Panevėžietis ugniagesys Konstantinas Veizdžiūnas šįkart stojo prieš visai kitokią ugnį – Lenkijos televizijos šokių aikštelės šviesas ir kameras.
Panevėžio ugniagesių gelbėtojų komandos pamainos vado Konstantino Veizdžiūno darbe netrūksta adrenalino ir įtampos.
Tačiau šį kartą jis priėmė visai kitokį iššūkį – ne gesinti liepsnas, o suktis šokių aikštelėje.
Dėl savo sesers, žinomos Lenkijos aktorės Viktorijos Gorodeckos, Konstantinas ryžosi žengti į televizijos projektą „Šok su žvaigžde“ ir išbandyti save visiškai kitokiu amplua – ten, kur svarbiausia ne jėga, greitis ir susitelkimas, o ritmas ir jausmas. Panevėžietis jau patyręs, kad netikėti gyvenimo posūkiai gali atvesti į vietą, kurioje atrandi kitokį save.
Nuo Panevėžio iki Varšuvos
Kai Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos pamainos vadas Konstantinas Veizdžiūnas išgirsta sirenos gausmą, kūnu nuvilnija adrenalinas.
Tačiau visai neseniai tas pats jaudulys jį aplankė visai kitur – ne gaisro epicentre, o televizijos studijoje, šokių aikštelėje.
Dėl savo sesers, žinomos Lenkijos aktorės Viktorijos Gorodeckos, panevėžietis sutiko dalyvauti populiariame Lenkijos televizijos projekte „Šok su žvaigžde“.
Šiame šou, kuriame varžosi Viktorija, vienas pasirodymas turėjo būti su artimu šeimos nariu.
Nors Konstantinas ir jo sesuo gyvena skirtingose šalyse, už pusės tūkstančio kilometrų, ir jis niekuomet nesisukęs ant parketo, visgi ryžosi savotiškai avantiūrai.
„Šeima yra svarbiausia, jeigu sesė prašo, vadinasi, reikia“, – šypsosi K. Veizdžiūnas.
Konstantinas su savo seserimi Viktorija dažniausiai susitinka tik per šventes ar atostogas, tačiau tarp jų – itin stiprus ryšys.
Kaip pasakoja Konstantinas, gyvenimas taip susiklostė, kad jo mama, palikusi abu vaikus močiutei, išvyko geresnio gyvenimo ieškoti į Lenkiją.
Sesuo, baigusi mokyklą Panevėžyje, išvažiavo pas mamą į Varšuvą.
„Kartais net pasiilgstu laikų, kai prieš ugnį tekdavo stoti priešakinėse gretose. Čia ne tik adrenalinas, bet ir prasmė – padėti žmonėms, kai jiems labiausiai reikia.“
K. Veizdžiūnas
Baigusi Varšuvos teatro akademiją, Viktorija tapo žinoma kino, televizijos ir teatro aktore. Šiuo metu V. Gorodecka dirba Varšuvos teatre, taip pat neatsisako vaidmenų ir kine. Lenkijoje žinoma aktorė sukūrė šeimą, su vyru augina dvi dukrytes.
„Mama ir mane kvietė į Lenkiją, bet aš labai nemėgstu didelių pokyčių. Jau buvau pradėjęs savo gyvenimą kurti Panevėžyje. Planavau čia ir toliau likti, manau, tikrai nusprendžiau teisingai. Turiu nuostabią šeimą, mėgstamą darbą, draugų – ko daugiau gali trūkti žmogui. Nežinau, kaip gyvenimas pasisuks, bet tikrai neturiu planų kelti sparnus iš Panevėžio. Taip, į svečius smagu nuvykti, bet ne gyventi“, – pasakoja save Panevėžio patriotu laikantis ugniagesys.
Gyvenimo posūkiai
Konstantinas sako, jog jie su seserimi labai skirtingi: Viktorija – meniškos, kūrybiškos sielos žmogus, o jis pats daugiau praktikas, mėgstantis tai, ką gali padaryti savo paties rankomis.
O ugniagesio gelbėtojo darbas į jo gyvenimą atėjęs visai atsitiktinai.
Tapti gaisrininku niekuomet nebuvo Konstantino svajonė.
