Gražus jaunimėlis iš Panevėžio „Minties“ gimnazijos, „Skaistakalnio“ pagrindinės mokyklos, „Žemynos“ ir „Vilties“ progimnazijų. Džiugu, kad šiose įstaigose dirba mokytojos Adelė Samuolienė, Birutė Gaigalienė, Liudmila Putauskienė, Audronė Tichanavičienė – suvokiančios misijos „Pastebėk kuriantį“ svarbą.
Šiandien skaitykime įvairaus žanro ir apimties kūrinėlius – miniatiūras, eiles, pasakas. Visuose rasime ir perliukų, ir pipiriukų, ir vyriškos logikos, ir mergaitiško jausmingumo… Bet gi viso to kupinas gyvenimas! Tas, į kurį ateina jaunieji kūrėjai su savo stebėjimu ir vertinimu.
Tad mėgaukimės jaunųjų kūryba.
Mantas Stasevičius
Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokytoja Adelė Samuolienė: „Mantas – šiuolaikinis mokinys: išsiblaškęs ir kūrybingas“. Pats apie save sako taip: „Man patinka kūryba, o labiausiai pačiam kurti eilėraščius, miniatiūras, poemas ir garsiai jas visiems skaityti. Patinka sportuoti ir kompiuteriniai žaidimai ( kaip ir kiekvienam vaikinui )“.
LAIKAS
Sekundė po sekundės… Minutė po minutės… Valanda po valandos… Diena po dienos… Mes visi kaip laikrodžiai, vieni anksčiau, kiti vėliau… Bet visi sustoja.
GYVENK
Gyvenk. Šypsokis plačiau, juokis garsiau, mylėk stipriau, gyvenk ilgiau. Ir nekritikuok savęs. Tai už tave padarys kiti…
SAULĖ
Pakyla saulė, pakylu ir aš… Spindintys saules plaukai – auksiniai karčiai – šildo mane, glosto… Net kiemo ąžuolas siekia paliesti ją… Visi taip trokšta tos saulės, geidžia jos spindulių ir kasdien laukia sugrįžtančios.
Goda Gurklytė
Skaistakalnio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Gaigalienė Godą apibūdina, kaip labai energingą, protingą, kūrybingą mergaitę.
TĖVELIS IŠ DANGAUS
Pavasaris. Žaidžiu kieme su kamuoliu. Mėtau jį į aukštį. Stengiuosi išmesti kuo aukščiau.
Dangus giedras giedras – nei vieno debesėlio. Metu vieną kartą, du, tris ir keturis kartus. Metu penktą – ir pamatau Jį. Savo tėtį. Tėvelis moja man ir su šypsena žiūri tiesiai į akis. Kaip džiugu matyti Jį po daugelio metų.
Ne kasdien Jį prisimenu, o Tėtis, matyt, saugo ir globoja mane visą laiką…
Viktorija Trumpickaitė
Iš „Žemynos“ progimnazijos.
Gėlių kraitis
Kyla į dangų melsvos akelės
Ten, kur miškelis, ten, kur pievelė,
Žiba geltonos akutės – saulutės.
Kviečia grožėtis melsvoji žibutė.
Levanda užbūrė savo kvapu,
Levandų daržely prisėsti smagu.
Jos grožį ir kvapą pažįsta kiekvienas,
Iškepus pyragą kvepės visas kiemas.
Neleis tau niekad liūdėti
Gėlėmis išpuošta sena klėtis.
Ir austos, ir pieštos, ir sudžiovintos,
Gėlių visas kraitis surinktas.
Kamilė Mažylytė
Iš „Žemynos“ progimnazijos.
Naktis
Ilgesingas vakaras,
Siela tuščia.
Saulė užgesus,
Mėnulis jau čia…
Lai medžių ošimas
Nakty tyliai žaidžia.
Gražių sapnų linki
Ir ramumą skleidžia.
Dar rytas nesirpsta,
Žvaigždė marguliuoja.
Dangaus kovo mėlis
Lopšinę liūliuoja.
Jokūbas Kaselis
O štai, kaip aprašo „Vilties“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Audronė Tichanavičienė savo globojamuosius jaunuosius kūrėjus: „Tai ieškančios asmenybės: ieškančios savęs, gėrio, teisingumo, norinčios, kad šalia esančiam būtų gera“.
