Naktį namo parsivežta nuotaka, ryte jai nukirpti plaukai ir kelios dešimtys rankšluosčių svečių dovanoms. Tokios dar pieš šimtą metų buvo tikros kupiškėnų vestuvės, kurios tęsdavosi beveik savaitę.
Šiuolaikinės lietuvių vestuvės – gana nutolusios nuo senųjų tradicijų. Prieš šimtus metus jaunoji nemesdavo pamergėms puokštės, nes tada tokių šios šventės akcentų nė nebuvo. Tačiau savo sekėją nuotaka išrinkdavo per petį švystelėjusi šukas. Mat jų ištekančiai merginai jau nebereikėdavo – po pirmosios nakties su vyru svečiai jaunamartei trumpai nukirpdavo plaukus.
Senovėje niekas jaunavedžių ir ryžiais nebarstė, bet žerdavo jiems paprastų lietuviškų grūdų – kad gyvenimas būtų dosnus ir vaisingas. Nebuvo tuomet nei balandžių, nei šakočio, nei baltos nuotakos suknelės ir net vestuvinio žiedo.
Tačiau ši naujo gyvenimo šventė tęsdavosi beveik savaitę ir prilygdavo visam kaimui skirtam spektakliui.
„Kaip senovėje vestuves švęsdavo turtingieji lietuviai dvaruose – aš nepasakysiu. Tačiau kaime iškėlus vestuves, jos tapdavo didžiuliu įvykiu. Tai būdavo labai svarbi gyvenimo diena, kaip ir krikštynos bei laidotuvės, – reikėdavo pasirodyti, kad visi įsimintų. Todėl ir žmonės joms ruošdavosi itin rūpestingai, laikydamiesi papročių. Viskas būdavo sustyguota kaip vaidinime – kiekvienas žinojo, ką daryti, ką sakyti ir paduoti“, – „Sekundei“ teigė etnografė iš Kupiškio Alma Pustovaitienė.
1999 metais kartu su bendraminčiais ji atkūrė legendines „Kupiškėnų vestuves“. Spektaklis „Vesėlios anoj šaly“ pristatytas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.
Kupiškio legenda
„Prisimenu, kai „Kupiškėnų vestuves“ rodėme Portugalijoje, Graikijoje. Niekas nesuprato lietuvių kalbos ir tuo labiau kupiškėnų tarmės. Tačiau kai kurie mūsų vaidinimo akcentai – žinomi visame pasaulyje, nes šios šventės papročiai ėjo iš kartos į kartą, iš tautos į tautą“, – sakė A. Pustovaitienė.
Todėl kitataučių žiūrovų ovacijas sukeldavo grūdų bėrimas ant jaunųjų, nuotakos padėka žemei, juostos dėjimas. Tokiems dalykams, pasak pašnekovės, nei žodžių, nei paaiškinimų nereikia. Tačiau senosios kupiškėniškos vestuvės vis dėlto yra unikalus paveldas ir pretenduoja gauti UNESCO pripažinimą.
„Turtingąja Kupiškio krašto tautosaka jau XIX a. pabaigoje ėmė domėtis ne tik Lietuvos tautosakos rinkėjai ir tyrėjai, bet ir mokslininkai iš kitų šalių. Suomis Robertas Augustonietis Kupiškio krašte užrašė apie 4000 dainų ir sutartinių.
Vėliau mūsų tautosaka domėjosi Motiejus Valančius, jis šiek tiek palietė ir kupiškėniškų vestuvių detales. Bet daugiausia dėmesio šiai šventei skyrė kraštotyrininkas Balys Buračas, plačiai ir išsamiai išnagrinėjęs, aprašęs vestuvių tradicijas“, – senųjų kupiškėnų vestuvių istoriją atskleidė etnografė.
1958 m. ypatingas Kupiškio tradicijas straipsnyje aprašė Feliksas Bugailiškis. Tačiau daugiausia šio krašto vestuves išpopuliarino seserys etnografės iš Kupiškio Mikalina ir Elvyra Glemžaitės. Jas susidomėti šia tema paskatino motina, kuri, surinkusi kaimo moteris, dažnai dainuodavo vestuvines dainas.
„Taigi tikroji vaidinimo „Kupiškėnų senovinės vestuvės“ pradžia buvo apie 1922 metus. O pats žinomas spektaklis pirmą kartą pasirodė 1933 metais. Jį pastatė būrelis entuziastų – mėgėjų“, – pasakojo A. Pustovaitienė.
