Viltė ZAVECKAITĖ (10 kl.)
„Sveiki! Dalinuosi nedrąsiai vadinama kūryba“, – pasisveikina Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos jaunoji kūrėja.
Siurbėlytės
Dėlės lupa auksinius dantis
Vakarienės likutyje įstrigęs
dantų tarpelis
Raudonąjį krapštuką primins
tau randas ilgametis
Dėlės lupa auksinius dantis
O mes, beždžionės, stebimės
Ir negaluodamos brukame
rankas į katro kito kišenes
Dėlės lupa auksinius dantis
Kreipsiuos į televiziją
Tegul Viešpats apsaugo jūsų
auksinius
Nuo piktojo kėslų
Amen
Gyvis
Apgamėlis žnaibo kaktą
Ignoruok jį, nors kartą
Nesikasyk, dėl Dievo meilės!
Nudraskysiu…
Atsimerkus stigma paplūsta
keiksmais
Apgamėlis užsimerkia,
Epidemija plinta
Parazitas!
Gyvaplaukis
Jis paliko blakstieną.
Nežinia, ar tai buvo
emocijų išraiškos gestas
Ar mėgintas
cenzūruoti vyrų tabu.
Jis paliko blakstieną
vadovėlio 27 puslapyje.
Aš užtikrinu, jos neliesiu
Neknibinėsiu
plunksnakočio galiuku
Neketinu jos pasisavinti.
Galbūt tu jos dar pasigesi?
Galbūt tu kreipsiesi į radinių biurą,
Nuožmiai ieškosi jos,
pasiryžęs ją žūtbūt surasti
Tuomet užmesi akį į
prisegtus mano kontaktus,
tūkstančius neatvertų
elektroninių laiškų,
išplasnojusių į šiukšlinę
Ir (pagaliau!) mes susitiksim.
Akis į akį su viena prarastąja
blakstiena.
Odė plikiams
Tu pabūki plikiu,
Nusiskusk savo veš-
lius plaukus ir
Aš tapsiu laiminga.
Galbūt tada tu išmoksi atsisakyti savęs?
Galbūt tada skirsi daugiau
laiko mūsų pokalbiams,
Negu rinkdamasis šampūną?
Glostysiu tavo pliką kūdikėlio galvą,
Ją tepsiu kvapiais aliejais ir
Nors kartą
Galėsiu pasijusti motina.
Tu pabūki plikiu, kad galėčiau,
jei sulauksiu senatvės,
Numegzti tau kepurytę.
Tu pabūki
plikiu, nes viduje jau
pūvu.
Tu pabūki plikiu, kad
nesijausčiau vieniša
Pati būdama tokia.
Deguonies balionėliai
Gurkšnis
Iki kito liko dar
Kažkiek pamojavimų
Prieš akis
Gurkšnis
Ir po to vėl
Sagas varsto
Ant platformos guldo
Gurkšnis
Surišu lipnia juostele
Alveoles ir dvylika
Deguonies balionėlių
Gurkšnis
Po treniruotės
ausys išvaržomis palieka
Bet po to vėl
Gurkšnis
Po platformos – mozoliai
Visiems gurkšniams plauname
kojas
Gurkšnis
Nebylusis gurkšnis
Tarp akių įsivėręs
Dar penki gurkšniai
Gurkšnis
Keičiame balionėlį
Gleivių aparatas
Dar nespaudus mygtuko
Plona gleivių srovelė teka
Mechanizmo vamzdeliu
Prisipildo visi X gleivių
Pasotinamos visos seilių sraigės
Mechanizmas nenutraukiamai veikia
Gleivės vis kapsi ir kapsi
Drimba
Varva
Varva
Per kraštus
Puodelis po puodelio
Gurkšnoji ir nesustoji
Seilės tįsta ir svilina gomurį
Sutepa gyvaplaukius,
Pripumpuoja žiaunas
Po kanalizacijos vamzdžius
turškiesi
Nepraleisk ryto ritualo,
pasinaudok gleivių aparatu
Kviečiu puodelio gleivių
Kraugeriai su pasimėgavimu
Kraugeriai su pasimėgavimu
O aš springstu akių sultyse
Moskitai čiumpa mane ir
baksnoja
Smulkiomis adatėlėmis
Griebia už pakarpos
Išsupa savo glėby, kurio
smarvės, rodos, ilgai nepamirši
Tu save įstengsi pamiršti
Kraugeriai neleis tau atsikvėpti
Jie nardins tavo galvą skystose
juoko dujose
Ir ves tave skersgatviais į
elektros
junginių skydelius, kur
apsilanko tik įtampa
po pasimatymo jie užriš
Tau akis ir iškas mini duobę
Nukramsnos tavo kairės kojos
pėdos nykštį,
nulaižys syvus ir paliks suviešėti
Nukramsnoję sultingiausius
riebaliukus,
paliks tavo kūno popieriukus,
„kailiukus“ ir paprašys tavęs
Susirinkti.