GERUOLĖ IR PUIKYBĖ BANDO UŽKARIAUTI GAIDŽIO ŠIRDĮ
Seniai seniai, netoli Ukmergės, Rečionių kaime, stūksojo didelis tvartas. Visos jos durys atrodė panašios, išskyrus vienas, kurios buvo pažymėtos skaičiumi trys. Už durų gyveno būrys vištų, gražuolis gaidys ir kiaulė. Visos vištos labai stengėsi įtikti tam gaidžiui ir užsitarnauti jo dėmesį bei meilę. Tačiau ne visoms pavyko sudominti gražuolį ir jos nurimo. Dvi vištos, Geruolė ir Puikybė, nutarė taip lengvai nepasiduoti ir užkariauti gaidžio širdį.
Žinoma tai, kad Geruolė pasirinko gėrio kelią, o Puikybė – ne. Ji kaip tik ėmėsi klastos ir nesąžiningumo. Geruolė pradėjo labiau rūpintis ūkiu, dar įdėmiau prižiūrėti viščiukus. Jei rasdavo skanesnį kirminėlį, atiduodavo silpnesniajam. O piktoji priešingai: vaikščiojo pasipūtusi, viskuo nepatenkinta, kad tik dėmesį į ją atkreiptų. Ji nepatiko beveik visiems tvarto gyventojams, išskyrus vieną jos draugę kiaulę Kriu Kriu. Ta kiaulė buvo tokia pat kaip Puikybė – visados tyčiodavosi, būdavo pasipūtusi ir nerūpestinga.
Vieną dieną kieme susitiko Puikybė ir Geruolė. Piktoji iš karto pradėjo maivytis ir pašaipiai kalbėti:
– Ei, Geruole, tu niekada neįveiksi manęs. Aš būsiu šio gaidžio pati, nes esu už tave šimtus kartų puikesnė.
– Aš ir nesistengiu tavęs įveikti. Už mano gerumą gaidys pats mane pasirinks, – šypsodamasi atsakė Geruolė.
Geruolės šypsena dar labiau įsiutino pikčiurną ir ji sušuko: „Lįsk vabalo blauzdon, tu nelemtingoji!“ Po šių žodžių Geruolė nusisuko ir nuėjo savais keliais. Tačiau Puikybė nenurimo ir pradėjo kurti niekšingus planus. Pamačiusi patvoryje beslampinėjantį benamį katiną, prisėlinusi tarė:
– Gražiausia, puikiausia šio kiemo višta tau liepė pašalinti mano varžovę. Atsidėkodama tave įleisiu į tvartą ir parodysiu, kuriame kampe daugiausia pelių. Katinas pažiūrėjo įtariai, suprato, kad Puikybės kėslai pikti, stvėrė ją už sparno ir rėžė:
– Žinai, Puikybe, nors aš ir benamis katinas, bet esu kilnus. Niekada su tavimi nesusidėsiu ir tavo piktų užmačių nevykdysiu.
Katinas taip stipriai ėmė vištą purtyti, kad visos gražiausios plunksnos išbyrėjo, liko tik apipešiota vištelė. Tai pamačiusi draugės gelbėti atskubėjo kiaulė, tačiau kelią jai užtvėrė gaidys. Išgirdusios, kad jų kieme vyksta peštynės, atskubėjo ir likusios vištos. Susirinkusiems katinas papasakojo visą istoriją apie Puikybės kėslus. Gaidys išdidžiai padėkojo Geruolės išgelbėtojui, gyvūnai maloniai priėmė katiną į savo tvartą, o kiaulę ir Puikybę išvarė ir niekada nebepriėmė.
Po kiek laiko gaidys susituokė su Geruole ir iškėlė didelę puotą.
Aš ten irgi buvau, gaidį mačiau, su katinu kalbėjau ir puotą švenčiau.
Martyna Dilytė
LAPĖS DO-RE-MI NORAS TAPTI DAINININKE
Seniai, seniai viename Lietuvos Aukštaitijos miške gyveno lapė Do-re-mi kartu su dviem sesutėm, mama ponia Lape ir tėčiu ponu Lapinu. Ponia Lapė – dainavimo mokytoja bei žymiausia dainininkė visame miške. Ją visi gerbė ir mylėjo, todėl ir dukrelė Do-re-mi norėjo būti žinoma ir mylima. Labiausiai ji troško tapti dainininke.