Vieną dieną į Kupiškį įvertinti šio krašto solistų užsuko dainininkė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė. Ją labai nustebino kupiškėnų vaidinimas, todėl pasiūlė šį kūrinį skleisti visoje Lietuvoje.
„Vestuvės prilygo naujai pradžiai – ir jaunikis, ir jaunoji privalėjo pamiršti visą buvusį gyvenimą ir gimti iš naujo naujai šeimai.“
A. Pustovaitienė
„Tai buvo svarbus žingsnis etnografijai, Lietuvai ir mūsų kraštui. Spektaklis parodytas Kaune Lietuvos moterų katalikių kongreso dalyvėms. Tačiau kaimuose tada dar vestuvių tradicijos nebuvo mirusios. Viskas buvo gyva“, – pasakojo etnografė.
Pirmąjį vaidinimą „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ vaidino 32 žmonės. Tačiau svarbiausius vaidmenis atliko Antanas Barzdžiukas (piršlys), Petronė Poškienė (močia), Antanas Jokantas (tėvas), Ona Matulionienė (jaunoji), Bronius Tubelis (jaunikis). Vaidinimai rodyti iki II pasaulinio karo.
1966 metais sėkmės sulaukusį spektaklį nuspręsta statyti iš naujo. Idėja vėl gimė chore, kuriam tada vadovavo Lietuvoje žinomas chorvedys Vladas Zinkevičius.
„Kilus minčiai vėl statyti vaidinimą, nebuvo scenarijaus ir pagrindinio artisto piršlio vaidmeniui. Tam buvo pakviestas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Povilas Zulonas. Jis kartu su Petronėle Zuloniene ir Ona Paulauskiene rašė scenarijų. Režisuoti ėmėsi pats P. Zulonas. V. Zinkevičius rūpinosi dainomis, žaidimais, muzika. Viskas vyko kupiškėnų tarme“, – legendinių vestuvių istoriją pasakojo etnografė.
Per 26-erius šio vaidinimo metus spektaklyje dalyvavo net 114 kupiškėnų. 1968 m padarytas garso įrašas iš šio spektaklio nukeliavo į tolimiausias pasaulio valstybes. Įrašyta šio vaidinimo plokštelė, pastatytas filmas.
Ilga ceremonija
Patį spektaklį sudarė šeši paveikslai: piršlybos, mergvakaris, užgėrų rytas, piršlio korimas, sodo pirkimas ir vestuvės. Kada Lietuvoje pradėtos rengti vestuvės, niekas nebepasakys. Bet jos iš tiesų trukdavo visą savaitę.
„Viskas prasidėdavo mergvakariu nuotakos pusėje. Kitą dieną jaunikis su palyda atvykdavo pasiimti jaunosios. Tada vyksta užgėrų rytas, per kurį, galima sakyti, prageriamas vainikėlis. Tuo metu Kupiškyje vykdavo ir mežliava, per kurią jaunikio ir nuotakos pusės derėdavosi dėl merginos statydami pinigus. Niekur kitur tokios tradicijos nerandama. Tašką padėdavo didžiausią sumą pasiūlęs jaunikis“, – pasakojo A. Pustovaitienė.
Nusipirkęs nuotaką vyras vežasi ją tuoktis („į šliūbą“). O namuose likę svečiai karia piršlį.
„Manyčiau, kad ši dalis kūrybiškiausia – vyksta oracijos, skaitomas nuosprendis, skelbiamas palikimas. Piršlį išvaduoja jaunosios motina, uždėdama jam ant kaklo rankšluostį“, – sakė A. Pustovaitienė.
Po tuoktuvių jaunieji grįžta atskirai į savo gimtuosius namus – niekas nešvenčia. Trečią vestuvių dieną pas nuotaką atvyksta vadinamieji kraitvežiai ir paima jos sukauptą turtą. Vėliau savo žmonos atvyksta ir jaunikis, pradedamas balius, išperkamas sodas.
Tik ketvirtą naktį sutuoktiniai išvyksta pas jaunikį. Važiuodavo tik tamsiuoju paros metus, kad piktosios dvasios neužpultų, o svečiai sutikdavo degindami lajų išskaptuotuose burokuose, kaišiodavo degančius šiaudus po vežimo ratais.
„Penktą dieną vykdavo pirmoryčiai klėtyje. Nuotaka nuometuojama, nukerpami plaukai. Ir prasideda linksmoji šventės dalis. Jaunoji nustoja verkusi, ji juokinama, šokinama – žadinama naujam gyvenimui. Vestuvės prilygo naujai pradžiai – ir jaunikis, ir jaunoji privalėjo pamiršti visą buvusį gyvenimą ir gimti iš naujo naujai šeimai“, – vestuvių tikslą aiškino etnografė.
