Visų kūrėjų patirtys galimybių tribūnoje – labai skirtingos. Julita ne tik jau dalyvavo, bet ir turi apdovanojimų.
Julita Tičkaitė (11 kl.)
„Viena sunkiausių užduočių gyvenime – prisistatyti… Esu Julita Tičkaitė. Kūryba mano gyvenime yra lyg geriausias draugas, nes su ja susiduriu kiekviename žingsnyje. Kartais idėjos atsiranda pačiu netikėčiausiu momentu, todėl viską rašausi savo telefone, kad nepamirščiau. Kūryba įvairiausiomis savo formomis mane aplanko net tada, kai nuobodu. Dažniausiai akistatą su kūryba patiriu tą stebuklingą vakaro metą, kai gulėdama lovoje stengiuosi užmigti. Mano kūriniai lyg siūlų kamuolys susiraizgę mano galvoje pagaliau turėjo galimybę išvysti dienos šviesą.“
* * *
Supykau.
Taip stipriai kaip niekad nebuvau supykus.
Net nesinori man girdėt naivių „atsiprašau“.
Bet jų juk neišgirsi, nes tavo ego didelis ir begalinis.
Jis lyg neišsemiamas vandenynas, kas kartą traukia vis giliau.
Kiekvienas piktas žodis smaugia ir kankina.
Kvatojas piktas demonas, gramzdina vis žemiau.
Galiausiai netenki tu sąmonės, tampi apatiškas ir tai beprotiškai dusina.
Ir netenki deguonies, praradęs sąmonę plauki kažkur toliau.
Viltis naivi pranyko. Ji netikus.
Išvis, kas sugalvojo ją? Kaskart jos reikia tik mažiau.
Nors suteikia tikėjimą, tačiau smaugimo ji nepanaikina
Todėl beviltiškai dūstu aš, laukdama, kad bus geriau.
***
Aš lyg maoris tyliai sėdžiu,
Tikiuos, kad tu kažkur šalia.
Aplink mane yra daug kėdžių,
Kurios užpildytos tamsa.
Šalia drugeliai tyliai sklando,
Tikiuos, kad sielos paslapčia…
Stebiu mėnulį aš už lango
Aplinkui jį – baugi tamsa.
Ir kartais trūksta tavo žodžio,
Paguodos rankos ant peties,
Aš pasiilgstu tavo grožio
Lyg mažo trupinio vilties.
Tikiu, kad tu šalia, prie šono,
Nors nežinau kodėl ir kaip.
Ir aš turiu labai daug noro
Išgirst tave dar vienąkart…
***
Kai baimė apgaubia tave
Ir tu jauties lyg tamsoje
Drebi ir šiurpas tavyje
Bet stengiesi paslėpt tu ją.
Stumi į šoną, traukiesi tolyn,
Bet ji lyg tyčia slenka vis artyn.
Ginkluota armija žygiuoja dideliu garsu
O tu vis dar slepies ir stengies neparodyt, kaip baisu.
Ta armija neperspėjusi braunasi pro sieną
Pramušus ją, ji ima atakuot tave po vieną.
Jie šaudo į tave mintis, žodžius ir prisiminimus,
Kurie lyg strėlės skaudžiai smenga į tavus jausmus.
***
Mes slepiam savo veidą lyg turtą begalinį,
Mes bijom jį parodyt visuomenei, žmonėms
Ir kartais jį pamirštam, lyg nieką paskutinį
Paslėpę jį po kaukėm, skarelėm ir plaukais…
Mes slepiam veidą savo, nors kartais tyliai trokštam,
Išgirst paguodos žodį ar komplimentą vakare.
Mes neigdami kvatojam ir skaudžiai jį žalojam
Įžeidinėdami nejaučiam, jis dingsta paslapčia…
Taip bėga tyliai dienos su skambesio palyda
Ir išgaruoja turtas, brangus kaip niekada.
Mes vis dar slepiam veidą lyg turtą begalinį,
Tačiau nė nepajuntam, kad jo jau nebėra…
***
Rytais, kai būna dar tamsu,
Kai paukščiai kyla pamažu,
Guli tu sūkury minčių,
Suprast, kas tikra, tau sunku.
Galvoji atmerktom akim,
Bandai tvarkytis su savim,
Paliktas vienas su mintim,
Kvailai tiki naivia viltim.
Viltis – nenaudėlė tikra
Ir bėgdama laukais, basa
Ji drabsto savo padrikas mintis šalia,
Jos tyliai, lyg šešėlis, skuba paslapčia.
Išaušta rytas, niekur nedingsti.
Tyloje į žmogų atvirsti.
Laikaisi stipriai, stengies nenukrist.
Lyg paukštis trokšti skrist.
***
Norėčiau būt gražesnė, lieknesnė ir mažesnė
Priminti liauną smilgą,
Banguojančią laukuos.
Norėčiau būt geresnė, meilesnė, protingesnė,
Nustebint savo protu
Ir nemąstyt, ką pagalvos.
Norėčiau ir norėčiau…
Tik norai nesipildo,
Jei lauksi atsisėdęs ir neįdėsi pastangų.