Vieną rytą ponia Lapė sako dukrelei:
– Do-re-mi, laikas keltis, tikiuosi neužmiršai, kad tau šiandien reikia nunešti užpildytą anketą į dainų konkursą?
– Ne, mamute, nepamiršau.
Laputė sėdo valgyti mamos skaniai paruoštų pusryčių. Tai buvo vištos šlaunelės! Pasisotinusi Do-re-mi išbėgo registruotis. Ilgai neužtruko. Susipažino su kitais konkurso dalyviais. Pakalbėjo apie šį bei tą, voveraitės kavinukėje sukrimto saldžių morkos saldainiukų bei išgėrė gilių kavos ir nurūko pas ponią lakštingalą La-do. Išdidžioji lakštingala (ją visi taip vadino, nes ji mėgo vaikščioti aukštai pakėlusi snapą ir puoštis iš ąžuolo lapų pagamintomis skrybėlėmis) laputę Do-re-mi ruošė konkursui. Laputei lakštingalos nuomonė buvo labai svarbi, todėl, kokią dainą rinktis, tarėsi abi.
Lakštingala La-do miške garsėjo kaip labai gera aukštaičių liaudies dainų žinovė ir atlikėja. Kadangi tie metai miške buvo paskelbti Etnografinių regionų metais, tai La-do manė, kad kiekvienas miško gyventojas privalo mokėti savo tarmę, o ypač senovines liaudies dainas. Kai lakštingala kalbėjo apie muziką, tai labai džiaugdavosi, tai labai supykdavo. Jai nepatiko, kad jauni miško gyventojai dažniau dainuoja kažkokias dainas, kurių beveik negalima suprasti, o senas liaudies dainas pamiršta. Ji labai nudžiugo, kad laputė Do-re-mi pasirinko aukštaičių liaudies dainą „Oi, lunkela, lunkela“.
Oi, lunkela, lunkela
Oi, lunkela žalioji pievela!..
Lakštingala La-do atsakingai ruošė laputę konkursui. Ilgai jos repetavo, dailino dainos posmus. Ypač Do-re-mi nesisekė dainuoti posmo, kuris pasirodė per sunkus:
…Oi, mas josim, berneliai, Rygužėn.
Slaunas miestas Rygužė.
Dar slaunesnis, berneliai, Varšuva…
Pagaliau atėjo ilgai lauktoji diena. Prie seno miško ąžuolo įvyko būsimųjų dainininkų atranka. Miško žvėreliai pasipuošę ir pasiruošę konkursui. Vieni dalyviai, kiti sirgaliai. Į vietas susėdo reiklioji komisija su miško pelėda priešaky. Pirmieji pasirodė gegutė Re-mi-fa, vyturys Do-si-do ir genys Sol-fa-si. Jie užtraukė aukštaičių liaudies dainą „Leliumoj siuntė mane“.
Kadangi Re-mi-fa siejama su deive Laima, tai iš savo puikybės įsitaisė ant aukščiausios šakos ir užkukavo plonu balseliu:
Leliumoj siuntė mane leliumoj
Gailus šešurėlis leliumoj…
O vyturys, kaip pavasario skelbėjas, jaunatviškumo simbolis, tupėjo ant žemiausios šakos ir čireno tenoru:
Leliumoj žiemos čėsy leliumoj
Basų per tiltų leliumoj…
Genys Sol-fa-si, miško gydytojas, prisiglaudė prie medžio ir sudainavo baritono balsu:
Leliumoj, kad parneštau leliumoj
Lauko ugnies leliumoj…
Atėjo eilė ir vilkui su meška. Šįkart jie ne varžovai buvo. Atsirėmę į ąžuolą bosu užriaumojo:
Žiemos šėko, leliumoj
Vasaros sniego, leliumoj…
Pagaliau savo eilės sulaukė laputė Do-re-mi. Ji ramiai priėjo prie seniausio pasaulyje kelmo, atsisėdo ir saldžiu sopranu užtraukė „Oi lunkela, lunkela“. Kai tik įpusėjo dainos žodžius, pastebėjo, kad pelėdos akyse sužvilgo ašaros. Bet Do-re-mi nesutriko:
…Byr kulipkos kaip bitės,
Byr kulipkos, berneliai, kaip bitės.
