Rūta Staškevičiūtė į jaunųjų kūrėjų galimybių tribūną įkopė pirmą kartą. Ji pateikia ir prozos, ir poezijos kūrinių, tačiau iš karto galima teigti, kad Rūta jau išsirinko mėgstamas spalvas. Tai kūrėjui labai reikalinga.
Rūta Staškevičiūtė (11 kl.)
„… augau ir gyvenu mažame kaime Paįstriečiuose, vienkiemyje, apsupta dirbamų laukų ir lygumų. Mano vaikystėje technologijos neužėmė daug vietos, tad veiklos visada tekdavo prasimanyti pačiai – polinkis kurti augo nuo pat mažų dienų. Labiausiai už viską mėgstu pavasarį, kai gamta atgyja ir pražysta gėlės. Pražystu ir aš. Deja, tokiu atveju visi mokslai išgaruoja iš galvos, tesinori tik bėgti laukais basom kojom… Mėgstu gėlės, saulę, miškus, jūrą ir sutekančias į ją upes, gamtoje randu ramybę. Mėgstu svarainių arbatą, o vakarais lipu ant stogo stebėti saulėlydžio. Rašau todėl, kad kūryba kyla iš manęs, o kai jau taip yra, tai nieko nebegali padaryti, tik rašyti. Rašydama jaučiuosi, jog gyvenu.“
Prisijaukinti nuotaiką
nuotaiką reikia prisijaukinti.
pamažu. nežymiai, nepastebimai. po truputį…
prisijaukinti tol, kol pati nuotaika nepastebės, kaip iš vienišos liūdnos nuotaikos, kuri spaudė širdį savo šaltais ir skaudžiais pirštais, kuri braukė sūrią ašarą nuo liūdno žando, ji pavirto… magiškai liūdna, kuri nėra tokia ir bloga, kai pagalvoji. ji… maloniai liūdna. kai nuotaika tokia, tu jauti ramybę, švelnų meškiną, knygą ir svarainių arbatą. o iš šios nuotaikos ji virsta pakiliai įkvepiančia, kurios fone groja magiška muzika, groja švelni dūdelė, nors ne, ne dūdelė, o fleita, o gal… net nežinau, nes visiškai nenusimanau apie muzikos instrumentus. tai nuotaika, kuri privertė tave pašokti ir nubėgti padaryti kažką dabar, dabar, kol nepamiršai, o tu, pagautas netikėto įkvėpimo, šokai nuo sofos, išgąsdinai mažą katiną, ir, kol nesibaigė magiška muzika, suteikusi tau tiek energijos, iškvėpei visą įkvėpimą ant popieriaus lapo vienu ypu, taip, kaip per gimtadienį užpūtei dar vieną žvakutę, sugalvojęs paiką norą.
Laimė yra įtartina
ar kada nors pagalvojot, kodėl ta mergina ant suoliuko sėdi ir šypsosi? arba tas vaikinas, eidamas gatve. tiesiog eidamas, net nelaikydamas telefono. ar kada (bent truputį) pagalvojot, kodėl jis ar ji, būdami su jumis, į jus taip žiūri ir šypsosi?..
„gal išsipurvinau? atrodau juokingai, plaukai susitaršė kaip varnų lizdas, nubėgo make up’as arba nusmuko kelnės? gal sugalvojo iškrėsti išdaigą man, o dabar netveria džiaugsmu, kaip ją padarys!..“
Na, kas, po velniais, negerai???
o gal… gerai?
kodėl kito laimė atrodo įtartina?
kažką rezga, planuoja, juokiasi, šaiposi…
o gal tiesiog… žmogus yra laimingas? paprasčiausiai. be priežasties. nieko nevartojęs, negavęs komplimento iš idealo, o tiesiog būdamas čia ir dabar. eidamas gatve, matydamas tave, dangų, miestą… norėdamas apkrėsti pasaulį gera nuotaika. tiesiog. šiaip.
pamenu, mėginau taip daryti, kai dar buvau visai jauna, 5 ar 6 klasėje. buvau pozityvi mergaičiukė ir tiesiog nusprendžiau eiti šypsodamasi. buvo gera nuotaika, norėjau ja dalintis su visais. greit šypsena dingo. nesutikau nė vieno žmogaus, kuris šypsotųsi ar šyptelėtų man atgal. kreivi žvilgsniai mane vis kliudė, o noras parodyti savo gerą nuotaiką silpo.
dabar, po tiek metų, pagavau save galvojant, kodėl žmogus, sėdintis prieš mane, šypsosi.
kodėl laimė įtartina?
juk būti laimingam kartais taip paprasta.
P. S. jei kitą kartą pamatysite besišypsantį žmogų (vaikas, senelis ar močiutė, galiausiai nedrąsi penktokė – jie visi yra žmonės), nusišypsokite atgal. sukelti šypseną lengva. nužudyti – taip pat.
