Animė pakerėtas kulinaras

Panevėžietis Vytautas Vanagas į pasaulį žvelgia kitokiomis akimi ir drąsiai griauna nusistovėjusius stereotipus. Kulinaras, išskirtinių lėlių kūrėjas bei animė žanro mėgėjas nuostabą kelia ne vienam. Tačiau pats vaikinas įsitikinęs, kad šių pomėgių gali nesuprasti tik niekada prie jų neprisilietusieji.

Ne vienu talentu galintis džiaugtis 23 metų Vytautas pripažysta, kad jo vaikystė nebuvo nei ypatinga, nei pilna kūrybos. Mokykloje į daugelį pamokų jaunasis menininkas nežiūrėjo rimtai, nemėgo sportuoti, iš dailės pamokų rinkdavo tik šešetus, o ir draugų būriu pasigirti negalėjo. Tačiau vieną aistrą jis turėjo.

„Nuo mažumės susidomėjau elektronika. Mėgau viską ardyti, konstruoti paprastus dalykus, o galiausiai perėjau į aukštesnį lygį. Tiesa, dabar šį pomėgį kiek apleidau“, –„Sekundei“ pasakojo vaikinas.

Į šoną nustūmęs pirmąjį pomėgį, V. Vanagas susidomėjo kulinarija. Gausybę metų skanėstus gaminęs namuose, baigęs 10 klasių ilgai nesvarstęs nutarė mokytis virėjo amato. Deja, šis pasirinkimas jam nenutiesė kelio į sėkmę.

„Nors specialybė man patinka, įsitikinau, kad Lietuvoje ar bent Panevėžyje darbo tikrai negausiu. Visi reikalauja patirties, o nenorintieji priimti į komandą randa įvairiausių priekabių. Pavyzdžiui, vienoje įstaigoje rėžė, kad darbo negausiu dėl kalbos defekto, o mokyklų valgyklų durys užsitrenkdavo vien dėl to, kad esu vyras“, – atvirai kalbėjo Vytautas.

Nors jaunuolis nesureikšmina nesėkmingų bandymų įsidarbinti, jis įsitikinęs, kad vertinti žmogaus sugebėjimus pagal lytį – neteisinga. Pasak jo, kvaila būtų teigti, kad geriausi kulinarai vyrai, o dažniausiai gaminti turi moterys. Viskas priklauso tik nuo paties noro, pastangų, o ne nuo visuomenės primetamų stereotipų.

Užburtas animė

Baigęs kulinarijos mokslus, savęs ieškantis panevėžietis susižavėjo nauja veikla – animė kultūra. Japonijoje XX amžiaus pradžioje atsiradęs savitas animacijos stilius iš pirmo žvilgsnio gali priminti pramogą vaikams, tačiau V. Vanagas įsitikinęs, kad tai kur kas sudėtingiau.

Tolimuosiuose Rytuose animė jau tapo ne tik menu, bet ir gyvenimo būdu. Gerbėjai piešia savo herojus, leidžia pinigus brangiems suvenyrams ir patys stengiasi įsikūnyti į patikusius personažus: ryškiomis spalvomis dažosi plaukus, kosmetikos priemonėmis didinasi akis, kopijuoja aprangą bei naudoja kitus triukus.

Nors Vytautas keisti savo išvaizdos dėl mėgstamos kultūros nėra linkęs, pripažįsta, kad tai padėjo atrasti naują talentą – piešimą. Nemėgstamos dailės pamokos buvo greitai pamirštos, o vos per ketverius metus jaunuolis sukūrė daugiau nei 700 darbų. Tiesa, pirmaisiais savo kūriniais nesigiria ir kukliai pripažįsta, kad jam dar teks nueiti ilgą kelią iki profesionalo.

„Sakoma, kad įvaldyti vieną įgūdį trunka 10 tūkstančių valandų. Kiti šį skaičių dar labiau padidina teigdami, kad pradinuką nuo profesionalo skiria 20 tūkstančių darbo valandų. Ir man pradžia nebuvo labai lengva. Pirmieji darbai buvo gan prasti, tik po vienerių ar dvejų metų atradau savo unikalų stilių ir kūrinių kokybė pagerėjo“, – kritiškai save vertino V. Vanagas.