Krenta vaiskas kaip mūrai…
Laputei Do-re-mi komisija vieningai skyrė pirmąją vietą, bet tuo ji nesidžiaugė. Visiems kartojo, kad džiaugsis tada, kai laimės finale pirmąją vietą. Dabar – tai tik atranka. O giliai širdyje ji džiūgavo, kad pirmoji pergalė jau pasiekta.
Ir vėl repeticijos pas ponią La-do. Nauja daina, kurią mokėsi, buvo ne iš lengvųjų, jau atrodė, kad nieko nepavyks. Bet vakare mama Do-re-mi paminėjo, kad jeigu ji toliau atkakliai repetuos, sieks savo tikslo, leis kartu koncertuoti. Žinoma, kad Do-re-mi labai apsidžiaugė. Juk jau nuo mažens apie tai svajojo.
Išaušo galingojo finalo diena. Komisija dar reiklesnė – dalyvius vertino meška iš Žemaitijos, vilkas iš Mažosios Lietuvos, gegutė iš Dzūkijos, genys iš Suvalkijos, o Aukštaitijai atstovavo pūkuotoji voveraitė. Do-re-mi labai jaudinosi, tyliai repetavo. Ji dainavo pati pirma Aukštaičių Velykų liaudies dainą:
Supkit meskit mani jaunų,
Kad užvysčiau aukštų kalnų.
Aukštų kalnų, žalių girių…
Visi žiūrovai buvo pakerėti Do-re-mi pasirodymu. Kartu pritardami dainavo, plojo atsistoję. Kartu dainavo ir vertinimo komisija. Tad jie nusprendė, kad geriausiai pasirodė Do-re-mi.
Laputei net džiaugsmo ašaros pabiro, jos triūsas nenuėjo veltui. Būti pirmai taip smagu! Visi šaukė „Pakartot! Pakartot! Pakartot!“. Do-re-mi nusilenkė žiūrovams ir jausmingai vėl užtraukė:
Supkit meskit mani jaunų…
Vėl visi atsistojo, vieni kartu su lapute dainavo, kiti bandė į ritmą ploti.
Teka upė rūdzymuosun,
Duoda mani vargeliuosun…
Apie Do-re-mi pergalę rašė laikraščiai, gyvūnų televizija ir radijas kalbėjo, jos populiariąją ir labai linksmą finalo dainą dainavo:
Kas tį supas-po pyragui,
Kas daboja-po botagui.
Mana brolis šiaudakojis –
Joja kiaulį pasbalnojįs.
Nuo to laiko miške ji tapo įžymia Aukštaičių liaudies dainų dainininke.
Ir aš ten buvau, kartu su Do-re-mi dainuoti bandžiau, dar jos autografą gavau, dėl to laiminga namo sugrįžau.
Rokas Šimukauskas
ROKAS, TINGINYS IR SĄŽINĖ
Vieną kartą kažkur Aukštaitijos glūdumoje gyveno Rokas su mama ir broliu Dominyku. Buvo paprasta, niekuo neišsiskirianti šeima. Tačiau Roko gyvenime pradėjo dėtis keisti dalykai.
O atsitiko štai kas: pažymiai mokykloje blogėjo, netvarka kambaryje didėjo, o jis pats nieko nespėdavo atlikti laiku – nei šuniuko pavedžioti, nei pamokų paruošti, nei kambario susitvarkyti. Laikas vis bėgo. Rokas vis dažniau vietoj pamokų ruošos prisėsdavo ant sofos žiūrėti televizoriaus. Ir kaskart, kai berniukas neatlikdavo to, ką privalėjo, giliai giliai jo viduje (kažkur ties kepenimis) pasigirsdavo tylus krebždesys.
