Aktoriaus Regimanto Adomaičio pristatinėti nereikia – jis puikiai žinomas ir gerbiamas daugybės žmonių, nepriklausomai nuo jų amžiaus, išsilavinimo, užimamų pareigų ar gyvenamosios vietos.
Kaip sako knygą apie šį iškilų Lietuvos vyrą parašiusi teatrologė Daiva Šabasevičienė, buvo galima ant knygos viršelio išspausdinti tik aktoriaus nuotrauką, neparašant nei apie ką, nei kam skirta ši knyga – visi ir taip būtų žinoję.
Knygos „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“ pristatymas Panevėžyje buvo surengtas artėjant Teatro dienai.
Susitikimas su šios knygos herojumi , neseniai 80-ą gimtadienį atšventusiu žinomu aktoriumi vyko Dailės galerijoje, kartu buvo atvykusi ir knygos autorė D.Šabasevičienė.
Panevėžiečiams pristatant knygą apie Lietuvos nacionalinės premijos laureatą R. Adomaitį, atskleista, jog knygoje apžvelgiami aktoriaus sukurti teatro ir kino vaidmenys, pateikiama teatrologinė jų interpretacija bei kritikos vertinimų spektras, skelbiami aktoriaus interviu, mintys, pasisakymai, esė, laiškai. Knyga iliustruota R. Adomaičio vaidmenų nuotraukomis.
R.Adomaitis pats pasiūlė knygos pavadinimą – „Smėlio pilys“. „Savo sieloje ir aktoriniame stote išlaikęs didelę ir garbingą praeitį, knygos herojaus pripažįsta aktoriaus gyvenimo paradoksą: „Saulutė pašildė – ir viskas subyrėjo. Jeigu dar apsiniaukusi diena, tai išlieka šiek tiek ilgiau – kokį pusdienį…“ – teigiama knygos pristatyme.
Žinomo aktoriaus biografija daugeliui daugiau ar mažiau žinoma. Vaikystėje jis gyveno netoli Panevėžio – Pasvalio rajone. Pasvalyje sidabro medaliu baigė vidurinę mokyklą, paskui studijavo Vilniaus universitete – su pagyrimu baigė fizikos–matematikos fakultetą.
Tačiau meno trauka buvo begalinė ir jis, padėjęs fiziko diplomą, įstojo į Vilniaus konservatoriją, (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) aktorinio meistriškumo katedrą. Paskui – darbas įvairiuose teatruose, kino studijose ir gausybė įdomių, įvairiaplanių vaidmenų.
Aktoriaus šeima – žmona, aktorė, dainininkė Eugenija Bajorytė (1941-2011) ir trys sūnūs Vytautas, Gediminas, Mindaugas .
Pagarba teatrui
Vaikystėje kurį laiką būsimasis aktorius gyveno ir Panevėžyje. Čia karo metais su tėvais buvo persikėlęs.
Iš tų metų jam išlikęs bene ryškiausias prisiminimas – miesto centre, artėjant frontui kasami apkasai.
„Kažkur netoli centrinės aikštės gyvenome ir gerai prisimenu, kaip ten žmones kasė apkasus, darė bunkerius, kad galėtų pasislėpti nuo bombardavimo“, – prisimena R. Adomaitis.
Vėliau, kai su šeima vėl grįžo į Pasvalį ir mokėsi mokykloje, Panevėžio teatras būsimo aktoriaus gyvenime paliko ypatingą pėdsaką.
„Aš teatrą pamilau būtent dėl Panevėžio teatro pastatymų. Į Pasvalį jis dažnai atvažiuodavo su gastrolėmis ir mes, vaikai, tiesiog prilipę prie scenos žiūrėdavome visus spektaklius“, – mena aktorius.
Didžiausias jaunojo pasvaliečio numylėtinis, jo žavėjimosi objektas buvo aktorius Bronius Babkauskas. Kai jis vaidindavo tai jau nebuvo scena, teatras, o tikras gyvenimas.
Daug šiltų žodžių susitikime su panevėžiečiais R. Adomaitis skyrė B. Babkauskui, režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus vadintam aktoriumi vargonais – toks jis buvo talentingas, platus, dydis.
Žavėjosi R. Adomaitis ir Donatu Banioniu, su kuriuo vėliau teko nemažai dirbti.
Ir paskutinis šviesaus atminimo D. Banionio vaidmuo, vaidintas ir vos keliems metams iki mirties likus, buvo bendras jų darbas spektaklyje „Susitikimai“. Du talentingi aktoriai šiame spektaklyje vaidino du garsius kompozitorius – Bachą ir Hendelį.
R. Adomaitis sako įsidėmėjęs nepaprastą D. Banionio darbštumą, atsakingumą. „Jis turėjo tokią užrašų knygelę, į kurią po kiekvieno spektaklio užrašydavo, ką negerai padarė, kur suklydo. Kad daugiau to nepakartotų“, – prisiminė aktorius.
Patirtis ir meistriškumas
Turiningai, kūrybingai gyvenęs, daug patirties, meistriškumo sukaupęs aktorius, kol buvo labai užsiėmęs , svarstydavo: „Štai išeisiu į pensiją, turėsiu daug laiko, trauksiu visus savo archyvus ir rašysiu memuarus“.
Tačiau, kaip sako, tam darbui taip ir nepasiryžo.
Didžiulius archyvus patikėjo teatrologei, rašytojai D. Šabasevičienei ir ji parašė svarią ir vertingą knygą. „Aš dėkingas, kad ji ėmėsi tokio sizifiško triūso “, – sakė knygos herojus.
Knygos autorė pristatė R. Adomaitį kaip ypatingai talentingą, darbštų žmogų, nuveikusi tiek, kad jis pats sau nebepriklauso – jis legenda, visos Lietuvos turtas.
Kuklus aktorius, girdintis jam skirtus pagyrimų žodžius, tikino: „Nesu joks angeliukas“.
Jis mano, kad didelę dalimi sėkmę lėmė jo užsispyrimas. „Dar vaikystėje, kai su mama ir broliu buvome atvažiavę į Panevėžį, o paskui ieškojome su kuo parvažiuoti į Pasvalį, pasakiau, kad aš pareisiu pėsčias. Ir išėjau, ir parėjau“, – pasakoja aktorius.
Dar jam labai svarbu atrodo tai, jog jis labai mylėjo teatrą, norėjo būti jame. „Svarbiausia, mylėti savo profesiją“, – sako aktorius R. Adomaitis.
