„Saulėtekio“ progimnazijos jaunieji kūrėjai – Ąžuolas Šiukščius ir Beatričė Banevičiūtė – pasirinkę skirtingus žanrus. Juos pastebėjo ir globoja mokytoja Aušra Indriūnienė. Ąžuolui jau dabar būdingas turtingas žodynas, tikslios išraiškos ir gilesnės minties paieškos. Beatričei poezija – tarsi lengvas žaidimas, temų toli ieškoti lyg ir nereikia. Tačiau eilutės gula lengvai, linksmai… Dabar belieka susikaupti, per vasarą paskaityti jau subrendusių kūrėjų poezijos ir padaryti tą lemtingąjį šuolį, svarbų pasirinkimą!
Ąžuolas Šiukščius (6 kl.)
Gyvenimo turtai
Jau spalis… Pageltę, pavasario sunkiu darbu užauginti lapai žvarbaus vėjo plėšiami, sukdamiesi ratu krenta nuo pirmųjų šalnų „pakąstų“ medžių. Siautėjantis vėjūkštis su savo draugu nenuorama lietumi vis garsiau ir pikčiau baladojasi naktimis į mano langą. Nejauku…Brrrr…Net visa oda pašiurpsta ir nuo sąnarius stingdančios vėsumos, ir nuo minties, jog greit išauš Vėlinių diena. Daugeliui tai susikaupimo, apmąstymų metas, o man ši diena kaskart primena iki šiol giliai atmintin įsirėžusį sapną. Tikriausia norite jį išgirsti!?
Vos tik gilus miego liūnas mane įtraukė į savo gelmes, atsivėrė vaizdas, tarsi sukurtas būtent lapkričio 2-ajai. Neįsivaizduoju, kur aš buvau, kodėl ten atsiradau, ką veikiau… Prisimenu, kad klaidžiojau kažkokiame niūriame miške, vos per tirštą rūką įžvelgdamas apsamanojusius medžių kamienus. Basos kojos klimpo į glitų purvą, kibios šakos lipte lipo prie mano drabužių, stiprus šiaurės vėjas taršė mano plaukus. Širdis daužėsi lyg patrakus, akys raibo nuo slegiančios miglos… Nejaukiai baugu! Ir staiga išvydau ją… Išsigandęs norėjau neatsigręždamas sprukti, bet kojos buvo įklimpusios į tą slidų, klampų purvą, o baimė kaustė neleisdama net krustelėti. Prieš mane pleveno tikrų tikriausia vaiduokliukė. Tokia lengva, tarytum perregima… Staiga širdyje kažkas lyg nušvito. Keista…kūną užliejo šiluma ir jaukumas, lyg patogiai sėdėčiau namuose, įsispyręs į šiltas šlepetes su kvapnios šiltos kakavos puodeliu rankose. Rodos, tik prieš akimirką buvau miško glūdumoje, prie žvarbaus vėjo draskomo ąžuolo regėjau tą nepaprastą švytintį vaiduokliukės siluetą, o dabar jau esu čia, kur šilta ir jauku, kur maloniai spragsi židinyje degančios malkos, lyg švelnią lopšinę už lango ūbauja vėjas.
Mano išgąstis ėmė blėsti, nerimas visiškai atlėgo, kai ta miela būtybė švelniu, aksominiu balsu prabilo:
– Manau, tau įdomu, kas aš tokia, kodėl tau pasirodžiau?
Nepasakiau nė žodžio. Nežinau kodėl. Nebejutau baimės, bet balsas strigo gerklėje, nors noras sužinoti atsakymus buvo begalinis.
– Aš esu vaiduokliukė Ida. Nežinau, kodėl manęs žmonės bijo. Galbūt tu žinai?
– Mmm… – keistai tęsdamas garsą papurčiau galvą. Išties nežinojau, bet buvo neapsakomai smalsu.
Pamačiusi mano akyse spindinčias susidomėjimo liepsneles toji būtybė kalbėjo toliau:
– Na, jeigu tu tik galvą purtyti ir mykti temoki, tai imsiu ir papasakosiu apie save. Taigi, mano vardas Ida. Šiuose namuose mudu esame ne be reikalo, aš čia gyvenu, tiksliau gyvenau. Oooo…koks nuostabus laikas buvo, jaučiausi tikra karalaite, maniau, kad visas pasaulis priklauso tik man vienai.
