kad „Nevėžį“ kurti jam buvo labai gera – tarsi 1930 metais jo sukurto „Vytauto“ tęsinį. Tai sovietų valdžiai irgi negalėjo tikti.
Ir net jau žinant, kad „Nevėžis“ Panevėžyje nestovės, darbą autoriui dar teko taisyti – valdžia pareikalavo pridengti nuogus skulptūros klubus.
„Aišku, kad jis labai išgyveno – juk norėjo papuošti savo mylimą miestą, o skulptūros galiausiai nebereikėjo. Ją užsakiusi valdžia dešimt metų kūriniui ieškojo tinkamos vietos, nors iš pradžių buvo numačiusi ją statyti centre, prie Nevėžio upės. Dėl to ir Bernardas delsė pačią skulptūrą kurti, visiškai ją baigė tik prieš pat mirtį, jau pasiligojęs“, – „Sekundei“ yra pasakojusi skulptoriaus našlė, trečioji žmona Ona Bučienė-Obrikat.
Bitė – tarsi motina
Per gyvenimą B. Bučas sukūrė gausybę skulptūrų, skulptūrinių grupių, statulų, antkapinių paminklų, reljefų, biustų, tapybos ir grafikos kūrinių.
Panevėžyje iki šiol tebestovi B. Bučo kūriniai: paminklas 1941 metais nužudytiems gydytojams Respublikinės ligoninės kieme, G. Petkevičaitės-Bitės biustas prie Juozo Balčikonio gimnazijos, mokytojos Veronikos Būtėnienės antkapinis paminklas „Motinystės pareigos auka“ Panevėžio senosiose kapinėse ir kt.
Įspūdingas ir paminklas „Tėvai“ Smilgių kapinėse ant B. Bučo tėvų kapo.
Gimęs netoli Panevėžio, Naurašilių kaime, Smilgių valsčiuje, būsimasis skulptorius augo gausioje šeimoje – užaugo penki broliai ir dvi seserys. Bernardas iš jų buvo vyriausias.
Nežinia, kaip būtų susiklostęs gabaus, bet labai neturtingo vaiko likimas, jeigu netoliese, Puziniškyje, nebūtų gyvenusi krašto šviesuolė, kitų žmonių likimams neabejinga Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Ji aplinkinių kaimų vaikams savo dvare rengė kursus ir pati juos mokė. Tarp jos mokinių buvusį gabų berniuką Bernardą ėmėsi globoti, padėjo jam gauti išsilavinimą.
Skulptorius B. Bučas vėliau yra pasakojęs: „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „surado“ mane. Buvau dar visai mažas, kai ji atsivežė pas save, mokė, rengė. 1919-ųjų rudenį Bitė manim vedina vaikščiojo po turtingųjų panevėžiečių butus. Ji – mokytoja, aš piemenukas su savo darbo batais… Ponai kažką davė, Bitė kažką rašė. Tik vėliau supratau, kad taip buvo renkamos aukos mano mokslams. Vėliau ji atidavė mane skulptoriui Juozui Zikarui. Pas jį aš mokiausi. Dažnai ir G. Petkevičaitė atsilankydavo. Ji man lygi motinai.“
Būsimam skulptoriui daug padėjo ir kita mecenatė – Panevėžio bibliotekos vedėja, filantropė, visuomenės veikėja Elžbieta Jodinskaitė.
Ištaisyta klaida
Nepaisant daugybės įsimintinų darbų, skulptorius B. Bučas plačiajai visuomenei turbūt labiau buvo žinomas kaip poetės S. Nėries vyras, vienintelio jos sūnaus Sauliaus tėvas.
Su Salomėja skulptorius 1936 metais susituokė civiline santuoka Paryžiuje. Kaip įamžino poetė eilėraštyje: „Be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų… Žirgai lekia kiek tik nori, Lekiam, lekiam vienu du.“
Kaip apie skulptorių, apie B. Bučą nebuvo parašyta nei mokslinių darbų, nei populiarių straipsnių, nei knygų.