Vieną dieną Rokas vėl gavo dvejetą, nes neparuošė matematikos namų darbų. O jų neatliko, nes nerado sąsiuvinio, kuris pradingo žaislų ir šiukšlių kalnuose. Grįžęs namo Rokas nuėjo pas mamą, tuo metu gaminančią pietus:
– Mama, Dominykas ir vėl kažkur paslėpė mano sąsiuvinius. Ir štai rezultatas – dėl to, kad neparuošiau matematikos namų darbų, gavau dvejetą. Mama, Dominykas trukdo man mokytis ir visai netvarko kambario. Gal gali dėl to jį nubausti?
– Rokai, duok jam progą pasitaisyti, – iš lėto minkydama tešlą sumurmėjo mama.
Supykęs Rokas nukiūtino į kitą kambarį ir išsitiesė ant sofos.
– Neverta net ieškoti sąsiuvinio, tokioje netvarkoje vis tiek nerasiu, – krapštydamas pakaušį kalbėjo sau Rokas.
Staiga kažkas tyliai pokštelėjo ir berniukui ant peties atsirdo maža susiraukšlėjusi senučiukė. Rokas vos nesuriko iš nuostabos. Jis šiaip ne taip išlemeno:
– Kas tu tokia? Ką tu čia veiki?
– Aš – Sąžinė. Bandau tave gelbėti, – ramiai atsakė nepažįstamoji.
– Ar ne tu krebždėdavai mano viduje? – paklausė Rokas.
– Taip, tai dariau aš! Negaliu leisti, kad šmeižtum brolį. Argi jis kaltas, kad tame šiukšlyne, kuriuo virto tavo kambarys, neradai matematikos sąsiuvinio? Neleisiu, kad Tinginys užvaldytų tavo kambarį ir gyvenimą, – paslaptingai tarė Sąžinė. – Paminėsi mano žodį. Jei taip bus ir toliau, gali blogai baigtis. Daryk išvadas…
Rokas nuėjo į savo kambarį. Ir ką jis išvydo? Tarp išmėtytų žaislų, nešvarių kojinių, knygų ir sąsiuvinių krūvos pamatė keistą žmogiuką. Jis buvo visai nebaisus, tik labai susivėlęs ir nešvarus.
– Ei tu, pasitrauk, čia mano kambarys. Ir aš neleisiu tau net į jį įeiti! – sušuko murzinasis žmogiukas.
– Ką? Čia tavo kambarys? Ne, ne, ne! Šis kambarys mano ir brolio. Ir aš neatiduosiu tau mūsų kambario! – supykęs atšovė Rokas. Berniukas suprato, kodėl jo gyvenime pradėjo dėtis keisti įvykiai.
– Tai tu esi tas Tinginys, apie kurį man pasakojo Sąžinė?
– Taip, – išdidžiai atsakė naujakurys. – Ir šis kambarys priklauso man!
Rokas giliai įkvėpė, atsiduso ir ėmėsi tvarkyti kambarį. Oi, kaip buvo nelengva! Tinginys ant jo rėkė, tampė už kojų, tačiau berniuko nugalėti nepavyko. Kuo tvarkingesnis buvo kambarys, tuo mažesnis darėsi Tinginys. Kai Rokas atsisėdo ruošti namų darbų, Tinginio beveik nesimatė. Supratęs, kad kovą pralaimėjo, Tinginys išėjo laimės ieškoti svetur. Rokas tuo metu nuėjo pas mamą.
– Mamyte, atleisk, kad tau melavau. Tai aš pamečiau sąsiuvinius. Dominykas čia niekuo dėtas. Aš jo jau atsiprašiau ir kambarį susitvarkiau. Ar man atleisi?
Žinoma, mama atleido. Ar matėte, kad mama neatleistų savo vaikui?
Bėgo laikas. Tinginys kartais užsukdavo pažiūrėti, kaip atrodo Roko kambarys. Radęs žaislus tvarkingai sudėtus į dėžę, kojines – stalčiuje, o sąsiuvinius – kuprinėje, Tinginys gailiai atsidusdavo ir nukiūtindavo kitur. O kažkur giliai pasislėpusi (gal už gėlių vazono?) Roką ir Tinginį tyliai stebėdavo maža susiraukšlėjusi senučiukė. Tarsi budrus sargybinis, pasiruošęs tuoj pat duoti pavojaus signalą, jei tik kas nors nutiktų.
