Kovo mėnesį į tribūną tradiciškai kopia Juozo Miltinio gimnazijos jaunieji kūrėjai. O kaip kitaip – kovo 27 dieną minima Teatro diena!
Gimnazijos mokytojai pastebėjo net 12 kūrėjų. Kai kurie literatai jau ne pirmus metus dalijasi savo kūryba iš NEVĖŽIO tribūnos. Nuolatinė draugystė su žodžiu jaučiama jaunųjų kūrėjų bandymuose, kurie kasmet vis brandesni.
Taigi kovo mėnesio atlanke – teatro gimnazijos literatų kūryba. Ji skamba pavasariškai. Tikrai.
Mokytojos Laimos Dargužienės pastebėta kūrėja Žyginta apie save: „Visada savo mintis mėgau reikšti kitaip. Labiausiai mėgau rašyti. Būdama 13 metų radau eilėraščių knygą, o tada pati pradėjau kurti eilėraščius. Manau, šis kūrybos būdas man yra tinkamiausias.“
Žyginta Savickaitė (9 kl.)
Gimta šalis
Ankstų rytą pabudai –
Šviesa už lango.
Girdi, kaip čiulba vyturiai,
Padangėm nardo.
Kaip tyliai auga kieme žolė,
Kaip žiedai pražysta.
Kaip šypsosi marga gėlė,
Kaip rasos lašeliai krinta.
Net suvirpa mana širdelė,
Dėl mūsų gamtos gražios.
Kaip mano senelis sakė,
Dėl mūsų gimtos Lietuvos.
Tai tau
Neįvertinau to, ką turėjau.
Nesupratau, ko norėjau.
Negaliu pajusti, kuo netikėjau.
Galbūt glėbyje išnykti norėjau…
Mokytoja Lina Rastenienė: „Anksčiau, gal 5–6 klasėje, Evelina kurdavo su močiute, tai buvo kaip žaidimas. Rašė net romaną apie savo katiną. Dabar nebėra laiko kurti, nors kūrybinės užduotys teikia džiaugsmo. Patinka kurti prozą, nes eiliuoti daug sunkiau. Skaityti knygas patinka, bet ne poeziją.“
Evelina Rudzinskaitė (9 kl.)
Triusikėlio išdaigos
Mano augintinio vardas Triusikėlis. Turbūt jums įdomu, koks gyvūnas galėtų būti pavadintas tokiu vardu. Na, tai katinas, toks pat kaip ir visi, bet kartu ir išskirtinis. Jis plėšo tapetus, drasko užuolaidas, taip pat ir mano sąsiuvinius mėgsta pakramtyti. Jo elgesys kartais būna panašus į šuns, todėl dauguma jį vadina katašuniu.
Triusikėlio vardą jam išrinko tėtis, nes vos tik jam pas mus atsiradus ėmė dingti kojinės, pirštinės, trumpikės. Ilgai svarstėme, kur galėjo pradingti mūsų rūbai, kol galiausiai vieną kartą tėtis pričiupo mūsų katiną, tempiantį trumpikes savo guolio link. Tėtis jas atėmė, o katiną išbarė.
Daiktai nustojo dingti, tačiau, nors išrausėme visus namus, anksčiau dingusiųjų atrasti taip ir nepavyko. Taigi mūsų katinas gavo vardą dėl savo pokšto, įpročio. Ir dabar po mūsų namus laksto Triusikėlis.
„Anksčiau Viktorija kurdavo pasakas per vasaros atostogas kaime. Dabar kaime turi kitokios veiklos. Pastaruoju metu kuria, kai reikia. Labai kritiškai vertina savo kūrybą, viešumo netrokšta.
Skaito prozą, patinka nuotykių romanai“, – apie jaunąją kūrėją rašo mokytoja Lina Rastenienė.
Viktorija Ražanaitė (9 kl.)
Kodėl žmonių akys skirtingų spalvų
Seniai seniai naujose žemėse gyveno trys pirmosios gentys. Jos niekuo daug neišsiskyrė, tik savo akių spalva. Prie jūros gyvenę buvo mėlynakiai, miškuose –žaliaakiai, o kalnuose – rudaakiai. Net genčių pavadinimai kilo iš akių spalvų. Žaliaakiai buvo puikūs žemdirbiai, o rudaakiai – medžiotojai, todėl tarp jų visada kildavo nesantaika, kol galiausiai genčių vadai nutarė sunaikinti priešų žemes. Susirinkę rudaakiai naktį uždegė visą mišką, o tą pačią naktį žaliaakiai paleido nuodingiausias gyvates į kalnus. Ugniai apėmus visą mišką, o nuodingiesiems padarams– kalnus, žmonės pabėgo į vakarus.
Keliavę ilgas dienas ir naktis, jie pagaliau pamatė jūrą, kur gyveno mėlynakiai žvejai. Jie sutiko priimti gyventi kitų genčių žmones su sąlyga, kad jos gyvens taikiai.
Nuo to laiko skirtingų genčių gyventojai apsigyveno kartu ir gerbė savo skirtumus – skirtingą akių spalvą. Ir niekas nuo to laiko nebesistebi, kad žmonių akys skirtingos.
