Kitokios kultūros nešėjas

Tado Smetonio gyvenimas primena bėgimo maratoną. Didžėjus, renginių vedėjas, įvairių mini festivalių bei blaivių vakarėlių iniciatorius, miesto kultūrinio gyvenimo budintojas – ir tai tik dalis aktyvaus vyro veiklų.

Nuo pirmadienio iki penktadienio laiką leisdamas darbe, savaitgaliais Tadas aukštyn kojomis apverčia savo kasdienybės ritmą ir linksmindamas kitus pasineria į naktinį gyvenimą. Ne ką mažiau laiko atima naujų projektų kūrimas bei idėjų generavimas, tad poilsiui ir asmeniniam gyvenimui laiko tiesiog nelieka.

„Visas mano laisvalaikis priklauso naujajai meilei – vokiečių aviganei Taigai. Niekada nemaniau, kad šuo gali atimti tiek daug laiko, tačiau kiekvieną dieną bent 4 valandas skiriam pasivaikščiojimams. Veiklų turiu išties daug, tačiau mokant planuoti laiką, spėju viską, išskyrus gyventi asmeninį gyvenimą, kurio beveik neturiu“, – „Sekundei“ pasakojo panevėžietis.

Tačiau ankstyvoje paauglystėje didžėjus svajojo apie visiškai kitokį gyvenimo kelią bei ritmą. Iki devintos klasės T. Smetonis savo ateitį siejo su skaičiais ir matematikos formulėmis. Gabus tiksliukas svajojo apie užtikrintą ir žemišką karjerą, tačiau planus netikėtai sujaukė pasikeitusi mokytoja ir noras pasiduoti jaunystės nuotykiams.

„Kai iš mokyklos išėjo matematikos mokiusi auklėtoja, mano pažymiai pradėjo smukti. Be to, prasidėjo paauglystė, norėjau daugiau laiko praleisti su draugais ar grodamas gitara, o ne rengdamas namų darbus. Norą būti matematiku pakeitė polinkis į kūrybą ir svajonė tapti aktoriumi ar režisieriumi“, – prisiminė Tadas.

Kelerius metus nesėkmingai bandydamas įstoti į svajonių studijas, jaunuolis tuo pačiu metu krimto mokslus neakivaizdžiai studijuodamas kultūros ir meno vadybą. Tuo pat metu vaikinas stačia galva nėrė į Panevėžio, o vėliau ir visos Lietuvos pramogų pasaulį. Vienu metu T. Smetonis dirbo renginių vedėju ir didžėjumi naktiniame klube, vedė radijo laidas, darbavosi Aukštaitijos televizijoje.

Klajūnas

Visą vaikystę ir paauglystę praleidęs Panevėžyje, Tadas Aukštaitijos sostinę ir šiandien vadina savo namais. Tačiau klajoti po Lietuvą bei emigrantų pamėgtą Jungtinę Karalystę teko ne vienerius metus.

„Dar studijuojant brolis pakvietė atvykti pas jį į Londoną padirbėti. Pusę metų dirbau barmeno padėjėju, grojau, mėgavausi linksmu gyvenimu, tačiau galiausiai nusprendžiau grįžti namo“, – trumpą emigracijos istoriją prisiminė T. Smetonis.

Grįžus į gimtąjį Panevėžį, aktyviam jaunuoliui neteko ilgai mėgautis namų ramybe ir būti be darbo. Greitai jis sulaukė pasiūlymo keltis gyventi į Kauną ir prisidėti prie tuomet itin populiarios „TV pagalbos“ kūrimo.

„Visą gyvenimą kartojau, kad galiu gyventi bet kur, tik ne Kaune. Tačiau, kai grįžus iš Anglijos viena draugė pasiūlė prisijungti prie „TV pagalbos“ komandos, ilgai nedvejojau. Trejus metus dirbau garso režisieriumi, visą dieną sekiodavau kamerą. Nors dabar apie šią laidą sklando ne patys geriausi atsiliepimai, tuomet ji buvo visiškai kitokia: turėjome aukštesnių tikslų, norėjome padėti žmonėms. Pasikeitus laidos prasmei, ją paliko ne vienas kūrybinės grupės narys“, – tikino pašnekovas.

Išėjęs iš darbo televizijoje, Tadas neketino grįžti į gimtąjį miestą, tačiau planus netikėtai sujaukė patirta rankos trauma. Ilgus mėnesius negalėdamas dirbti ir gydydamasis, jaunuolis buvo priverstas glaustis tėvų namuose ir ambicingus idėjas brandinti tik mintyse.

