Temperamentingas gruzinas jau keletą savaičių pratinasi prie lietuviško klimato ir Panevėžio teatro scenos. Gimtojoje šalyje pripažinimą pelnęs režisierius Badris Ceredianis ne tik mėgaujasi laikina emigranto duona, bet ir neskaičiuodamas valandų rengia saldžią dovaną teatro gerbėjams.
Kartu su teatro „Menas“ aktoriais gruzinas Badris Ceredianis į sceną perkelia amerikiečio Maiklo Makeverio kūrinį „37 atvirukai“. Spektaklis pasakoja apie su sužadėtine į gimtuosius namus grįžusį vaikiną. Vestuvėms besiruošianti pora nugrimzta į prisiminimus, vidinius apmąstymus, ginčus su savimi, o pjesė, tikimasi, privers susimąstyti ar nubraukti ašarą.
„Nors tai komedija, paliesime jautrią šeimos temą. Juokingos situacijos parodys žmonių jautrumą ar abejingumą ir įvairius skaudulius“, – „Sekundei“ atskleidė B. Ceredianis.
Išsirinkti, kokį kūrinį pristatyti lietuviškai publikai, režisieriui nebuvo sunku, tačiau pripažįsta, kad už tai turi būti dėkingas teatro meno vadovui Vytautui Kaniušoniui. Būtent jis pasiūlė keletą pjesių, o viena iš jų akimirksniu rado kelią į menininko širdį.
„Iš visų pasiūlytų variantų man ir visai teatro komandai šis patiko labiausiai. Smagi, tačiau susimąstyti verčianti istorija mus pakerėjo, tad tikimės, kad ji nenuvils ir žiūrovų“, – vylėsi svečias.
Pasirengti premjerai režisierius turi tik kiek daugiau nei mėnesį, tačiau yra įsitikinęs, kad laiko trūkumas kojos nepakiš. Pasak B. Ceredianio, Gruzijoje spektakliui pastatyti retai prireikia kelių mėnesių, todėl prie greito tempo jis jau pripratęs.
„Intensyviai treniruojamės nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, dienų neleidžiame veltui, dirbu su talentinga komanda, todėl baimintis neverta. Dar prieš prasidedant repeticijoms kartu su aktoriais skaitėme pjesę, bandėme perprasti personažų charakterius, tad nemaža dalis darbų jau padaryta. Pasirinktas žanras ir kūrinys nėra labai sudėtingi, tad nematau priežasčių jaudintis dėl laiko stokos. Kuriant su profesionalais puikių rezultatų galima pasiekti labai greitai“, – teigė režisierius.
Kalba nesvarbi
Kuriant svetur B. Ceredianiui dar neteko susidurti su dideliais sunkumais ar neįveikiamais išbandymais. Pasak jo, net atsidūrus už kelių tūkstančių kilometrų mistiška teatro dvasia išlieka, o kuriantis profesionalas staiga nepraranda visų įgūdžių.
„Su vienais aktoriais tenka bendrauti tik rusiškai, su kitais – tik angliškai, todėl susiduriame su kalbos barjeru. Tačiau tada dirbti dar įdomiau. Nesuprantant visų žodžių, galima lengviau perprasti aktorių charakterius, emocijas, įvairias subtilybes. Teatro kalba universali ir nebūtina mokėti tos šalies kalbos, kad suvoktum, kas vyksta scenoje“, – įsitikinęs gruzinas.
B.Ceredianis suskaičiavo, kad per keletą savaičių Lietuvoje jam teko pamatyti 15 spektaklių svetima kalba, tačiau kiekvieną perprasti nebuvo sunku. Teatras, kaip ir muzika, pasižymi tuo, kad žodžiai niekada nėra svarbiausia.
Balso tembras, gestai, veido išraiška, dekoracijos, drabužiai ir kitos detalės gali atskleisti bei papasakoti visą istoriją net ir nesuprantant, ką reiškia aktoriaus ištariami žodžiai.
„Kad ir kokiame pasaulio kampelyje atsidurtų, žmogus yra žmogus. Net ir bendraudami skirtinga kalba visi esame vienodi, tad svarbiausia ne kalba, o vidinis pasaulis bei jausmai. Gruzinas ir lietuvis liūdesį ar džiaugsmą išreiškia vienodai“, – pabrėžė režisierius.