Ištaisyti klaidą ėmėsi taip pat iš Panevėžio krašto, nuo Krekenavos kilusi S. G. Markauskaitė – poetė, publicistė, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų draugijos, Tėvynės pažinimo draugijos narė.
Po to, kai 2014 metais pasirodė didžiulio darbo pareikalavusi jos knyga „Krekenava laiko tėkmėje“, autorė susipažino su taip pat iš Krekenavos krašto kilusia trečiąja B. Bučo žmona, jo dviejų dukrų motina Ona Bučiene-Obrikat.
Moteriai labai patiko kraštietės knyga ir ji prisipažino seniai ieškanti žmogaus, galinčio parašyti knygą apie šviesaus atminimo savo vyrą, skulptorių B. Bučą, įamžinti jo atminimą.
S. G. Markauskaitė ėmėsi darbo ir po poros metų knyga buvo išleista.
Jos pristatyme S. G. Markauskaitė rašo, jog po kruopelytę rinkdama prisiminimus, klausydamasi pasakojimų, ieškodama nuotraukų, menininko darbų, susipažino su nepaprastai doru, sąžiningu, talentingu žmogumi.
„Rašydama knygą aš tiesiog įsimylėjau šį žmogų. Atradau didingą, orią, taurią, jautrią, drąsią, kilnią Bernardo asmenybę! Gilinantis į jo vidinį pasaulį bei poelgius įvairiose gyvenimo situacijose, ta asmenybė vis augo ir augo“, – teigia knygos autorė.
Ypatinga asmenybė
B. Bučas, dar visai jaunas, pats užsidirbo pinigų studijoms užsienyje.
Lietuvos skulptoriaus, profesoriaus Juozo Zikaro patartas, dalyvavo ir laimėjo lietuviškų monetų, pašto ženklų ir kortų konkursuose. Už laimėtus piniginius prizus galėjo išvykti semtis meno mokslo į Romą, Briuselį ir Paryžių. Užsienyje išmoko dirbti su įvairiomis medžiagomis: granitu, marmuru, moliu, metalu, bronza, gipsu. B. Bučo skulptūrose ryški klasikinė meno estetika, todėl kūriniai išlieka gyvybingi ir labai patrauklūs.
Sovietmečiu iš pradžių bandė mokytojauti ir pagal užsakymus kūrė antkapius. Teko jam, kaip ir kitiems talentingiems skulptoriams, ir leninus, ir kitus veikėjus lipdyti. Bet, kaip sako knygos autorė, tai tik patvirtina, koks buvęs stiprus menininkas – bet kam tokių paminklų niekas neleido kurti.
Žinoma, knygoje neišvengta B. Bučo ir Salomėjos Nėries temos.
Panevėžyje susitikę ir įsimylėję poetė ir skulptorius kartu buvo neilgai. Skulptorius iki pat mirties mylėjo S. Nėrį, ir daugeliui metų prabėgus negalėdavo kalbėti apie gyvenimą su ja neašarodamas.
„Visa tai buvo taip gilu, kad po Salomėjos mirties iki pat savo gyvenimo pabaigos skulptorius negalėdavo kalbėti apie ją nesijaudindamas. Kai poetė mirė, jųdviejų sūnus be mamos liko aštuonerių metų… Sauliuką auginti padėjo antroji B. Bučo žmona Zofija. Bet neganda vėl tykojo – Zofija sunkiai susirgo“, – pasakoja S. G. Markauskaitė.