Tačiau išsižadėti svajonių budinti miestą jis neketino. Pasveikęs T. Smetonis ėmėsi veiklos Panevėžio bendruomenių rūmuose, prisidėjo prie miesto gimtadienio ir iniciatyvos „Susitikime penktadienį“, keičiantis gyvenimo būdui, gimė keletas išskirtinių idėjų.

Kitokios pramogos

Prieš keletą metų T. Smetonis nusprendė pasukti sveikesnio gyvenimo link ir visiškai atsisakė svaigiųjų gėrimų.

„Atsisakius alkoholio, pažįstamų žmonių ratas išties sumažėjo. Manęs beveik niekas nebekviečia į vakarėlius, o jeigu ir kviečia, prašo, kad pabūčiau vairuotoju. Nepaisant to, gyvenime atsirado labai daug naujų bendraminčių, tad vienatve skųstis negaliu“, – džiaugėsi Tadas.

Didžėjus netruko pastebėti dar neatrastą nišą – blaivius vakarėlius. Sekmadienio dienomis rengti pasilinksminai greitai išpopuliarėjo ne tik tarp jaunimo, bet ir įvairaus amžiau šeimų, kurios įsitikinusios, kad negerti ir nerūkyti – madinga.

„Iki šiol nepažįstami žmonės manęs klausinėja apie blaivius vakarėlius, tad, manau, jie tikrai turi savo auditoriją. Ir nereikia manyti, kad juose trūksta linksmybių. Visuomet sakau, kad renginio smagumą ir kokybę pirmiausia lemia pati auditorija. Jeigu susirinkusieji bus nelaimingi, bijos pajudėti ir patys nenorės linksmintis, vakaro vedėjas gali šokinėti ant ausų, tačiau norimo rezultato nepasieks“, – įsitikinęs didžėjus.

Ilgainiui blaivių vakarėlių rengimas tapo naujausią Tado veikla – jis įkūrė įmonę „Kitokia kultūra“. Subūręs bendraminčių kompaniją, panevėžietis ne tik linksmina žmones atviruose bei uždaruose vakarėliuose, bet ir nepamiršta filantropinių idėjų.

Nuo ankstyvos vaikystės girdėdamas nuolatinius tėvų raginimus ištiesti pagalbos ranką, T. Smetonis ir šiandien nepamiršta kilnių tikslių. Visai neseniai didžėjus paskelbė apie projektą „Gera daryti gera“.

„Per projektą siūlau iš dalies nemokamas didžėjaus ir vedėjo paslaugas renginiams, kuriuose nerasime religinio, politinio, komercinio ar asmeninės šventės atspalvio. Pirmas renginys prieš keletą savaičių įvyko Upytės gimnazijoje. Kai mane pakvietusi direktorė išgirdo, kad ketinu pasirodyti nemokamai, negalėjo tuo patikėti iki pat paskutinės minutės, o kai pasirodžiau ne tik aš, bet ir saksofonu grojantis Jonas Sikorskis, didžėjus Karolis Pranka, jos nuostaba dar labiau išaugo“, – prisiminė švenčių organizatorius.

Panevėžietis juokavo, kad geri darbai pozityvumu užkrečia ne tik tuos, kurie gauna nemokamas paslaugas, bet ir jį patį. Pasak Tado, kitų šypsenos ir nuoširdus ačiū dažnai yra didžiausia paskata eiti į priekį bei nenustoti tikėti savo veiklos prasmingumu.

Vaidmenų karalius

Vienos veiklos Tadui visuomet buvo maža. Net dirbdamas „TV pagalboje“, pagrindinę savo veiklą derino su grojimu viename Kauno naktinių klubų ir darbu boulingo klube. Nuo vaikystės išmokęs gyventi itin dideliu tempu, nuolatinio bėgimo panevėžietis neatsisako ir šiandien. Nors dauguma T. Smetonį dažniausiai mato prie muzikos pulto, jam nesvetima ir renginių vedėjo veikla, o kartais vienoje šventėje tenka meistriškai derinti abu vaidmenis.

„Tikrai negaliu pasakyti, kas man patinka labiau: groti ar vesti renginius, tačiau turiu pripažinti, kad pastaroji veikla gerokai sudėtingesnė. Ji reikalauja itin daug atsakomybės, reikia sugebėti būti tokiam linksmam, kad galėtum gera nuotaika užkrėsti kitus. Man labai patinka groti savo mėgstamą muziką, tačiau bendravimas su žmonėmis teikia nė kiek ne mažesnį malonumą“, – pripažino panevėžietis.

Nuolat gyvenantis su muzika Tadas juokavo, kad kartais net ir didžėjams reikia pailsėti. Važiuodamas į renginius ar grįždamas iš jų niekada automobilyje neįjungia radijo, mėgaujasi visiška tyla.