Panašumų gausa
Kurti į Lietuvą atvykęs gruzinas įsitikinęs, kad dvi šalys turi gerokai daugiau panašumų nei skirtumų. Nors iš pirmo žvilgsnio mūsų tautiečiai atrodo ramūs ir santūrus, o gruzinai – temperamentingi, B. Ceredianis tvirtina, kad pasikliauti stereotipais neverta.
„Nors užsieniečiams mano tautiečiai gali pasirodyti lyg karštakošiai, taip tikrai nėra. Mes tiesiog labai emocingi ir negalime ramiai nusėdėti vienoje vietoje. Be to, užuot ieškoję skirtumų, galėtume paieškoti paralelių. Abi šalys nedidelės, siekia išsaugoti taiką ir laisvę, o istorijoje galima rasti nemažai panašumų. Lietuva, kaip ir Gruzija, kadaise buvo viena didžiausių bei galingiausių valstybių, tačiau dėl priešų nuožmumo prarado savo didybę“, – teigė režisierius.
Ne kartą pas draugus Vilniuje ir Kaune lankęsis menininkas pripažįsta akimirksniu susižavėjęs Baltijos žeme, o pirmieji pamatyti lietuviški spektakliai pažadino norą iš arčiau pažinti mūsų šalies kūrybines dirbtuves.
„Lietuvių ir rytiečių teatro tradicijos nėra vienodos, skiriasi aktorių charakteriai, tačiau tikiu, kad tas pats spektaklis gali įtikti įvairių šalių žiūrovams. Mes visi mėgstame skirtingų žanrų spektaklius, scenoje norime išvysti aktorių emocijas, išgirsti įvairias istorijas, tad tikrai nemanau, kad Panevėžyje pastatytas spektaklis kelią gali rasti tik į lietuvių širdis. Apskritai esu įsitikinęs, kad teatras negali sustingti, todėl labai tikiuosi, kad mūsų šalys atras ryšius, o jie gruzinams leis pamatyti daugiau lietuviškų spektaklių, o lietuviams – mano tautiečių“, – vylėsi kūrėjas.
Režisieriaus dalia
Kurdamas spektaklį B. Ceredianis du mėnesius praleis toli nuo gimtosios Gruzijos, tačiau namų ilgesys kūrėjo negąsdina. Svetimos šalys, kelionės ir naujos kultūros praplečia menininko akiratį ir paskatina naujų idėjų gimimą.
„Pasirinktas gyvenimo kelias mane įpareigoja nuolat kurti toli nuo namų, leistis į gastroles, todėl užsisėdėti negaliu. Per daugybę metų supratau, kad nesvarbu, kuriame pasaulio krašte atsidurčiau, teatrą drąsiai galiu vadinti savo antraisiais namais. Norėdamas būti režisieriumi, privalai būti kosmopolitu ir nuolat ieškoti naujų vietų po saule“, – tvirtino kūrėjas.
B.Ceredianis juokavo, kad net ir gyvendamas Gruzijoje negali ilgai užsibūti vienoje vietoje. Jis neprisiriša prie konkretaus teatro scenos ir dažnai keliauja po įvairius šalies miestus, o savo namuose Tbilisyje, įsisukęs į darbų sūkurį, tampa vis retesniu svečiu.
„Nuo savo namų iki teatro, kuriame dirbu meno vadovu, tenka keliauti 360 kilometrų ir užtrunku apie penkias valandas. Skrydis iš Tbilisio į Vilnių truko lygiai tiek pat. Nuo namų mane skiria vos kelios valandos, todėl tikrai nesijaučiu nutolęs“, – tikino režisierius.
Kaip tvirtino pašnekovas, nors jau keletą savaičių praleido Panevėžyje, vis dar nerado dalykų, kurie jam nepatiktų. B. Ceredianis džiaugiasi skania lietuviška virtuve, galimybe kurti ir iš arti pažinti svetimą kultūrą, o žvarbus pavasario oras jo visai negąsdina.