Laimingi metai
Po visų nesėkmių B. Bučui, jau bene šešiasdešimties sulaukusiam, vėl nusišypsojo laimė sutikti jauną, gražią merginą, kuri pamilo jį visa širdimi…
„Buvo 1962-ųjų pavasaris. Mokiausi Kauno pirmojoje vakarinėje muzikos mokykloje, akordeono klasėje. Labai mėgau muziką, todėl ir sekėsi mokytis. Kartą koncertavome Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos salėje, kurioje buvo aptariami dailininką darbai. Užkulisiuose mūsų mokytojas pakuždėjo: „Mergaitės, čia salėje yra skulptorius Bernardas Bučas.“ Aš tuoj susidomėjau – kuris?“ – rašytojos Saulutės Genovaitės Markauskaitės 2016 metais išleistoje knygoje „Skulptorius Bernardas Bučas“ apie pažintį su buvusiu vyru pasakoja trečioji skulptoriaus žmona O. Bučienė-Obrikat.
Ji menininku susižavėjusi iš karto: šis buvo aukštas, tamsiaplaukis, su barzdele, dėvėjo kostiumą. Ir pačiam skulptoriui į akį krito jauna studentė, netgi pakvietęs prisėsti šalia.
„Kai lipdė ,,Lietuvaitę“, jam reikėjo gyvo modelio. Bernardas pasakė, kad aš labai tikčiau, nes esu su ilgomis kasomis, ir paprašė papozuoti. Be abejo, sutikau. Apsirengusi tautiniais drabužiais, vaikščiojau po dirbtuvę, kiemą. Pietauti nuvažiuodavome į restoraną. Man viskas atrodė kaip nuostabus sapnas“, – liko užrašyti O. Bučienės-Obrikat prisiminimai.
Ištekėjusi už B. Bučo, su juo praleido 17 laimingų metų. Per tą laiką šeima gyveno be pykčių ir barnių, vis su humoru, dainomis ir muzika, susilaukė dviejų dukrų.
„ Ji labai rūpinosi savo vyru, jų namuose vyravo meilė ir ramybė. Žmona skulptoriui sudarė sąlygas ne tik gilintis į kūrybos paslaptis, bet ir įveikti abejones dėl savo likimo bei kūrybinių siekių“, – teigia knygos „Skulptorius Bernardas Bučas“ autorė.
Nesavas
O. Bučienės-Obrikat matydavo, kad artimas žmogus slėpė nuoskaudas dėl neįvertintos kūrybos.
Sovietų valdžiai menininkas buvo lyg ir svetimas – juk meno mokslus baigė užsienyje, studijavo Romoje, Briuselyje, tobulinosi Paryžiuje.
Apie jaučiamą valdžios šaltumą pats B. Bučas 1978 metais rašė: „Sugniuždyti mane moraliai ir fiziniai, ar visai nuvertinti, sukompromituoti kaip skulptorių? Laikas – gydytojas. Mano buržuazinio laikotarpio darbai, studijos užsieny, nepartiškumas, matomai mane padarė „nesavu“ tiek dailininkams, tiek kai kuriems partiečiams.“
Gabus skulptorius gaudavo tik menkai atlyginamus dekoratyvinių skulptūrų užsakymus. Tokių reikėjo daug nulipdyti, kad susidarytų pragyventi reikalinga suma. Taip ir sukosi, daug dirbo, gaudavo privačių užsakymų statyti kapuose paminklus.
O nuo laukimo parimęs „Nevėžis“ atsidūrė už miesto. Tuometės Panevėžio teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos viršininko Algimanto Naruševičiaus iniciatyva ir rūpesčiu prie Papušių kaime statomo Panevėžio nuotekų valymo įrenginių administracinio pastato suprojektuotas dekoratyvinis baseinas, šalia įkurdinta B. Bučo skulptūra.
Iš Panevėžio ištremtą „Nevėžį“ autoriui teko dar patobulinti – valdžia pareikalavo pridengti nuogus jo klubus.
Skulptūrą B. Bučas baigė jau pasiligojęs. 1979-aisiais ją pastatęs, tų metų gruodžio 21-ąją mirė.
Tai paskutinis ir panevėžiečiams reikšmingiausias B. Bučo darbas.
perkelkime Nevezi. i. panevezi.