Baigęs profesinę mokyklą, įsidarbino policijoje – tik ne pareigūnu, o laisvai samdomu darbuotoju, kurio darbas buvo prižiūrėti kompiuterių tinklą ir radijo ryšį.
Tuo metu policija su ugniagesiais gelbėtojais turėjo bendrą ryšį, tad dabartinis Konstantino viršininkas Algirdas Rudys jį prikalbino ateiti į Priešgaisrinę gelbėjimo valdybą – taip pat pasirūpinti, kad sėkmingai veiktų visos kompiuterių ir ryšio sistemos.
Atėjęs į Priešgaisrinę gelbėjimo valdybą, Konstantinas baigė ugniagesių gelbėtojų mokyklą.
„Gal penkerius metus rūpinausi kompiuterių tinklais, kol kažkas manęs nepaklausė, kodėl neateinu į pamainą ugniagesiu gelbėtoju. Su gaisrų gesinimu iki tol jokio ryšio neturėjau, bet aš labai greitai mokausi. Taip, tai gerokai didesnė rizika, bet tas adrenalinas, pagalba žmonėms – tik pradėjęs dirbti šį darbą supratau, kad tai tikrasis mano pašaukimas. Tikrai niekada negalvojau tapti ugniagesiu, bet pats gyvenimas sudėliojo taip, kaip tikriausiai ir turėjo būti. Ir tuo labai džiaugiuosi, neįsivaizduoju savęs kitur“, – atvirauja K. Veizdžiūnas.
Tikrasis pašaukimas
Atkakliam ir darbščiam Konstantinui netrukus pavyko palypėti karjeros laipteliais – tapo pamainos vadu, kurio darbas – ne pačiam čiupti gesinimo žarną, o vadovauti gaisrų gesinimo operacijoms.
Kadangi gaisrinėje darbas pamainomis, laisvomis dienomis panevėžietis vienoje miesto gamybinių įmonių dirba suvirintoju.
Ir šis darbas K. Veizdžiūnui be galo patinka, nes jame visiškai nėra monotonijos – tikrai tenka pasukti galvą, kaip padaryti vieną ar kitą gaminį.
Beje, suvirintojo gebėjimai labai pravertė ir šokių projekte. Pasirodymui reikėjo platesnių kopėčių, tokių nepavyko rasti nei Lietuvoje, nei Lenkijoje, tad Konstantinas pats suvirino.
„Mažai žmonių gali pasakyti, kad į darbą eina kaip į šventę, bet aš tikrai taip jaučiuosi“, – šypsosi pašnekovas.
Ugniagesio gelbėtojo darbe tenka susidurti ir su nemaloniais dalykais. Pasak Konstantino, reikia susitaikyti, kad tai šio darbo kasdienybė. Ugniagesiai daro viską, kas įmanoma, kad būtų kuo mažiau nuostolių ir netekčių.
„Bandau giliai į širdį neįsidėti tų skaudžių patirčių, nes tuomet ir pačiam gali prireikti psichologo pagalbos. Stengiuosi į tai žiūrėti kaip į tam tikrą gyvenimo dalį, darbą, kurį privalau atlikti. Kartais net pasiilgstu laikų, kai prieš ugnį tekdavo stoti priešakinėse gretose. Čia ne tik adrenalinas, bet ir prasmė – padėti žmonėms, kai jiems labiausiai reikia“, – pasakoja K. Veizdžiūnas.
Pirmas kartas
Ugniagesys gelbėtojas svarsto, kad gebėjimas susikoncentruoti, suvaldyti jaudulį ir stresą jam labai padėjo ir su sese žengiant į šokių aikštelę.
Ant parketo jis niekada gyvenime nesisuko, net mokyklos laikais nėra lankęs jokio šokių būrelio. Tad pasirodyti tokiame projekte panevėžiečiui tapo didžiuliu išmėginimu.
„Šokti pradėjau tik nuvažiavęs į Lenkiją, prieš pasirodymą likus kelioms dienoms. Išmokti kelis žingsnelius užtruko dvi su puse dienos. Bet dirbome tas dienas labai intensyviai – po šešias aštuonias valandas. Šokti nėra taip paprasta, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Atrodo, išmokau kelis žingsnelius, bet kai juos reikia sujungti su naujais, ir vėl nebemoku. Bet sesė juk žinojo, kad iš manęs nekoks šokėjas“, – šypsosi panevėžietis.