Vaiduokliukė nutilo. Staiga prieš mano akis ėmė plaukti neryškūs, bet aiškūs vaizdai… Į kambarį įeina aukštas senas vyras su ilga ruda barzda. Jo veidas griežtas, bet akys spindi meile ir rūpesčiu. Ida tęsė toliau:
– Štai čia mano tėtis, buvęs šių namų šeimininkas. Jo jau taip pat nebėra, bet jis kiekvieną naktį lengvai įplevena į šį kambarį, o patekėjus mėnuliui aš kaskart jo atsiprašau dėl savo gausybės norų, kuriuos įgyvendinti buvo tiesiog neįmanoma. Dabar suprantu, tuomet buvau tokia turtinga, bet atrodė, kad man visko maža. Turėjau ir jaukius namus, ir mylinčią darnią šeimą, ir gardaus valgio, ir nuoširdžių draugų būrį…Dabar suprantu, tai tiek daug! Tačiau tuomet buvau visiškai tikra, kad to nepakanka, norėjosi viso pasaulio po kojomis. Tėtis mane vis mokė, kad turiu džiaugtis tuo didžiuliu gėriu, kuriuo toli gražu ne kiekvienas gali mėgautis, o aš tik šaipiausi ir maniau, kad tai savaime suprantamas, menkavertis turtas. Dėl mano nepagarbos tėčiui ir jo išminčiai jau kelis šimtus metų esu vaiduokliukė. Pažvelk į mane, dabar išties neturiu nieko, tik beformį, besiplaikstantį kūną ir didžiulį skausmą širdy,- graudžiu balsu kalbėjo Ida. Daugybę metų pralėkė, niekas čia nebeužsuka, tik tu nežinia kaip atklydai.
– Aš galiu būti tavo draugu,- tariau tyliu, guodžiančiu balsu.
– Deja, negali, tavęs čia nėra, tiesiog nėra…,- liūdnai atsiduso vaiduokliukė. – Tu tik prisimink mane…
Iš gilaus miego mane pažadino už lango triukšmingai besibarantis lietus su vėju. Pramerkęs akis giliai atsidusau. Nespėjau baigti pokalbio su Ida, bet žinau, ką vaiduokliukė norėjo man pasakyti – visada brangink tai, ką turi, net ir pačius menkiausius gėrio trupinėlius, nes bet kada gali viską prarasti… Po šio sapno dažnai prisimenu nelaimingąją vaiduokliukę ir kasdien džiaugiuosi man teikiamomis net ir mažiausiomis gyvenimo dovanomis.
Jau spalis… Nukritusius lapus skalbia šaltas rudens lietus. Stiprus vėjas laužia storas, išsekusiais medžių šakas. Žvarbu…O man gera, nes žinau, po darganos ir šalčių vėl švytės ir šypsosis šilta saulė.
Beatričė Banevičiūtė (6 kl.)
Mano bendraklasiai
Mano bendraklasiai šaunūs-
Draugiški ir drąsūs.
Mes visi vieningi-
Ir labai protingi!
Gal mes nedrausmingi,
Net labai triukšmingi…
Bet ką gi padarysi,
kad esam energingi.
Didelė laimė,
kad esam kartu,
Nes mums
visą laiką smagu.
Magiška žiema
Aš išbėgu į kiemą – aikteliu balsu-
Pusnys baltos, žėrinčios ir akiai man gražu.
Tie didingi, snieguoti medžiai tolstančiu keliu –
Lyg sakytų jie: ,,Argi ne puošnu?”
Praėjus stebuklingus medžius… upė. Tokia ji ypatinga.
Lygi kaip ką tik nušlifuota, skaidri ir kieta. Užsidariusi savyje.
Ant šakučių varvekliukai stypso aukštyn kojom!
Jie tokie magiški ir nuostabūs. Bet gaila, kad trapūs.
Tokia magiška žiema kviečia pažaisti sniego karą lauke.
Ir tada gali pasijusti pasakos snieguole.