„Jeigu žinau, kad teks vesti renginį, visos mano mintys nukreiptos tik į tai, tad pašalinių garsu visai nepasigendu. O kai paryčiais keliauju namo, galvoje vis dar girdžiu skambančias dainas bei cypimą ausyse“, – pasakojo jaunas vyras.

Sukaupęs daugybės metų renginių organizavimo ir vedimo patirtį, Tadas drąsiai pripažįsta, kad šiais laikais lietuvių švenčių skonis labai įvairūs. Kol vieniems vestuvės bei gimtadieniai vis dar asocijuojasi su laisvai besiliejančiu alkoholiu, kiti atranda blaivias linksmybes, kuriose velnio lašų visai nematyti.

„Prieš vesdamas renginį, visada užsakovų paklausiu, ar susirinkusius svečius reikėtų dažnai raginti pakelti taurelę, ir neretai sulaukiu atsakymų, kad tokių skatinimų visai nereikia. Tenka dalyvauti ir tokiose šventėse, kuriose tik simboliškai pakeliamos šampano taurės. Manau, kad Lietuvoje 50 procentų vestuvių švenčiama su didžiuliu kiekiu alkoholio, o kitos – tik su simboliniais taurių pakėlimais. Tačiau tai, kaip švęsti įvairias progas, yra kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas ir nematau čia nieko blogo“, – pasakojo renginių vedėjas.

Ateities planai ir sunkumai

T. Smetonis per pokalbį ne kartą juokavo, kad žmogus kuria planus, o Dievas juokiasi, tačiau pripažįsta, kad naujausius sumanymus panevėžiečiai turėtų išvysti dar šią vasarą. Didžėjaus galvoje visuomet knibžda naujų idėjų, netikėtų miesto budinimo planų, tačiau paklaustas, ar neketina palikti gimtojo miesto, renginių organizatorius nenorėjo tuščiai žadėti.

„Visada norisi naujų iššūkių. Nors gyvendamas čia finansine sėkme skųstis negaliu, man trūksta veiklų, saviraiškos bei galimybių suburti stiprią ir didelę bendraminčių kompaniją, tad, nors ir bijau kažką planuoti, neatmetu galimybės, kad vieną dieną išvažiuosiu į kitą miestą ar apskritai iš šios šalies“, – atskleidė Tadas.

Jis drąsiai pripažino, kad Aukštaitijos sostinėje kuriančiam žmogui neretai tenka tarsi atsitrenkti į sieną, tad, stengiantis kažką suorganizuoti, būtina dirbti dvigubai sunkiau, o projektų rašymai, biurokratiniai reikalai neretai žmogų išsunkia taip, kad imtis veiksmų jėgų tiesiog nelieka.

„Panevėžyje sunkiausia suburti stiprią komandą. Rasti vien apie pinigus negalvojančių ir savo veiklai atsidavusių žmonių nėra lengva. Ne kartą esu bendradarbiavęs su šauniais savanoriais, tačiau baigę mokslus, jie dažnai išvyksta į kitus miestus, tad bendražygių paieškas tenka pradėti iš naujo“, – liūdnai kalbėjo renginių organizatorius.

Nepaisant kylančių nesklandumų, Tadas džiaugiasi, kad Panevėžys vis labiau atsigauna, tačiau tam, kad miestas visiškai atgytų, trūksta vieno svarbaus žingsnio – stipraus universiteto.

Pasak jo, patrauklias studijų programas siūlanti švietimo įstaiga į Aukštaitijos sostinę galėtų pritraukti daugybę jaunimo, kuriam rūpėtų ne tik mokslai ar laisvalaikio leidimas namuose, bet ir aktyvus gyvenimas.

„Rašydamas savo diplominį darbą, pasirinkau temą „Panevėžio naktinių klubų raida ir jų įtaka miesto kultūrai“ ir supratau, kad tai vaikų ir pagyvenusių žmonių miestas. Pavyzdžiui, vienas šiaulietis buvo atidaręs gana populiarų naktinį klubą Panevėžyje, tačiau po dvejų metų liūdnai pripažino, kad net neįsivaizduoja, ko reikia šio miesto publikai“, – pažymėjo T. Smetonis.

Tačiau, nepaisant nuogąstavimų ir vis užklumpančių sunkumų, Tadas Panevėžio ateities liūdnomis spalvomis nepiešia. Pasak jo, jeigu mieste atsirastų daugiau pozityvių, drąsių ir norinčių veikti žmonių, Aukštaitijos sostinė galėtų greitai sužydėti naujomis spalvomis. Svarbiausia nepamiršti žodžių, kuriais didžėjus vadovaujasi visą gyvenimą: „Svajonės pildosi.“