Pasak Konstantino, situaciją kiek apsunkino tai, kad sesers šokių partneris, profesionalus šokėjas Kamilis patyrė traumą, tad teko keisti šokio konstrukciją. Mat šokis pastatytas trims.
Jo sesuo ne tas žmogus, kuris ieško lengviausių kelių, tad tiek jos partneriui, tiek ir Konstantinui teko pasitempti.
„Sesė su savo partneriu lengvai viską įsimena, o man sunkiai sekėsi net kelis žingsnelius išmokti. Gal darbas gaisrinėje ir ten padėjo susitvarkyti su didžiuliu jauduliu. Televizijoje, kai visos kameros ir šviesos nukreiptos į tave, stresas tikrai paspaudė, bet kai susikoncentruoji, viskas ne taip baisu. Nesakau, kad viskas buvo tobula, kai paskui peržiūrėjau vaizdo įrašą, mačiau, kad šiek tiek atsilikau, nes jų šokis buvo labai greitas, bet vis tiek tai buvo geriausias variantas, kokį pavyko sušokti“, – kalbėjo K. Veizdžiūnas.
Tiki sėkme
Dėl šokių projekto, kuriame dalyvauja sesuo, Konstantinas net išsipirko papildomą Lenkijos televizijos kanalą. Panevėžietis šypsosi, kad kalbėti lenkiškai dar nemoka, bet jau daug ką supranta.
Tiesa, jo mama išvertė iš lenkų į lietuvių kalbą komentarus po jų pasirodymo. Nors didžioji dalis palaikė šokėjus, bet buvo ir tokių, kurie atvirai rėžė, kad į ritmą nepataikęs Konstantinas sugadino sesers šokį.
„Į tokius komentarus stengiuosi nekreipti dėmesio, pats žinau, kiek įdėjau darbo ir širdies. Padariau geriausiai, kaip galėjau“, – sako ugniagesys.
Šokių projekto finalas planuojamas lapkričio pabaigoje.
Jei pavyks gauti bilietų, vyras su šeima planuoja vykti į Lenkiją televizijos studijoje palaikyti sesers porą.
„Neabejoju, kad sesė pateks tarp geriausiųjų. Ir ji pati užsibrėžusi pasiekti finalą, o kaip jame susiklostys, gal ne taip ir svarbu. Jos siekiamybė – sušokti visus šokius. Kiek ji savęs atidavusi šiam projektui, kiek praliejusi prakaito, tikiu, kad tai nebus nepastebėta“, – sesers sėkme neabejoja Konstantinas.
Šeimos bruožas
Ugniagesys gelbėtojas šypsosi, kad pats vargu ar toliau lavins šokėjo įgūdžius.
Šokis nėra nei jo, nei jo žmonos Šarūnės, kuri labai palaikė vyrą šokių aikštelėje, aistra. Bet šios patirties nepamirš visą gyvenimą.
„Toliau vargu ar šoksiu, tai nėra mano mėgstamas užsiėmimas, bet patirtis tikrai buvo įdomi. Be to, iš labai arti galėjau pamatyti ir kitą savo sesės asmenybės pusę, ją pažinau daug artimiau“, – džiaugėsi K. Veizdžiūnas.
Konstantinas šypsosi, kad po darbų daug mieliau sėda ant motociklo ir pasileidžia su vėjeliu. Tiesa, dabar tam laiko lieka labai mažai. Kai nedirba, skuba į vieną iš sodininkų bendrijų, kur savo rankomis stato namą šeimai.
Nuo pat pamatų iki stogo – viskas daroma tik paties.
Laiko norisi skirti ir savo dviem sūnums.
„Šiais laikais visko galima išmokti internete, net ir namų statybos, tereikia atsirinkti gerą informaciją. Žinoma, konsultuojuosi ir su specialistais, bet beveik visa informacija – iš interneto“, – pasakojo auksines rankas turintis K. Veizdžiūnas.
Ši vasara buvo kaip niekad lietinga, tad teko gaudyti kiekvieną akimirką, kad pavyktų laiku uždengti stogą. Prie statybos darbų Konstantinui daug padėjo mama, nors suktuką laikė gal pirmą kartą.
„Mama tokia kaip ir mes su sese – nutrūktgalvė ir labai drąsi: iššūkių nebijo“, – šypsosi pašnekovas.
