Panevėžiečiui Jonui Kaminskui drąsos ir užsidegimo aplankyti kuo daugiau šalių galima pavydėti. Kelionės autostopu, šokiai kurdų vestuvėse, savanoriavimas – tik dalis per metus patirtų vaikino nuotykių.
Vis dažniau kuprinę ant pečių užsidedantis Jonas Kaminskas kelionėmis po platųjį pasaulį susidomėjo tik prieš keletą metų, paragavęs studento duonos. Iki tol visą laisvalaikį prie kompiuterio leidęs jaunuolis pajuto nenuvaldomą nuotykių troškulį, nors mokslas ir nebuvo tiesiogiai susijęs su svetimų žemių pažinimu.
„Baigęs dvyliktą klasę ilgai negalvojau ir pasirinkau meteorologijos studijų programą. Tada dar nebuvau tikras, kokiu keliu noriu pasukti, tačiau, kaip ir dauguma abiturientų, maniau, kad privalau gauti aukštojo mokslo diplomą. Jeigu apsispręsti tektų dabar, tikriausiai neskubėčiau ir padaryčiau vienerių metų pertrauką, kad galėčiau ramiai apgalvoti visus galimus variantus“, – „Sekundei“ prisipažino vaikinas.
Būtent tokiu keliu Jonas pasuko baigęs bakalauro studijas. Gavus diplomą ir svarstant, ką daryti toliau, panevėžiečio akys netikėtai užkliuvo už savanorystės projekto pasiūlymo – jaunuoliai buvo raginami dviem mėnesiams keliauti į saulėtąją Turkiją prisidėti prie vėžlių gelbėjimo.
Net ir abejodamas savo galimybe pereiti atranką, vaikinas atidžiai užpildė visus reikiamus dokumentus, parašė motyvacinį laišką ir greitai sulaukė pasiūlymo.
„Projektas buvo susijęs su aplinkosauga, ekologija, tad man, kaip gamtos mokslų studentui, tai buvo puiki proga praplėsti akiratį, įgyti naujos patirties. Be to, negalėjau praleisti galimybės pagyventi kitoje šalyje, susipažinti su svetima kultūra“, – prisiminė J. Kaminskas.
Vėžlių nesutiko
Turkijoje Jonui iš pradžių teko nusivilti. Projektas vyko šaltuoju metų laiku, kai dauguma vėžlių žiemojo pasislėpę giliai jūroje, todėl pagrindinį savanorystės tikslą – gelbėti šiuos roplius – reikėjo atidėti.
Nepaisant to, iš Lietuvos, Portugalijos, Italijos, Gruzijos, Rusijos, Kroatijos, Vokietijos, Rumunijos, Makedonijos ir Vengrijos susirinkę gamtosaugai neabejingi jaunuoliai veltui laiko neleido. Du mėnesius jie užsiėmė edukacine veikla – organizavo renginius vaikams ir mokė juos tinkamai rūšiuoti atliekas, – kasdien rinkdavo šiukšles iš paplūdimio, nes jis atrodė lyg sąvartynas.
„Pati didžiausia problema, kad nyksta vėžlių kiaušinių dėjimo vietos. Kadangi šie ropliai tai daro paplūdimiuose, svarbu, kad jie būtų švarūs. Šiukšlės trukdo gyvūnams išsikasti duobes ir saugiai padėti kiaušinius. Išsiritusiems vėžliukams per atliekas sunku pasiekti vandenį. Esu girdėjęs, kad iš šimto vėžliukų tik vienas sulaukia brandaus amžiaus. Taigi jų išgyvena labai mažai“, – netvarkos žalą atskleidė panevėžietis.
Nors vėžlių tą kartą nepavyko pamatyti, Jonas džiaugėsi, kad savanorystė padėjo susirasti naujų draugų, pažinti svetimą kultūrą ir suvokti, ko nori iš gyvenimo.
Grįžęs į namus jaunuolis nusprendė pasinerti į kartografijos, mokslo apie žemėlapio sampratą, sudarymą bei savybes, studijas bei išbandyti save keliaujant autostopu po tokias šalis kaip Armėnija, Gruzija ir Turkija.
