Parduotuvių lentynose matydami daugybę gardžių vynų ar neįprastų pavadinimų prieskonių, tik nedaugelis žino, ką, su kuo ir kada vartoti.
Į visus su maistu bei gėrimais susijusius neaiškumus ryžosi atsakyti Bronius Kačkus. Jis į naujausią savo knygą „Gurmano žinynas“ sudėjo daugiau nei du dešimtmečius kauptą informaciją.
Dešimt metų maisto pramonės inžinieriumi technologu dirbęs B. Kačkus puikiai išmano visas maisto bei gėrimų subtilybes. Sudėtingos cheminės produktų formulės jam jau seniai nekelia nuostabos, o namų lentynoje vietą rado ne vienas užsienio kalba parašytas leidinys apie tos šalies kulinarinę kultūrą.
„Skaitydamas anglų, rusų, lenkų bei vokiečių kalbomis supratau, kad koncentruotos mokslinės informacijos apie maistą mūsų kalba rasti beveik neįmanoma. Visos šalys jau nuo senų laikų turi savo maisto žinynus, tačiau mums jo vis trūko, todėl nusprendžiau užpildyti šią spragą“, – idėjos išleisti knygą gimimą prisiminė autorius.
Atidavė duoklę
Gerais norais grįstas kelias ne visuomet buvo lengvas. „Gurmano žinyno“ sumanytojas pripažino, kad net paruošus tekstą teko susidurti su nemenkais sunkumais ieškant leidyklos bei aiškinantis redagavimo klaidas.
„Sukaupus informaciją, ne viena leidykla užtrenkė duris ir atsisakė išleisti knygą. Galiausiai, 2013 metais atradus savąją leidyklą, žinyną teko ne kartą redaguoti, tikslinti terminus, todėl, siekiant geriausio rezultato, išleidimo data gerokai nusikėlė. Visgi, nepaisant patirto vargo, esu įsitikinęs, kad knyga ras savo skaitytoją. Joje kalbama apie sveiką mitybą, gėrimų vartojimo kultūrą, tad kiekvienas lietuvis galės pasisemti naujų žinių“, – įsitikinęs rašytojas.
Sudėdamas visą gurmanui aktualią informaciją į vieną knygą, B. Kačkus norėjo atiduoti duoklę dėstytojams, kurso draugams bei maisto pramonėje dirbantiems žmonėms. Žinyno autorius juokavo, kad pagarbą kitiems pomėgiams bei darbams jis jau seniai atidavė, tačiau maistas vis likdavo nuošalyje.
„Vienas didžiausių mano hobių – medžioklė. Šia tema parašiau jau ne vieną straipsnį apie jos etikos klausimus ir išleidau knygą „Medžiotojų vaišės“. Taip pat jau atidaviau pagarbą Aukštaitijos sostinei bei buvusiems savo kolegoms parašydamas knygą „Gamyba Panevėžyje 1940–1990 m. Faktai ir veidai“, o dabar galiu didžiuotis, kad pagerbiau ir maisto gamybos darbuotojus“, – džiaugėsi B. Kačkus.
Atskleidė istoriją
Mokslininkė, pedagogė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė gyrė autoriaus ryžtą praturtinti gurmanų žinias ir tikino, kad maisto ir gėrimų vartojimo kultūra yra gerokai sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasak jos, visi esame girdėję apie burgundišką ar afrikietišką vyną, tačiau tik retas žino, kada jį rekomenduojama gerti.
„Tokio žinyno Lietuvai reikėjo jau labai seniai. Įsisukę į kasdienybę mes pamirštame susipažinti su naujais skoniais, o nuvykę į užsienio šalį, neretai nežinome, kaip valgyti tokius egzotiškus produktus kaip austrės. Ši knyga padės išvengti visų nesklandumų“, – įsitikinusi R. Bieliauskienė.
Mokslininkė ne tik pristatė knygą, bet ir atskleidė senovės lietuvių maitinimosi įpročius. Anuomet tautiečiai maitosi pagal itin griežtą dienotvarkę ir mėgavosi tokiais produktais, kurie šiandien sukeltų ne apetitą, o šleikštulį.
Pavyzdžiui, Barbora Radvilaitė pusryčius valgydavo 8 valandą ryto, pietus – 11 valandą, o vakarienę – 18 valandą. LDK didikės valgiaraštis buvo skurdokas, nes XVI amžiuje tikėta, jog didelė produktų įvairovė – visų ligų šaltinis.
„Ruošdami maistą Barborai, tarnai privalėjo vengti prieskonių, gardumynų, persūdytų patiekalų, svogūnų, cukraus bei vaisių. Tikėta, kad tai pakenktų jos lyčiai ir sveikatai. Didikei nerekomenduota gerti alkoholio, išskyrus skaidrų, nerūgštų alų ir prancūziškus vynus, kurie, tikėta, skaistina veidą“, – pasakojo mokslininkė.
Ne ką mažiau renginio svečius nustebino pateiktas XVIII amžiaus didikų valgiaraštis. Tuomet turtingieji mėgaudavosi perlinių kruopų ar rūgštynių sriuba, kaliaropėmis, kopūstais, veršiuko smegenimis su padažu.
