Daug panevėžiečių nežino, kad Velžio kelyje gyventa žymios asmenybės, palikusios labai ryškų pėdsaką Panevėžio istorijoje, ir čia veikia jos atminimą saugantis muziejus. Kadaise pačiame miesto pakrašty namus buvo įsikūręs visuomenininkas, rašytojas, knygnešys, buvęs „Panevėžio balso“ laikraščio redaktorius Konstantinas Jasiukaitis, kuriam šiemet būtų suėję 135 metai.
Ta proga į jo paties projektuotą ir statytą sodybą Velžio kelyje susirinko anūkai, proanūkiai, proproanūkiai ir svečiai.
Skambėjo dainavimo studijos „Spalvotos natos“, vadovaujamos Jolantos Vaitkevičienės, vaikų dainelės, Loretos Venslavičienės kanklėmis grojamos liaudies melodijos, proanūkiai skaitė ištraukas iš K. Jasiukaičio prisiminimų.
„Vienas labiausiai įvairiapusių inteligentų, daugiausia nusipelniusių Panevėžio miestui ir kraštui“, – K. Jasiukaitį apibūdino Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Pakruojo krašte gimęs K. Jasiukaitis pradžioje mokėsi pas kaimo daraktorius, vėliau – Mintaujos gimnazijoje. Nepanoręs būti kunigu, paramos iš namų mokslams nesulaukė. Susipažinęs su daugeliu žymių to meto žmonių, rašytojų, įsitraukė į politinę veiklą. Už parašytą apsakymą „Kareivio pasakojimas“ 1907 metais rašytojas carinės valdžios suimtas ir kalintas. Vėliau K. Jasiukaitis nemaža keliavo po užsienį, ten susipažino su Maksimu Gorkiu.
Populiariausia rašytojo drama „Alkani žmonės“ buvo daug kartų vaidinama Lietuvoje, ji taip pat vaidinta ir JAV, kitose užsienio šalyse. K. Jasiukaitis 1919-aisiais išrinktas į pirmąją Panevėžio miesto tarybą, vėliau į antrąją, buvo tapęs jos pirmininku. Būtent jam vadovaujant buvusi Šeduvos g. pervadinta Vasario 16-osios gatve. K. Jasiukaitis taip pat aktyviai dalyvavo visuomeninėje kultūrinėje veikloje.
1924 metais kartu su Stasiu Liutkevičiumi, buvo „Panevėžio balso“ laikraščio steigėju, o po kelių numerių laikraščio metrikoje nurodytas ir kaip redaktorius. Nuo 1922 iki 1940 metų dirbo ligonių kasų direktoriumi. Jis prisidėjo 1936-aisiais statant iki šių dienų išlikusį Panevėžio teritorinės ligonių kasos pastatą. K. Jasiukaičio ūkis Velžio kelyje buvo vienas pažangiausių ūkių visame Panevėžio krašte. Čia veisliniai gyvuliai buvo vežami iš Olandijos, Danijos.
„To meto spaudoje rašyta, kad karvė K. Jasiukaičio ūkyje duoda daugiausia pieno“, – pasakoja muziejininkas.
K. Jasiukaičio atvaizdas ne vienam gali būti žinomas ir iš Antano Žmuidzinavičiaus kūrybos. Rašytojas kurį laiką gyveno su A. Žmuidzinavičiumi ir yra pavaizduotas viename žinomiausių paveikslų „Per kiaurą naktį“.
Istorija suguldyta muziejuje
K. Jasiukaičio anūkė Auksė Stančiauskienė senelio, mirusio 1941-aisiais, niekada nemačiusi, tačiau mena, kaip jos mama tęsė savo tėčio tradiciją šelpti vargšus.
„Senelis buvo labai įvairiapusiškas. Viskuo domėjosi, daug keliavo, daug kalbų mokėjo. Straipsnius į laikraščius rašė“, – šeimoje tebesaugomus atsiminimus pasakoja A. Stančiauskienė.
Jos teigimu, senelis pats suprojektavo namą Velžio kelyje ir ūkinius pastatus, kur vėliau žaisdavo, leido vaikystę Jasiukaičio palikuonys.
„Mamytė dabar šypsosi iš dangaus laiminga, kad mes vėl čia susirinkome“, – sako A. Stančiauskienė.
Mirusi ir jos teta – kita K. Jasiukaičio duktė, o sūnus karo metais nušautas einantis per rugių lauką.
Pati A. Stančiauskienė augo septynių vaikų šeimoje, tad susirinkus visai giminei susidarydavo gausus būrys – apie 50 žmonių. Tradiciją susiburti draugėn stengiamasi tęsti.
„Žmonės jau rečiau prisimena senelį. Ir jo kūryba šiais laikais gal mažiau žinoma. Dar kai mamytė buvo gyva, rengdavo minėjimus. Norime eiti mamos keliu – vėl sutvarkyti muziejų, atnaujinti namą“, – pasakoja ji.
Pasak A. Stančiauskienės, senelis, jei kas nepatikdavo, tuoj sudegindavo savo kūrinius, tačiau jo straipsnių, po pasaulį išblaškytų kūrinių galima rasti įvairiuose kraštuose.