Nuotykių troškulys
Pakerėtas pirmosios kelionės į Turkiją, panevėžietis sau davė du pažadus. Pirmasis – atšilus ir sulaukus vėžlių perėjimo sezono grįžti į Kazanlį – miestelį, kuriame tikėjosi pamatyti laisvėje ropojančius vėžliukus.
Antrasis – aplankyti užsienyje gyvenančius bendraminčius, kurie vos per keletą mėnesių tapo vienais geriausių Jono draugų.
Nuotykių troškulys ir noras pažinti dar neatrastą pasaulį buvo toks stiprus, kad netrukus panevėžietis turėjo bilietą į Gruzijos sostinę Tbilisį.
Per kelių savaičių kelionę Jonas tikėjosi aplankyti ne vieną šalį ir miestą, kiekvieną savo vizitą buvo kruopščiai, vos ne valandų tikslumu, suplanavęs, tačiau bilietas į Gruziją buvo vienintelė jo kelionės garantija. Norėdamas patirti kuo daugiau nuotykių, vaikinas daugiau bilietų nepirko, o aplankyti kitus miestus bei grįžti į Lietuvą ketino pakeleivingais automobiliais.
Kelionė autostopu neretai gali asocijuotis su ilgu laukimu, nežinomybe ir rizika, tačiau Jonas tvirtina, kad su sunkumais susidurti jam beveik neteko. Ilgiausiai automobilio, kuris galėtų pavėžėti, laukė net šešias valandas, tačiau tikino, kad tokių situacijų pasitaiko itin retai.
„Autostopu keliaujant per tokias šalis kaip Armėnija, Gruzija ar Turkija vidutiniškai teko laukti vos 5–10 minučių. Net gūdžiuose Armėnijos kaimeliuose, per kuriuos, važiuoja vienas kitas automobilis, mus pamatę žmonės mielai sutikdavo padėti. Manau, kad dauguma armėnų yra geros širdies, o galbūt smalsumas skatino pabendrauti su kitataučiu“, – teigė vaikinas.
J. Kaminskas prisipažino, kad nors dauguma draugų ir pažįstamų džiaugėsi jo drąsa, tėvams sūnaus sumanymas sukėlė nemažą galvos skausmą.
„Kai tėvams pasakiau, kad planuoju skristi į Gruziją ir autostopu grįžti namo, jie pamanė, jog juokauju. Kai suprato, kad mano planai rimti, į viską žiūrėjo gan skeptiškai ir ne kartą bandė perkalbėti. Tačiau vėliau apsiprato ir, esu įsitikinęs, šiandien jau tikrai nenustebtų, jeigu praneščiau apie naują nuotykį“, – tikino Jonas.
Neramumų apsuptyje
Kelionė prasidėjo nuo nemalonių siurprizų. Kurį laiką paviešėjęs Gruzijoje vaikinas ketino keliauti į Turkiją, tačiau vos lėktuvui nusileidus Tbilisyje Joną pasiekė nemaloni žinia: šalyje kaimynėje prasidėjo karinis perversmas.
J. Kaminskas nežinojo, ką daryti toliau, nuolat sekė naujausią informaciją žiniasklaidoje, ne kartą skambino Turkijoje gyvenantiems draugams, tačiau galiausiai nusprendė, kad neramumai neužkirs kelio nuotykiui, kurį taip ilgai planavo.
Kelionė Rytų Turkijoje nepriminė ramaus poilsio svajonių šalyje. Vykstant į Siritą, kuriame Jonas ketino aplankyti Panevėžyje metus studijavusį draugą, teko pamatyti ne vieną važiuojančią tanketę ir visą galybę kitokios karinės technikos.
„Prie įvažiavimo į Siritą stovintys ginkluoti kareiviai tikrino mašinas. Esu užsienietis, todėl buvo šiek tiek neramu, kad galiu susilaukti daugiau dėmesio, tačiau, laimė, įtarimų niekam nesukėliau ir miestą sėkmingai pasiekiau“, – prisiminė vaikinas.