Pačiai A. Pustovaitienei labiausiai patinka iš pačios senovės atkeliavęs nuotakos tėvo palaiminimas jaunikiui. Jis ragina žentą mylėti dukrą, gerbti ją, nevaikyti aplink namus ir nešaldyti. O jei kiltų pyktis, jaunam vyrui patariama žmoną auklėti tik kepure ar rūtų šakele.
Tais laikais, pasak pašnekovės, išleisti dukrą už vyro būdavo gana brangu. Jos vestuvių palyda turėdavo išpirkti vadinamąjį bromą (vartus pas jaunikį), klėtį ir net lovą. Nuotaka su kraičiu atsiveždavo patalus, staltieses stalams ir net vaišes svečiams.
Juos dar tekdavo ir apdovanoti. Jaunamartės dovanoms priausdavo dešimtis prijuosčių, juostų, rankšluosčių ir kitų audinių.
„Tokios apeigos vykdavo pasiturinčiose valstiečių šeimose. Vargšai, aišku, nepajėgtų taip pasiruošti. Gyvenimo pradžiai šeima susirinkdavo pinigus iš derybų. Vyžų, naginių, arbatžolių ryšulėlį – kiek pajėgdavo, dovanų atnešdavo ir šventės svečiai. Jų prisirinkdavo visas kaimas.
Svečių linkėjimai tais laikais etnografę itin žavi. Žmonės jaunavedžiams linkėdavo žalio ąžuolėlio, skaisčios saulelės, tyro vandenėlio.
Vestuvių simboliai
Senąsias kupiškėniškas vestuves puošdavo keturi svarbiausi jų simboliai: vestuvių sodas, bromas, svočios karvojus ir kadrilis.
„Vestuvių sodas reiškė šeimos modelį, o rombo forma simbolizavo žemę, visumą, darną. Sode derėdavo šeima. Žmona vis žiūrėdavo, ar jis pakabintas namuose sukasi. Jei sukasi, viskas gerai – gyvenimas eina į priekį. Bromas – tai vestuvių vartai į naują gyvenimą. Svočios karvojus – mielinės tešlos pyragas. O kadrilis – vestuvinis jaunųjų šokis“, – aiškino pašnekovė.
Taigi nei vidurnaktį skambančio valso, nei šakočių senoviškose lietuvių vestuvėse nebuvo. Ir rengdavosi jaunieji tuo, ką tuo metu dėvėjo. Net ir tautiniai drabužiai atsirado tik XIX a. pabaigoje.
„Nuotakos užsirišdavo prijuostę. Jos nuometas turėjo būti taip plonai išaustas, kad perlįstų per vestuvinį žiedą. Tiesa, ir šis atsirado daug vėliau“, – sakė A. Pustovaitienė.
Jaunikis per vestuves rišdavosi juostą. Tai buvo ne tik aprangos detalė, bet ir simbolis, saugantis nuo pikto. Tikėta, kad tokią apsaugą teikia bet koks rato formos daiktas: apyrankės, vainikai ir net kepurės.
Vis dar domisi
Tik reta detalė šiais laikais dar prisimenama dabartinėse vestuvėse. Jos sumišusios su kitų šalių papročiais ir apskritai ši šventė dažnai apsiriboja pabuvimu kavinėje.
Tačiau A. Pustovaitienė su savo vadovaujamu folkloro ansambliu „Kupkiemis buvo pakviesta į trejas vestuves, kuriose jaunieji panoro senųjų tradicijų. Kolektyvas jiems parodė įvairiausių žaidimų, šokių ir kitų senųjų papročių.
„Susirado mus tie žmonės, ėjo visą savaitę repetuoti kartu. Jaunieji mokėsi šokių, kai kurių papročių. Tėvai netgi oracijas skaitė. Bet, aišku, jaunieji baltų drabužių neišmainė į tautinius. Mes išpirkome sodą, bromą – tokių dalykų jaunimas nebemoka.
Gaila, kad taip viskas nunyksta. Bet vis dar atsiranda šviesaus jaunimo, kuriam įdomu. Tik daugiau dėmesio mes turėtume skirti etnokultūrai dėstyti. Mokyklose dabar daugiau anglų kalba vertinama, nei savos šaknys. O tuo mes – išskirtiniai pasaulyje“, – pabrėžė A. Pustovaitienė.