Nors šiuo metu piešimas nėra jo vienintelė veikla, jaunuolis juokavo, kad kartais nemiega naktimis vien tam, kad galėtų tobulinti savo įgūdžius bei techniką. Vidutiniškai per dieną šiam pomėgiui Vytautas skiria bent trejetą valandų, tad su kiekvienu mėnesiu jo darbuose matomas progresas. Tačiau užsukus į vaikino namus, užuominų apie glūdinti talentą pastebėti būtų sunku.

„Nors piešiu tikrai daug, ant sienų nekabinu savo darbų. Tiesiog nematau prasmės. Mano namuose galima išvysti tik 2 ar 3 kūrinius, kurie yra labai dideli ir netelpa į jokius stalčius ar aplankus“, – pasakojo menininkas.

Talentų gausa

Pakerėtas animė jaunuolis susižavėjo ne tik piešimu, bet ir išskirtinėmis lėlėmis. Figmomis vadinamų veiksmo figūrėlių kūrimas Lietuvoje tikra retenybė, tačiau Tolimųjų Rytų šalių gyventojams tai jau seniai ne naujiena. Visgi dėl itin ilgo gamybos proceso ši verslo niša dar nėra perpildyta.

„Pasak vienos japonų įmonės, sukurti vieną 20 centimetrų aukščio statulėlę užtrunka apie pusę metų. Patys paprasčiausi kūriniai kainuoja apie 200 eurų, o rankų darbo figmos – 2 tūkstančius dolerių. Tačiau pirkėjus jie visuomet randa. Žanro gerbėjai vertina kokybiškai atliktą darbą, figmas laiko šedevrais ir pinigų tam negaili. Tai juk retenybė ir aistra joms kiek primena žymių paveikslų ar kitų relikvijų kolekcionavimą“, – pasakojo vaikinas.

Sužavėtas kitų darbais, aktyvus panevėžietis ir pats pradėjo domėtis figmų kūrimu. Dvejus metus savarankiškai studijuodamas gamybos procesus, animė lėlių skirtumus bei medžiagas, iš kurių pagaminti susižavėjimą keliantys kūriniai, menininkas drąsiai pripažįsta, kad tai itin sudėtingas užsiėmimas.

„Figmos paprastai kuriamos iš polimero, tačiau yra dar ir popierinės lėlės. Jos šiek tiek primena origamius, bet net ir jų gamyba yra labai sudėtinga, reikalaujanti daug laiko, žinių, talento. Neturint įgūdžių, negelbsti nė kompiuterinės programos. Man iki šiol nepavyko sukurti kūrinio, kuriuo galėčiau tikrai didžiuotis“, – sakė menininkas.

Vytautas pripažino, kad stengdamasis pasiekti geriausių rezultatų, naudoja skirtingas medžiagas, tokias kaip molis bei polimeras, o kai kurias jų susikuria pats. Iš popieriaus, vandens, klijų bei keleto slaptų ingredientų vaikinas pagamina originalią medžiagą, kurią pats vadina popieriniu moliu.

Nors veiklų turi daug, jaunuolis save vertina kritiškai ir juokaudamas sako, kad be priekaištų į savo kūrinius galės žvelgti tik po poros dešimčių metų. Tačiau tai svajoti netrukdo. Vytauto galvoje jau bręsta mintis apie knygą, kurioje susipintų įprasti komiksai ir manga – japoniški, dažniausiai juodai balti, komiksai, kurių puslapiai verčiami iš dešinės į kairę. O radęs laisvą minutę, jis nebijo prisiliesti prie išskirtinės muzikos žanro.

„90 procentų mano kūrybos nukreipta būtent į animė. Susidomėjęs šia kultūra pradėjau piešti, eksperimentuoti su medžiagomis, gaminti skulptūrėles ir netgi kurti muziką. Internete viešindamas savo kurtus filmukus, privalau nepažeisti autorinių teisių, tad naudodamasis naujosiomis technologijomis melodiją sukurdavau pats. Tiesa, didžiosios dalies muzikos neviešinu ir viską pasilieku sau“, – neslėpė V. Vanagas.