Jonas įsitikinęs, kad daugumos lietuvių žinios apie dabartinę Turkijos situaciją gana menkos. Negaudami objektyvios informacijos, žmonės padėtį įsivaizduoja gerokai baisesnę, nei ji yra iš tiesų.
„Dalis lietuvių klaidingai įsitikinę, kad šalyje kažkokia anarchija, masinis karas, tačiau tikroji situacija visiškai kitokia. Žmonės ten gyvena niekuo neišsiskiriantį gyvenimą, vaikšto į darbą, augina vaikus ir yra priversti susitaikyti su šalia jų vykstančiais neramumais. Nors ore sklandė baimė, mane itin sužavėjo, kad vietiniai stengiasi išlaikyti gerą nuotaiką, buvo ypač draugiški ir svetingi“, – stereotipus neigė J. Kaminskas.
Kurdiškos vestuvės
Būdamas Sirite Jonas turėjo galimybę dalyvauti kurdiškose vestuvėse. Nors sakoma, kad lietuviai švenčia iš visos širdies, tačiau kurdai mūsų tautiečius gerokai pranoksta, o vieną svarbiausių gyvenimo švenčių mini net trimis etapais.
„Pirmąją dieną nuotakos šeima organizuoja šiek tiek uždaresnę Henos ceremoniją. Per ją kartu susiburia abi šeimos, visi šoka, o vakaro pabaigoje žvakes laikantys susirinkusieji dainuoja ir ratu šoka aplink nuotaką išsakydami jai įvairius linkėjimus. Galiausiai, šventei einant į pabaigą, nuotakos rankas papuošia įspūdingi raštai“, – pasakojo keliautojas.
Pasibaigus pirmajam etapui, išaušta nauja diena, tada šventė būna gerokai įspūdingesnė. Jonas pasakojo, kad į antrąją parą vykstančią ceremoniją susirenka ne tik poros giminaičiai, bet ir draugai, pažįstami.
Kaip ir Lietuvoje, susirinkusieji jaunavedžiams įteikia dovanų naujo gyvenimo pradžiai, o tradiciniai šokiai ir dainos netyla iki pat paryčių.
„Panašiausią vaizdą į mums puikiai pažįstamas lietuviškas vestuves galima išvysti trečiąją dieną. Jaunikis atvyksta į nuotakos namus, kartu jie leidžiasi į nedidelę iškylą po apylinkes, o diena baigiasi švente salėje. Jaunieji kartu su svečiais šoka, dainuoja, ragauja vestuvių tortą ir vietinius sluoksniuotus pyragaičius – baklavą“, – atskleidė vaikinas.
Lietuvos grožis
Net ir jausdamas nuolatinį svečių kraštų pažinimo troškulį, panevėžietis pripažįsta, kad Lietuvoje galima rasti ne vieną kampelį, kuris grožiu nenusileidžia įspūdingiausioms Europos šalims.
Vaikinas įsitikinęs, kad pradėti pažinti pasaulį reikia nuo savo krašto, todėl vos radęs laisvą akimirką stengiasi kuo daugiau keliauti po tėvynę bei su ja supažindinti iš užsienio atvykusius draugus.
„Lietuvoje man labai patinka, čia galima rasti daugybę gražių vietų, todėl, esu įsitikinęs, kad niekada neemigruosiu. Tiesa, neatmetu galimybės kurį laiką padirbėti užsienyje – patobulinti kalbos žinias, patirti naujų įgūdžių, tačiau pasiblaškęs po pasaulį tikrai grįžčiau namo“, – tikino pašnekovas.
Paklaustas kur link ves nauja jo kelionė, Jonas prisipažino, kad šiuo metu yra studentas, todėl pramogoms nelieka nei laiko, nei pinigų. Tačiau juokavo, kad visuomet išskėstomis rankomis laukia kokios nors galimybės, tad pasitaikius progai nuotykių neatsisakytų.