Bendraminčiai nevilioja

Lietuvoje domėjimasis animė kultūra dar nėra plačiai paplitęs, tačiau V. Vanagas pripažįsta nesijaučiantis vienišas.

Jis sako nuo mažumės norėjo užsisklęsti savyje, neturėjo daug draugų, tad ir ieškoti pažinčių Tolimųjų Rytų kultūros gerbėjų gretose nėra linkęs. Be to, panevėžietis įsitikinęs, kad domėjimasis ta pačia animacijos rūšimi dar nieko nereiškia.

„Būtina suprasti, kad animė kultūra nėra vienasluoksnė ir turi daugiau nei 50 žanrų. Susitikę du šio meno gerbėjai gali domėtis visiškai skirtingomis istorijomis, turėti kitokį požiūrį bei gyvenimo filosofiją ir pokalbis gali tiesiog neužsimegzti. Pavyzdžiui, suaugusiesiems skirto animė žanro gerbėjai ir vaikams skirtų kūrinių mėgėjai turėtų daugiau skirtumų nei panašumų“, – aiškino pašnekovas.

Į replikas, kad animaciniai filmukai skirti tik vaikams, Vytautas tik nuomoja ranka ir įspėja, kad išgirdę tokius žodžius žanro entuziastai nemenkai įsižeistų ar net supyktų. Jaunuolis tvirtino, kad negalima lyginti animė su kūriniais, skirtais mažamečiams, – tai du visiškai skirtingi pasauliai.

„Yra daugybė animė, kurie vaikams būtų visiškai netinkami. Jie arba nesuprastų, ką norima pasakyti, arba naktimis sapnuotų košmarus. Dažnai šie kūriniai priverčia susimąstyti ir paveikia ne ką mažiau nei geras filmas. Pavyzdžiui, šiuo metu žiūriu „Liūtas ateina į kovą“ ir tai tikrai gilus kūrinys, kurį suvokti nėra taip paprasta“, – teigė panevėžietis.

Išvykti neketina

Nors V. Vanagą itin domina animė bei Tolimųjų Rytų kultūra, su ja susieti profesijos neskuba. Pasak vaikino, Lietuvoje nėra vietų, kuriose būtų galia studijuoti dominančią discipliną, o svečių šalių švietimo įstaigų programos širdies taip pat nevilioja.

„Turiu regėjimo problemų. Net jeigu įstočiau studijuoti skaitmeninį meną užsienio universitete ar koledže, man netiktų jų siūlomi metodai. Dėl nuolatinio buvimo prie kompiuterio, akys greitai pervargtų, paraustų, negalėčiau tobulėti visu tempu. Gyvename interneto amžiuje, tad visą reikiamą informaciją galiu gauti akimirksniu. Tereikia atsirinkti ir netingėti mokytis“, – svarstė jaunuolis.

Nors emigruoti Vytautas neketina, pripažįsta, kad Lietuvoje yra vienas trūkumas – sunku rasti kūrybai reikiamų medžiagų. Ne vieną dešimtį eurų kainuojančius pieštukus ar dažus tenka užsisakyti iš Jungtinių Amerikos Valstijų ar kitų tolimų užsienio šalių, o jų atsiuntimas neretai užsitęsia iki kelių mėnesių.

„Kurdamas galėčiau naudoti ir Lietuvoje randamas priemones, tačiau kokia prasmė kažką daryti blogesnės kokybės įrankiais? Taupant pinigus spalvos nebus tokios ryškios, greitai išbluks, o kai kurių efektų tikrai nepavyks išgauti. Nepaisant šio nepatogumo, galiu kurti kur tik noriu, tad gyvenamoji vieta man nėra labai svarbi ir nematau jokios prasmės kur nors išvažiuoti. Neturėčiau tam nei laiko, nei noro“, – pokalbį baigė jaunasis menininkas.